Vilniaus r. Veslav’as Spiridovič’ius, jau kurį laiką perėmęs Vilniaus r. ūkininkų asociacijos vairą, sako, kad ūkininkai vis aktyvesni, o vienas įsitraukęs, žiūrėk, kitą kartą ir kaimyną pakalbina.

Lietuvos ūkininkų sąjungos prezidiumo narys teigia, kad visa bendruomenė atjaunėjusi ir nors kartais gali atrodyti, jog vieni patyli ar nėra labai aktyvių žmonių, bet kai reikia veikti – visi kaip kumštis.

„Tada net nėra kada miegoti – reikia daryti. Manyčiau, kad mūsų jėga ir yra bendruomeniškumas. Bėdoje nepaliekame vieni kitų“, – sako V. Spiridovič’ius.

Jis šypteli, kad ir čia galioja krepšinio dėsnis: jei laimėjo – tai mes, jei pralaimėjo – tai jie.

Vienos pareigos keičia kitas

Atrodo, kad Veslav’as iš žmonių, kuriems veiklos niekada nepristigs. Riešės ir Maišiagalos seniūnijose 115 ha augalininkystės ūkį turintis vyras dar dirba samdomą darbą vienoje žemės ūkio technikos įmonėje, yra medžiotojas ir vienas iš Lietuvos veislinių paukščių augintojų asociacijos steigėjų. 

Pasak jo, buvęs Asociacijos pirmininkas Jevgenij’us Baliul’is jau kurį laiką veždavosi į visokius susirinkimus ir vis kalbindavo perimti vairą, tačiau Veslav’as tuo metu buvo savo medžiotojų klubo pirmininku ir teisindavosi, kad veiklos ir taip jau yra nemažai, tačiau buvo pažadėjęs, jog imsis šios veiklos, jei pareigų sumažės.

Vis dėlto vyras šypsosi, kad kai Medžiotojų klubo pirmininko pareigas perleido kolegai, kurį laiko tylėjo, kol J. Baliul’is išsiaiškino permainas ir tada jau teko savo žodžio laikytis.

Kita vertus, pastebi vyras, praktika jau parodė, kad, ko gero, nėra nė vieno kolegos tik pirmininkaujančio – visi turi ir kitų reikalų.

„Kaip sakoma, iš viso pasaulio – po siūlelį, o plikam ir marškiniai išeis. Taip ir čia: vienas vieną sužiūri, kitas – kitą, bet kai bendruomenė didelė, kažkas išeina“, – kalba ūkininkas.

Protestai buria bendruomenę

V. Spiridovič’ius aktyviai buvo įsitraukęs į pernai ir šiemet organizuotus protestus, birželį traktoriai, prieš įriedėdami į sostinę, irgi rinkosi jo valdose.

„Bendruomenė draugiška. (...) Kai susirenkam – visi kaip viena šeima.

Kaip apetitas ateina bevalgant, taip ir tas bendruomeniškumas: atrodo, pakalbini, reaguoja vangiai, bet jau kai ten atvažiuoja, atmosfera užveda ir tada jau patys sako, jog kitą kartą važiuodami ir kaimyną pakalbins.

Dar pasitaiko, kad kol asmeniškai problema nepaliečia, tai „ai ten kiti“. Truputį trūksta to susibūrimo ir pastovėjimo vienas už visus ir visi už vieną“, – apie protestus ir besikeičiantį ūkininkų požiūrį kalba V. Spiridovič’ius.

Kas jį patį skatina veikti? Ūkininkas juokiasi svarstydamas, kad gal bandos jausmas. O surimtėjęs priduria, kad bet kokioje situacijoje stengiasi pasižiūrėti iš kelių pusių.

„Kas jei ne mes? Jeigu aš neisiu, kitas neis, dar kitas irgi neis, tai niekas ir nenueis. Bet jei eisiu aš, gal dar kas nors pagalvos, kad verta eiti.

Mūsų žmonės prigąsdinti kaime. Prisimenu pirmą protestą, informacija buvo plačiai paskleista, kad su lizinginiais ar paramos lėšomis įgytais traktoriais į Vilnių verčiau nevažiuoti, nes reikės juos grąžinti. Ir iš tikrųjų – atbaidė daug ūkininkų.

Bet buvo ir tokių, kurie važiavo sakydami, kad jei mes savo nepasieksime, tą traktorių ir taip teks atiduoti, nes nebeturės iš ko už jį išsimokėti“, – pasakoja protestus prisimindamas ūkininkas, pridurdamas, kad tuomet daugiamečių pievų atstatymo klausimas Vilniaus r. žemdirbiams buvo ypač skaudus, nes šiame krašte kone vėliausia atsigręžta į ūkininkavimą, tad daugumai savo žemes teko atsikovoti iš barščių arba perimti iš vadinamųjų sofos ūkininkų, kurie per ilgus žolės mulčiavimo ir išmokų už tai gavimo metus didelius plotus žemės pavertė daugiametėmis pievomis.

