Ignalinos r. / Pasvalio r. Jauni ir energingi skirtingų rajonų žemdirbiai tiki savo pasirinkimu ūkininkauti ir nepaisydami kartais kylančių nesklandumų, į darbą žiūri optimistiškai ir su meile. Spalio antrąjį šeštadienį minint Derliaus dieną – jų požiūris į ūkininkavimą.

Pasvalio rajono ūkininkų sąjungos pirmininkė Lina Židonienė su vyru Vytautu ūkininkauja Kalno kaime, turi 400 ha augalininkystės ūkį. 

Neringa ir Paulius Rimšeliai iš Kazitiškio (Ignalinos r.) šiemet konkurso „Mano ūkis“ III vietos laimėtojai savo rajone. Jų ūkis mišrus: laiko herfordų ir baltagalvių galvijų, augina bulves, braškes ir grūdines kultūras. Pradėjo plėtoti ir apgyvendinimo paslaugas.

Turi jausti širdimi

Lina ir Vytautas Židoniai abu yra įgiję agronomo išsilavinimą. Lina dar turi ir augalų apsaugos magistro laipsnį. Ūkininkauja Vytauto tėvų įkurtame ūkyje. Augina žieminius kviečius ir rapsus, pupas.

Linos teigimu, ūkininkauti gali ne visi – turi daug ką jausti, tai ne vien tik technologijos, ne vien sėja, auginimas ir derliaus nuėmimas. 

„Man pavasarį žemė kvepia. Kai ji bunda, atsiranda toks kvapas, ir kai prasideda darbai, tas kvapas ypač malonus. Kiekvieną dieną turi keltis, eiti, važiuoti, prižiūrėti, auginti. Bet tą turi jausti širdimi. Maistą auginame galvodami ne tik, kad jį kažkas valgys, bet ir kad žemė liks vaikams, anūkams. Ūkininkaujame kartu su gamta ir iš širdies“, – sako L. Židonienė.

Meilė darbui, atrodo, tikrai juntama. Septynerių sūnus Arnas jau dabar svajoja būti ūkininku ir laikyti karvyčių, dar auga ir trylikmetė Greta.

Paklausta, kokie ūkininkavimo privalumai ir sunkumai, moteris atvira, kad vienas svarbiausių dalykų – gebėti valdyti rizikas.

„Bet kuriame ūkyje yra nenumatytų situacijų. Negali garantuoti, kad pasėjęs ir užauginęs nuimsi derlių. Tad turi mokėti valdyti rizikas. Ūkininkavimo trūkumas, kad nėra pastovumo ir garantijos, kad bus taip, kaip suplanavai. Gamta nusodina ir duoda suprasti, kad tu ne visagalis“, – realistiškai žvelgia rajono ūkininkų pirmininkė, pridurdama, kad pastovumo nepriduoda į vis kintanti teisinė bazė.

Ūkininkavimo privalumas L. Židonienei – buvimas su gamta ir galimybė pačiam planuoti laiką, priimti sprendimus. 

„Stebi, kaip viskas vyksta, matai, kaip auga, bręsta. Vyras jau nuo pavasario sako, kad laukia, kaip pradės auginti. Nuostabus jausmas, kai pamatai, ką užauginai. Suspurda širdis: kaip dabar čia bus, kas man išeis. Kai pradeda važiuoti pirmos priekabos su derliumi, mes visi susirenkame ir žiūrime, koks tas pirmas grūdas, kokia spalva, kokia kokybė, kas iš jo bus. Tad kartais ūkininkavimas turi ir azarto“, – dalijasi ūkininkė.

L. Židonienė sako, kad šių metų grūdų derlius vidutinis, o štai pupų derliai suprastėję ir keletą metų vis blogėja, pupų kokybė mažėja. Šiemet kūlė tik apie 3 t/ha, tad teks galvoti apie pasėlių struktūros keitimą. 

„Tiesa, didesni derliai mūsų nelepina, jie būna retai, bet, pavyzdžiui, 7 t/ha žieminių kviečių, manome, yra neblogai. Rapsai šiemet mums nepasisekė, nes kai jie žydėjo, pro mus praėjo kruša. Bet yra rizikų valdymas. Gal reikėjo labiau tuo pasirūpinti, bet negalime sakyti, kad neišgyvensime. Tik kad žmogui vis negana“, – šypteli Lina. 

Eina tiesia linija

Ignalinos r. Kazitiškyje ūkininkaujantys Neringa ir Paulius Rimšeliai sako, kad jų šeima eina tiesia linija: be didelių pelnų, bet ir be didelių nuostolių. Tiesa, abu sutuoktiniai dar dirba ir valstybinius darbus, tačiau jei pavyks savo produkciją perdirbti, galbūt ateityje liks tik ūkininkauti.

Jų ūkio pradžia – senelio ūkis, kurį perėmė sūnus – Pauliaus tėtis, o nuo dvylikos metų į ūkio darbus įsitraukė ir pats Paulius. 
Kartą per moksleivių edukaciją Rimšeliai sulaukė klausimo, ar galima išgyventi iš ūkininkavimo. Neringa teigia, kad tikrai galima, tik reikia daug dirbti. 

„Norėtume užsiimti ir perdirbimu, tad gal tada nebereikėtų valstybinių darbų. Jeigu būtų stabilu ir galima tik iš to pragyventi, tikrai rinkčiausi ūkininkauti. Rezultatas atperka įdėtą triūsą. Be to, kai matai laimingus vaikus, kad ir jiems patinka, visi fiziniai sunkumai nublanksta“, – atvira ūkininkė.

Šiemet daug kur bulvės augo prastai, Rimšeliams pasisekė sulaukti gero jų derliaus. Augina apie hektarą savo naudojimui ir dar truputį vietiniam pardavimui. Anksčiau yra tiekę Visagine įsikūrusiai pusgaminių gamybos bendrovei.

Tai pat sėja rugius, kviečius, kvietrugius. Grūdus veža parduoti ir pasilieka pašarams. Ūkyje dar auginamos ir pardavinėjamos braškės, šiemet pirkėjus jau pasiekė ir smidrai. Šiek tiek žemės yra prie ežero, tad užsiima ir kaimo turizmo paslaugomis

„Svajojame nusipirkti dėmėtųjų elnių. Džiaugiamės, kad neturime paskolų, kažkaip verčiamės ir dar ateityje turime daug planų“, – pasakoja ūkininkė.

Šiuo metu Rimšelių ūkyje – apie 50 galvijų, tarp jų herofordai, mišrūnai. Pamažu pereinama prie baltagalvių veislės galvijų. 

Mėsiniai galvijai nereikalauja ypatingos priežiūros. Jie lauke gali žiemoti, jiems parūpinta pašiūrė. N. Rimšelienė tik apgailestauja, kad kainos mažos, tad viską parduoda lenkams.

Pasak Neringos, ūkyje nemažai gelbsti netoliese gyvenantis vyro tėtis, tikras pagalbininkas jau ir vyresnėlis, 12 metų Lukas, o mažoji 3 metų Emilija – dar braškių valgytoja.

„Kaime turint žemės lopinėlį ir nieko jame neveikti – tai ne mano būdui. Turim du vaikučius, tad stengiamės ir dėl jų“, – sako N. Rimšelienė.