Kaunas. Eglė Mačytė ir Jovita Motiejūnienė jau beveik 25 metus dirba Lietuvos ūkininkų sąjungoje (LŪS). Patarti žemės ūkio politikos klausimais, koordinuoti tarptautinius ryšius, rūpintis buhalterija ir administraciniais reikalais – tai nematomi jų darbai, kurių reikšmės neįmanoma paneigti.

Kalbamės apie darbą Sąjungoje, veiklias ūkininkaujančias moteris, pomėgius ir Tarptautinę moters dieną.

Koordinuojant Ūkininkų sąjungos, kurioje vis tik daugumą sudaro vyrai, veiklą tikriausiai kyla išbandymų? Ar dažnai pasitaiko nesusikalbėjimų?

Eglė. Kaip ir bet kurioje bendruomenėje, žinoma, dirbant kyla ginčų. Tai natūralu, jeigu sieki bendro rezultato, o ne tik atmestinai nori atlikti tau pavestą darbą.

Pagal charakterį nesu tas žmogus, kuris sutinka su bet kokia primesta vyresnybės nuomone, pareiga. Jeigu nepatinka pasiūlymas – galiu ginčytis ir įrodinėti gana ilgai. Bet jeigu yra daugumos sprendimas – jį priimu, nors mano nuomonė gali būti ir kita.

Leidžiu sau kritikuoti visus, Sąjungos vadovą ir prezidiumą taip pat. Tiesmukumas ne visada padeda, bet geriau jaučiuosi dirbdama pagal savo vertybes.

Jovita. Nesklandumų ar didelių nesusikalbėjimų dėl to, kad aš – moteris, o jie – vyrai, tikrai nekyla, nes mūsų santykiai vis dėlto labiau dalykiniai.

Kai pradėjau dirbti Ūkininkų sąjungoje, prieš beveik 25 metus, galbūt iš pradžių žiūrėjo ne taip rimtai į mano pasiūlymus – jauna mergina be patirties. Bet taip buvo trumpai. Šiaip visada laikausi darbuotojo ir vadovo hierarchijos, nesu konfliktinė. Aišku, jeigu turiu savo poziciją, ją visada išsakau.

Organizacijoje tikriausiai teko sutikti ne vieną darbščią, aktyvią ūkininkę. Kurias jų galėtumėte išskirti ir kodėl?

Eglė. Neetiška išskirti kurios nors moters konkrečiai. Sąjungoje jau dirbu 25,5 metų. Per šį laiką teko sutikti tikrai daug ir įvairių žmonių. Moterų mūsų organizacijoje visada buvo mažuma, tačiau dauguma jų buvo ir yra ryškios, aktyvios, žingeidžios, mokančios vyrams atsikirsti svariais argumentais, o ne emocijomis.

Mano asmeniniu pastebėjimu, vyrai – gerokai didesni pletkininkai nei moterys. Jeigu ką pasakysi, parašysi jiems ne vietoje ar nesuprantamai, tai faktas – kitą dieną apie tai žinos pusė Lietuvos.

Be to, nuo Sąjungos atkūrimo (1989 m.) LŪS pirmininke tik 2002–2008 m. buvo moteris – Kauno rajono ūkininkė Genutė Staliūnienė.

Jovita. Genutė Staliūnienė, buvusi Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkė, tikrai turėjo aiškią savo poziciją. Ji buvo tikrai matoma. Lilija Šermukšnienė – ne pagal amžių labai daug energijos turinti moteris. Kiek suprantu, ji iki šiol tokia pat aktyvi. Buvo gražu žiūrėti į ją.

Ir dabar Sąjungos skyriams vadovaujančios moterys nė kiek nenusileidžia vyrams, yra rajonų pirmininkų, kurie net silpnesni už jas. Pavyzdžiui, Šiaulių krašto ūkininkų sąjungos vadovę Audronę Asauskaitę-Kerienę laikau kietu riešutu, nes turi principinę nuomonę, tvirtą stuburą.

Kokie maži kasdieniai dalykai pakelia ūpą?

Eglė. Man patinka dienoje stebėti paprastus dalykus: žmones, situacijas, gamtą. Viską sujungti į visumą ir suprasti, kad kiekviena diena turi ką nors gero, kad gyvenimas ir gyvybė – tai dovana, kurią turi branginti.

Visose situacijose man padeda tikėjimas į Dievą. Tikiu aukštesne energija, kai ja patikiu nuoširdžiai, o ne paviršutiniškai, tik tada nutinka kasdienybės stebuklų. Bet dar nepavyko pasiekti, kad tai tęstųsi nuolat. Gal ir gerai – tose bangose priverčiu save mokytis naujų dalykų, priimti gyvenimo, savo ir kitų netobulumus.

Jovita. Šeimos džiaugsmas – mano džiaugsmas. Maži vaikų pasiekimai ar kartu su šeima leidžiamas laikas – tai yra tie maži kasdieniai ir laimės teikiantys dalykai.