Iššūkių nestinga

Pasak jo, Vilniaus r. ūkininkai jaunėja ir nors nėra labai aktyvūs, bet kai reikia – atsiranda veikiančių.

Ūkininkavimas prie didžiųjų miestų ir sostinės turi specifinių iššūkių.

„Aš labai norėčiau, kad visi Vilniaus rajone registruoti ūkininkai įstotų į mūsų Asociaciją. Tada galėtume daryti mokestį po 10 Eur nuo ūkio ir  surinktume tokį biudžetą, kad galėtų pirmininkas dirbti tik Sąjungos labui. Vilniaus rajone turime registruotų daugiau nei 5 000 ūkių“, – kalba Veslav’as skaičiuodamas, kad tik labai maža dalis jų išties ūkininkauja, o Asociacijai priklauso 60–70 narių.

Iš Lietuvos ūkininkų sąjungos narių Vilniaus r. išsiskiria ir savo nenašiomis žemėmis bei su tuo susijusiomis problemomis, nes nei Trakai, nei Šalčininkai ar Švenčionys neįsitraukia į LŪS veiklą. Kita vertus, ne žemių našumas kelia daugiausia problemų.

„Vilniaus r. visąlaik sakome, kad mes konkuruojame ne tarpusavyje, o su statybomis. Tai lemia didžiulę žemės kainą, jos ūkininkai neįperka, nepakonkuruoja.

Su kitais pirmininkais pasikalbame, sako, pas mus nėra problemų – žmonės išnuomoja penkiems ar dešimčiai metų. Mūsų rajone penkiems metams sudėtinga gauti, nes jei yra labiau priemiestinė teritorija, tai kiekvienas savininkas nori tą žemę parduoti, vos tik pakils kaina. O kada tai nutiks – nežinia.

Labai daug kas nuomoja metams. Sunku ir visą laiką yra truputį rizikos, nes, pavyzdžiui, trąšų poreikį skaičiuoji keleriems metams, bet niekada nežinai, kada tas ratas gali nutrūkti. Bet kažkaip prisitaikome“, – pasakoja rajono ūkininkų lyderis.

Dauguma Asociacijos narių – grūdų augintojai, yra keli pieno ūkiai, vienas didelis daržininkystės ūkis ir keletas mažesnių.

„Kur jauni, ten ir aktyvūs. Vyresnioji karta dažnai sako, kad jau daug nugyveno, tad ir taip bus gerai“, – kalba V. Spiridovič’ius.

Aplink didmiesčius sunkiau ir su darbo jėga, nes pragyvenimo lygis ir darbo pasiūla kitokia. „Tie žmonės, kurie moka dirbti ir gerai dirba, ne jie darbo ieško, o darbas ieško jų. Visą laiką girdžiu, kad kelininkai, statybų bendrovės ypač medžioja operatorius.

Jei žmogus geba dirbti su technika atsakingai, tai tikrai gauna gerą atlyginimą ir juos žemės ūkyje išlaikyti sunku. Kiekvienas nori garantijų ir pastovumo. Kas turi pastovių darbuotojų, kažkaip sugalvoja, kaip juos išlaikyti, bet apskritai Vilniaus regione darbuotojas yra tikrai brangus“, – rajono iššūkius vardija Asociacijos vadovas.

„Kad tik nebūtų blogiau“

Veslav’o laukuose stropiai laikomasi keturių laukų sėjomainos, juose – žieminiai miežiai, žieminiai rapsai, žieminiai kviečiai ir žirniai. Jei kur atsiranda naujas laukelis, ten sėjamos avižos.

Augalininkystė vyrauja ir visame Vilniaus r., tad šiomis dienomis, pasak ūkininko, šio krašto žemdirbius labiausiai liūdina orai. Nes žemės nenašios ir šiemet, kai supirkimo kainos žemos, viskas labai jau ties riba. O dar ir orų gerų nežada, supirkėjai džiovinimo kainas pakėlė.

Bet vis dėlto jis sako, kad svarbiausia, jog nėra karo ir yra sveikatos. „Aš visada kažkaip žiūriu ir sakau, kad tik blogiau nebūtų, o daugiau...“ – kalba V. Spiridovič’ius.

Kaip atrodys Vilniaus r. ūkininkai ir jų darbas po kelių dešimtmečių? Vyras šypteli, kad jei ir toliau statybos vystysis tokiais tempais, liks tik tie po 5 arus. Vis dėlto jis mano, kad šeimos ūkiai išsilaikys ir toliau, dirbs jei ne vienoje, tai kitoje vietoje.

„Kas jau yra tam pasiryžę, atsidavę. Ūkininkavimas yra gyvenimo būdas. Jei žmogus nusprendė ūkininkauti, kitaip nebus. Retas kuris atsisako, nebent kryptį pakeičia“, – svarsto ūkininkas, ir pats anksčiau bandęs vystyti gyvulininkystę, kol galiausiai suprato, kad tai yra ne jam tokioje apgyvendintoje vietovėje.