Kaunas. Šaltasis sezonas neįsivaizduojamas be pirties. Ūkininkas Vaidas Rutkauskas, neseniai įsirengęs nebenaudojamame ūkiniame pastate erdvią pirtį, įsitikinęs, kad tai vieta, kur galima atsipūsti, pasišnekėti.

Profesionalių pirtininkų asociacijos (PPA) prezidentė Birutė Masiliauskienė pritaria, kad po geros pirties pasaulis atrodo gražesnis, bėdos mažesnės, o artimieji mielesni. Pirtininkas Rolandas Lukšta pabrėžia antistresinį pirties poveikį.

Atkeliauja vėsesni orai, tad ieškosime jaukumo ir šilumos savo namuose. Tam puikiai pasitarnaus ir pirtis. Ne veltui pirmasis šeštadienis po rudens lygiadienio yra paskelbtas Šeimos pirties diena. Profesionalių pirtininkų asociacija skelbia ir šių metų dienos temą „Sušildykim tą, kas rūpinasi kitais“.

Lietuviška pirties lankymo tradicija 2019 m. įrašyta į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.

Žaiginio kaime (Raseinių r.) ūkininkaujantis V. Rutkauskas sako, kad nors apie Šeimos pirties dieną nėra girdėjęs, tačiau kaip tik šį šeštadienį kurs pirtį ir atidarys  sezoną.

Senaisiais laikais pirtis buvo pagrindinė vieta, kurioje galėjai nusiprausti. „Juk nei dušo, nei vonios senajame kaime nebuvo. Tad ji asocijuojasi su švara. Jei praleidi pirtį, tai visą savaitę, vadinasi, ir smirdėsi. Negerai“, – sako ūkininkas.

Bendrauti ir atsipalaiduoti

Sovietiniais laikais jų kaimelyje buvo vieša pirtis. Tad jis, dar būdamas vaikas, žinojo, kad penktadienis – pirties diena. Visus žaidimus tekdavo baigti anksčiau. Vakare su tėčiu eidavo į pirtį. „Man vaikui būdavo smagu. Po pirties pirtininkas visus susirinkusius vaikus vaišindavo limonadu. Tai ir to limonado laukdavom. Turbūt taip prijaukino“, – juokiasi V. Rutkauskas.

Jis pasakoja, kad laikai sovietinėje armijoje irgi buvo su pirtimi. Nors tarnaujant Kaliningrado srityje pirtį sunku vadinti pirtimi (ji buvo baisi), bet vis tiek laikyta pusiau šventa vieta. Tarnaudamas Rygoje susipažino su rusiškos pirties tradicijomis.

Įdomų nutikimą V. Rutkauskas prisimena apie suomišką pirtį. Vienos Suomijoje įmonės atstovė jam papasakojo, kad viešėdama Lietuvoje nuėjo viešbutyje į pirtį, bet nerado semtuvėlio (rundeliuko) vandeniui pilti. Buvo paaiškinta, kad suomiškoje pirtyje jis nenaudojamas. Suomė juokėsi, kad arba ji ne suomė, arba mes kažko nežinome apie suomišką pirtį. Rundeliuką viešbučiui ji padovanojo kitą dieną.

Ir Vaidas buvo manęs, kad suomiška sauna be jokių vandens užpylimų. Pasirodo, tai netiesa.

Savo ūkyje Aida ir Vaidas Rutkauskai visada turėjo mažytę pirtelę namo rūsyje savo šeimai. „Kai atvažiuoja svečių – tai pirtis tampa tarsi viena iš pramogų, vieta, kur galima atsipūsti, pasišnekėti. Tad tos mažytės nebepakako.

Išėjus iš pirties nebūdavo vietos vyrams pasišnekėti ir reikalus aptarti. O ūkyje buvo likę ūkinių pastatų, kuriuose dar tėvukui esant gyvam laikytos karvės. Vėliau gyvulių neliko, tad tie pastatai tarnavo, visokiems nereikalingiems daiktams sukrauti, kad nebūtų lauke, ir pamažu virto šiukšlynu. Kol kartą neiškentęs nusprendžiau rimtai tuo užsiimti“, – pasakoja pirties atsiradimo istoriją ūkininkas.

Viename tvartelyje padarė lauko virtuvę, antrajame – pirtį. Daržinėje, kur laikė šieną, įrengė garažus, kad ūkio technika tvarkingai būtų laikoma. Viršuje įrengė svečių miegamuosius, taip pat įrengė žmonos logopedės darbo vietą. Šios vasaros darbas – pastatyta pavėsinė, o joje kubilas.