Pakelia ūpą susitikimai su draugėmis, renginiai. Labiausiai džiugina spontaniški susitikimai, kai neplanuoju, bet draugė pakviečia vakare ką nors nuveikti. Tokiu atveju labiau užsivedu nei tada, kai susitariu, tarkime, prieš savaitę.  

Ką veikiate laisvalaikiu? Kokių pomėgių turite?

Eglė. Neturiu nuolatinio pomėgio. Jie kinta su metais. Bet visada rasiu laiko klasikiniams muzikos koncertams filharmonijoje, operai, baletui, šiuolaikiniam šokiui, filmų festivaliams.

Anksčiau mėgau dramos spektaklius, bet dėl klausos problemų į juos nebevaikštau, nes nuosekliai nesuprantu aktorių dialogų. Mėgstu pasivaikščioti be tikslo ir stengiuosi kasdien nueiti bent 5 kilometrus.

Skaitau psichologines knygas, man įdomios įvairios žmogaus būsenos, savęs paieškos. Mėgstu ir romanus, poeziją.

Jovita. Didžiausias pomėgis – keliauti, bet tikrai ne darbo reikalais. Kelionių tikslus dažniausiai nustato vyras. Man iš esmės nėra svarbu, kur keliauti. Tik norisi vykti ten, kur dar nematyta ir nebūta. Miesto mačiau daug, tad man keliauti smagiausia, kur gamta: kalnai, vandenynas. Tam aš lengvai leidžiu pinigus.

Patinka dalyvauti kultūriniuose renginiuose su šeima, draugėmis. Nesu teatrų lankytoja, nors kartais ir ištinka kultūrinis badas. Tada galiu per labai trumpą laikotarpį pažiūrėti daug spektaklių, bet paskui metus galiu ir neiti į teatrą. Panašiai ir su knygomis. Būna, kad visiškai neskaitau, bet pasitaiko dienų,  kai tik tai ir darau.

Įvardykite 5 ypatybes, su kuriomis jums asocijuojasi žodis „moteris“.

Eglė. Man moteris asocijuojasi su atsakomybe, išmintimi, suknele, spalvomis ir papuošalais. Visuma man susijungia į eleganciją.

Jovita. Gudrumas, empatija, rūpestingumas, nepastovumas, supratingumas.

Galbūt yra kokia moteris, kuri jus įkvepia savo talentu, gyvenimo filosofija, darbštumu ar pan.? Kas ji ir kuo žavi?

Eglė. Mane labai žavi Beata Nicholson, nors visai nemėgstu gaminti maisto pagal jokius receptus. Nepaisant to, visada esant galimybei žiūriu jos laidas, nes moka meistriškai ir nuoširdžiai vesti pokalbius, pasikviesti puikių pašnekovų, gvildenti įvairias temas, būti mama, žmona, kūrėja, laidų vedėja, turbomoterimi ir kartu paprastai papasakoti apie visas kasdienybės spalvas ir atspalvius.

Apskritai mėgstu stebėti moteris. Nesunku pasakyti patikusiai stilingai moteriai komplimentą. Man gražu, kai dera moters apranga, papuošalai, balsas, protas, elegancija.

Jovita. Nesudievinu nė vienos, nes žinau, kad tam, jog pasiektų tai, ką turi, dažnai tenka nueiti kruviną kelią. Karjerą ir šeimą suderinti nėra lengva. Tad neidealizuoju nė vienos moters, man galbūt patinka tam tikros jų savybės, kurių ir aš norėčiau: drąsa, kietumas, tvirta pozicija.

Visada kaip moteris žavėjo Alma Adamkienė. Į ją žiūrint būdavo šilta. Nežinai kodėl, bet šilta.  Aišku, mokausi iš mamos ir sesers, bet jos nėra mano dievaitės, į kurias norėčiau lygiuotis. Mieliau susikurčiau savo geresnę versiją. Tada ji man būtų faina.

Kodėl svarbu minėti Tarptautinę moters dieną?

Eglė. Nes argi mums jau reikia taip save sureikšminti, kad esame tokios fainos, viską mokančios ir galinčios, jog mums nepatinka vyrų dovanojamos gėlės, rodomas dėmesys? Manau, tai patinka visoms, tik ne visas yra kam pasveikinti. Gyvename laikmetyje, kur neaišku, kas labiau emancipuoti – vyrai ar moterys. Bet kad vieni be kitų niekaip – tai faktas.

Jovita. Smagu. Jeigu neminėtume Moters dienos, tai pripažintume, kad moterys visur ir visada turi lygias teises. Bet taip nėra. Pavyzdžiui, Talibano moterys vis dar neturi teisės į švietimą, politiką ir pan.

Moters diena man asocijuojasi su moterų solidarumu, lygiomis teisėmis. Mano šeimoje ji neišskiriama, netgi dažnokai pamirštama. Galbūt mes suprimityviname, kad moteriai reikia įteikti gėlių. Bet juk tai galima daryti kasdien.

Dėkoju už pokalbį.