Skaitydami trumpus, spontaninius, be siužeto tekstus ekrane jaučiamės tarsi įmetę į skrandį greitojo maisto – lyg ir nealkani, bet be pasitenkinimo. Išmąstytos ir išjaustos istorijos, kurtos įdedant pastangų, duoda gyvenimui gylio. Tuo įsitikinusi VU Psichologijos instituto darbuotoja, psichologė dr. Monika Skerytė-Kazlauskienė.

Lietuvoje neatlikta išsamių skaitymo tyrimų, tačiau jau kelerius metus Vaiko psichologijos centro, kurio steigėja yra M. Skerytė-Kazlauskienė, organizuojamame Pradinukų skaitymo čempionate užsiregistruoja 20–30 mokyklų (mokinių, mokinių tėvų ir mokytojų). Jie 4 mėnesius registruoja perskaitytas knygas.

„Iš to matyti, kad yra nemažai skaitančių šeimų – kai daug skaito tėvai, daug skaito ir vaikai. Yra vaikų, kurie skaito labai daug knygų ir tuo mėgaujasi. Tačiau labiausiai džiugina, kai knygas registruoja visi klasės vaikai – tai rodo, kad kai suaugusieji įdeda pastangų, gali skaityti visi vaikai“, – sako čempionato organizatorė.

Dabar dalį vaikų reikia intensyviai sudominti, įtraukti, kitaip jie sakys, kad nuobodu, reikalauja per daug pastangų, todėl greitai pasiduos.

Psichologė atvira – šiuo metu populiarios tokios knygos, į kurias rimti kritikai net nežiūri. Bet, anot jos, tos knygos labai svarbios pritraukiant vaikus ir parodant, kad tarp puslapių gyvena istorijos, kurios praturtina.

„Kai atsiras įprotis tomis istorijomis mėgautis, vaikai ras ir rimtesnių, ir gilesnių skaitinių“, – įsitikinusi M. Skerytė-Kazlauskienė.

Jai pačiai knygos – tai žmonių vidinio pasaulio pažinimo būdas – juk kitiems į galvas nesulįsi, o knygose rašytojai perteikia tiek daug vidinio gyvenimo subtilumų, kad imi suprasti savo aplinkos žmones, labiau priimi kitus, supranti, kiek daug patirčių ir išgyvenimų jie slepia. Ir nustoji smerkti, teisti, kritikuoti, nes aišku – kiekvienas veiksmas, net jei to nesuprantame, turi savo priežastis.

„Knygos – geri mokytojai apie pasaulį, kitus žmones ir net apie save. Juk būna, skaitai ir staiga – o, juk čia apie mane rašo, man taip būna! Jau nekalbant apie tokius dalykus, kuriuos duoda knygų skaitymas kaip smegenų mankšta. Vis tik raidžių pavertimas prasmingais žodžiais, sakiniais, istorijomis, yra darbas, kurio beveik nebejaučiame, bet jis vis tiek vyksta.

Taip pat tai geras vaizduotės ir kūrybiškumo lavinimo būdas – skaitant reikia įsivaizduoti, kaip viskas vyksta, o žiūrėdami filmą matome kažkieno kito vaizduotės ir fantazijos vaisius, kurie nebūtinai mums tiktų, jei patys kurtume savo filmus, bet priimame tokius, kokius gauname, tarsi jau apvirškintą maistą“, – analizuoja psichologė.

Ji teigia, kad atsiradęs gilesnis supratimas, kurį ji gauna skaitydama, paskatino ją imtis veiklos, kad ir kiti tai patirtų.

Iš savo profesinės praktikos, gyvenimiškos patirties M. Skerytė-Kazlauskienė žino, kaip svarbu skaityti nuo vaikystės – tada knygos praplečia pasaulį, padeda rasti draugų ir išlaikyti kūrybiškumą, skatina siekti žinių. Taigi, deda puikius tolesnio gyvenimo pagrindus.

Taip kilo jau penktus metus vykstantis projektas „Advento nuotykiai su knygiuku“ – advento dienoms skirtos istorijos, kurios telpa į iš vieno lapo sulankstomą knygiuką. Istorijos trumpos, bet įtraukia vaikus, padeda suprasti gyvenimo situacijas. Iš šio kilo ir Lietuvoje plačiau nuskambėjęs projektas kartu su Vaikų žemės iniciatyva „Knygiukai į pagalbą vaikams“ (2020 m. projekte dalyvavo daugiau kaip 50 žinomų Lietuvos kūrėjų).

„Gauname labai daug gražių atsiliepimų, kaip vaikai pradėjo skaityti nuo „knygiukų“. O pradinukų skaitymo čempionatų dalyviai, patys vaikai, jų tėvai ir mokytojai dėkoja už galimybę registruoti knygas, rinkti taškus klasei ar mokyklai ir taip dar labiau įprasminti savo skaitymą“, – džiaugsmo dėl auginamų ryšių ir santykių su skaitymu neslepia psichologė.

Ji labiau pabrėžia skaitymą ne kaip kokį nors privalomą veiksmą, bet kaip malonumo šaltinį. Kaip laukimą laiko, kada galėsi pasinerti į numatytą istoriją.

„Manau, svarbu, kad knygos būtų prieinamos. Dabartinės knygų kainos Lietuvoje yra tikrai labai didelės, todėl Vyriausybė turėtų daugiau dėmesio skirti bibliotekoms, jų veiklai.

Kiekvienas turi turėti galimybę pasiekti biblioteką, rasti joje rūpestingus bibliotekininkus, kuriems rūpi, kad žmonės skaitytų, ką jie skaito.

Svarbūs ir rašytojų pasakojimai apie tai, kaip ir kodėl kuria knygas, ką jiems duoda skaitymas, kai populiarina skaitymą kaip madingą veiklą, kuri teikia gerų rezultatų.

Blogiausia turbūt tik bukas knygų kišimas ir kalbėjimas, kaip svarbu skaityti – tokiu tiesiu ėjimu nedaug ką įkvėpsime“, – sako M. Skerytė-Kazlauskienė.

Jos nuomone, pasitenkinimas greitais tekstais (medijose, socialiniuose tinkluose) nepadeda mums augti. Knygos, istorijos, kurios rašomos ilgai, apmąstant, išjaučiant, duoda gylio.

„Kai skaitome 300 puslapių istoriją, susidraugaujame su veikėjais, atrodo, kad jie tampa mūsų draugais, gaila su jais atsisveikinti, norisi sužinoti, kaip jiems sekėsi toliau.

Kai perskaitome 300 trumpų žinučių, liekame kaip praėję per turgų – pamatėme daug žmonių, bet nė su vienu nepadraugavome tiek, kad pažintume jų gyvenimą“, – kūrybiškai sulygina pašnekovė.

Ji įsitikinusi, kad kūryba – vienas stipriausių gyvenimo variklių, o kiek dar išminties sudėta į negrožines knygas – jose telpa bent keli pasauliai.

„Turėtume jausti daug dėkingumo už galimybę skaityti, mėgaukimės galėdami gauti kitų kūrybos vaisių“, – linki Monika Skerytė-Kazlauskienė.