Pirtis išėjo didelė ir erdvi – karštoji dalis beveik 10 kv. m. Priepirtis gal dar tiek užima, bet taip sugalvota, kad būtų vietos svečiams, ne tik šeimai, kad tai taptų tikra poilsio zona. Kaip dalijasi V. Rutkauskas, pirčių jis buvo matęs tikrai ne vieną, tačiau statė ne vien iš galvos, daug skaitė ir žiūrėjo internete, kaip, kokio aukščio įrengti sėdimas vietas ir kt.

„Atrodo, kad viską žinai apie tą pirtį, bet kai pradedi skaityti, tai dar daug ką reikia išsiaiškinti. Tai bendras mano galvos ir interneto kūrinys“, – šmaikštauja Vaidas.

Aidos ir Vaido šeimoje auga keturios dukros: Ieva, Rugilė, Luknė ir Barbora. Pasak jų tėčio, pirtį mėgsta didesnioji šeimos dalis. Mergaitės, anot Vaido, tikros švaruolės, nes iš vonios ir dušo neišlenda.

Pirtis iš tiesų ne tik švaros oazė, bet ir bendravimo vieta. „Pabendraujame ne tik priepirtyje, bet ir karštojoje dalyje. Laikomės tokios tradicijos: nedarome labai karštos pirties, įkaitiname iki maždaug 70 laipsnių, 15 min. pabūname, tada einame į priepirtį ir kokį pusvalanduką atsipalaiduojame.

Gal ir ne pagal taisykles darome, bet tai mums teikia malonumą. Po 15 min. būname kokius tris kartus. Po paskutiniojo, jei žiema, ir yra sniego – krentame į jį. Tad pati didžiausia palaima pagulėti sniege po pirties. Nors vasarą pirtis ne tokia įdomi ir reikalinga, bet jei sugalvojam užkurti, tai šalto vandens prileidžiu į kubilą, kuriame išsimaudo po paskutinio pabuvimo karštai“, – dalijasi bendravimo tradicijomis pašnekovas.

Vieną įdomų pastebėjimą ūkininkas yra užfiksavo rusiškoje pirtyje: vyrai būdami karštojoje dalyje skaičuoja lašus nuo nosies. Iš pradžių, sako, nesupratęs, kam jie taip daro. O pasirodo, kad kai kažkiek lašų nukrinta, tai jau gana būti.

Vidinio išsivalymo vieta

Profesionalių pirtininkų asociacijos prezidentė Birutė Masiliauskienė sako, kad teigiamo pirties poveikio raktas yra reguliarumas. „Jei ten nueisite kartą per metus, teigiamo poveikio tikrai nebus. Pats svarbiausias privalumas eiti į pirtį su šeima ir artimaisiais – bendrumo, psichologinio komforto, tarpusavio ryšio jausmas.

Po geros pirties pasaulis atrodo gražesnis, bėdos mažesnės, o artimieji mielesni. Pirtis nuo seno buvo ir sveikatos stiprinimo, sveikatinimo priemonė visų kartų žmonėms. Be to, tai ir sveiko įpročio formavimas, savotiškas šeimos ir artimųjų ritualas, šventė, kurios smagu laukti“, – įsitikinusi prezidentė, Laumių pirties klubo įkūrėja.

PPA valdybos narys Rolandas Lukšta, prisiminęs, kaip jį, dar vaiką, senelis vesdavosi į viešąją pirtį Kėdainiuose, pasakoja, kad iš ten likę patys geriausi prisiminimai.

„Vyrų kompanija, vantos, garas vaikui darė įspūdį. Visa atmosfera. Ėjimas į pirtį – tai visos dienos kelionė. Ir tas švaros pojūtis likęs iš ten. Po to dalyvavau pirtyse per giminės susitikimus. Teko „paragauti“ ir dūminės pirties prie Šeduvos. Buvo įskiepyti tinkami pagrindai. Kai pradėjau savo gyvenimą, įkūriau savo pirtį. Tai maloni alternatyva visam išoriniam gyvenimui, kuris versle būna griežtas, kartais ir negailestingas“, – atviras patyręs pirtininkas.

Anot jo, pirtis yra ne tik kūno, bet ir sielos švarinimas. Pabuvus pasikeičia vidinė būsena. Pirtis subalansuoja žmogų. Ji taikoma kaip terapija per įtemptus susitikimus. „Nueini į pirtį – ir išlaikai balansą. Lygiai taip pat ir po ligos, nesėkmių darbe ar pan. nuima viską, būni čia ir dabar. Juk šiuolaikiniame gyvenime visi esame tam tikrame triukšme, bėgime. Nebūname su savimi. Šiuolaikiniai žmonės turi dušus, vonias, šampūnus, tad švarinimosi funkcija ne tokia aktuali. Bet reikia vidinio išsivalymo, atsitraukimo nuo įvairių technologijų (telefonų, darbinių reikalų). Tik ji turi būti teisinga“, – pabrėžia R. Lukšta.

Jis mano, kad šiuolaikiniam pasauliui pirtis yra viena iš vietų, kur gali grįžti į pirmapradę būseną, kaip ir išėjus į gamtą. Šeimos pirtys yra terpė, kur gali pabūti su savais ir betarpiškai. Švarinimosi pojūtis, tyla, susijungimas su gamta, savęs išgirdimas.

„Jei šeima yra įpratusi eiti į pirtį – tai vienas dalykas. Tačiau, jei, tarkime, moteris ar vyras nemėgsta, vaikai nenori – tuomet atsiranda įvairių iššūkių. Dėl to nueiti visiems į pirtį ir dar kur būtų profesionalus pirtininkas, kuris sugebėtų subalansuoti, suvaldyti visą atmosferą, labai verta. Su jo pagalba galima surasti balansą, kai gerai tiek vaikui, tiek suaugusiajam.

Tai vienijanti šeimą erdvė. Juk daug kas priklauso nuo šeimos tradicijų. O šiuolaikiniame pasaulyje tokios tradicijos pasidarė retos. Anksčiau tai buvo kaimo bendruomenės dalis. Dabar visi atskirai, visi individualistai: vaikas sau su telefonu, tėtis ir mama – sau. O garinėje pirtyje jau turi būti be telefono. Ne visi gali eiti kartu. Nes daugelis nemoka būti kartu, kur reikia rodyti kitam dėmesį, mokėti išbūti. Mobiliuosius išjungi, triukšmą išjungi – ir žiūrėk, jis nebežino, ką veikti“, – pirties svarbą išsako asociacijos narys.

Tradicijos gyvos

B. Masiliauskienė iš savo 10 metų pirtininkės patirties sako, kad lietuviai mėgsta gerą garą ir moka jį meistriškai valdyti, tam panaudodami vantas, augalus. Lietuviškos pirtys be galo turtingos ir kūrybingos. Ir matyt, jose labai gerai atsispindi mūsų nacionalinis būdas, patys geriausi jo bruožai: atvirumas, svetingumas, dėmesys kitam žmogui, lankstumas, imlumas.

„Esame be galo kūrybinga tauta, gebanti tiek pati generuoti idėjas, tiek lanksčiai kūrybiškai jas adaptuoti, atrasti kažką naujo. Tačiau svarbiausias kriterijus – ši tradicija yra gyva, kintanti ir mums aktuali. Žmonės nori eiti į pirtį, nori tą tradiciją puoselėti, aistringai ja dalijasi su kitais ir džiaugiasi, galėdami tai padaryti“, – atvira PPA prezidentė.

Iš istorijos

Marija Vitkūnaitė magistro darbe „Lietuviškos pirties lankymo tradicijos tęstinumas ir sklaida“ rašo, kad Lietuvos pirtys anksčiausiai minimos XIII– XIV a. Kryžiuočių ir Livonijos ordinų kronikose, rusų metraščiuose, vėliau XV–XVII a. dvarų inventoriuose. Žinoma, kad pirtims dažniausiai naudoti vienos-dviejų patalpų pastatėliai su atviru ugniakuru. Seniausi tokio tipo pastatėliai Lietuvos teritorijoje archeologų randami pirmykštėse žalvario amžiaus gyvenvietėse.

Kai kuriuose moksliniuose darbuose išskiriama pirties, kaip gydymo vietos, reikšmė, vertinamos kūno gydymo procedūros, apibūdinamas burtų ir užkalbėjimų taikymas gydymui, apibendrinami ir tiriami gydymui taikomi magiški ir ritualiniai veiksmai.

Tradicinė lietuviška pirtis yra apie 60 laipsnių, ji gana drėgna – garas kyla nuo vandeniu liejamų įkaitusių krosnelės akmenų. Ypač svarbi procedūra – kūno vanojimas beržinėmis, ąžuolinėmis ar kitų medžių šakelių vantomis. Pastaruoju metu naudojama daugiau augalų, natūralių kūno švarinimo ir grožio priemonių: kūnas trinamas druska, maltais kaštonais, moliu, medumi ir kt. Pirties lankytojai vanojasi patys, peria vieni kitus arba tai daro pirtininkas.