Anykščiai. Anykščių rajono ūkininkas Dainius Arlauskas – vienas iš aktyvių jaunosios kartos žemdirbių Lietuvoje. Jo įsitikinimu, šiuolaikinis ūkininkas turi būti išprusęs, aktyvus, plačiai matantis ir mąstantis.

„Jei nori valdyti ūkį su perspektyva į priekį, turi matyti ne tik lokalias, bet ir globalias situacijas, domėtis ne tik savo ūkio, bet ir žemės ūkio srities problemomis apskritai, nesuasmeninant kai kurių dalykų. Matyti bendrą žemės ūkį visų kitų sektorių sudėtyje. Ir pats stengiuosi matyti bendras tendencijas, suvokti, kodėl priimami vieni ar kiti sprendimai, kurie neretai būna neteisingi, pvz., asmeninio ūkio lygmeniu“, – sako D. Arlauskas.

Jis neabejoja, kad susivienijus ir demokratinėmis priemonėmis kovojant galima pasiekti pokyčių. Tiesa, apgailestauja, kad vis dar tos vienybės ir aktyvumo kai kada pritrūksta.

„Kalbu ne tik apie ūkininkus, nes tai tik viena iš profesijų. Visai visuomenei reikia keisti savo mentalitetą ir požiūrį į daugelį dalykų, nes pirmiausia patys žmonės turi norėti aktyviai prisidėti prie visos visumos ir tos visumos darnos kūrimo“, – įsitikinęs pašnekovas.

Mažiau ribojimų ir trukdžių dirbti

Pats D. Arlauskas aktyviai dalyvauja ūkininkų bendruomenės veikloje: yra Lietuvos ūkininkų sąjungos Anykščių skyriaus valdybos, taip pat Lietuvos grūdų augintojų asociacijos tarybos narys, priklauso Lietuvos žemės ūkio tarybos darbo grupei.

Taip pat yra atstovavęs Lietuvos ūkininkams tarptautiniuose forumuose, susitikimuose su Europos Komisijos atstovais Briuselyje, nevengia savo nuomone ir pastebėjimais pasidalyti įvairiose diskusijose.

„Nuo 2022 m. labai daug laiko atiduodu savivaldai. Ką man tai reiškia? Viena, labai įdomu savo patirtį ir gebėjimus išnaudoti naujoje veikloje. Be to, mėgstu dalytis informacija, kurią žinau, todėl kartu su kolegomis mielai ją perduodame kitiems ūkininkams ar savivaldos nariams, kad būtų kuo platesnė sklaida ir nauda“, – sako aktyvus ūkininkas, vertinantis bendraminčius ir kolegas, su kuriais gali atvirai diskutuoti, dalytis nuomonėmis.

Kokį pokytį pats norėtų įnešti į Lietuvos žemės ūkį? „Ūkininkas Eimantas Eigirdas per Žemės ūkio tarybos suvažiavimą aiškiai pasakė, kad nebijome didesnių mokesčių, tik atriškite mums rankas ir leiskite dirbti, užsidirbti. Būtent to su kolegomis ir siekiame.

Norime kiek įmanoma pakeisti struktūrą taip, kad 21 amžiuje būtų kuo paprasčiau dirbti, jog neribotų, nevaržytų mūsų veiklos begalė reikalavimų, ribojimų, kurių pusė yra nelogiški, nekištų kojos biurokratiniai mechanizmai. Nereikia stabdyti tų, kurie bando kažką gyvenime daryti, reikia leisti žmonėms kurti, nors protingai pakontroliuoti, patarti privalu, ypač kalbant apie jaunus žmones“, – pokyčių vizija pasidalina ūkininkas, sutikdamas, kad svarbiausias dalykas – požiūrio keitimasis.

Nelogiškai ir dirbti trukdančiai tvarkai iliustruoti jis pateikia pavyzdį iš asmeninės ūkio istorijos. Pernai jis planavo į ūkį investuoti daugiau kaip 1,5 mln. eurų, iš kurių per 400 tūkst. Eur buvo ES parama, ir pasistatyti grūdų priėmimo, džiovinimo ir saugojimo kompleksą. Deja, planų atsisakė, nors išleido nemažai pinigų dokumentams tvarkyti.

„Statybos leidimo išdavimas užtruko daug ilgiau nei faktinis darbų atlikimas objekte. Ar tai normalu?“ – retoriškai klausia ūkininkas ir vardija, kad iš 15 projektui įgyventi skirtų mėnesių, devynis reikia laukti statybų leidimo, todėl pačioms statyboms lieka tik 6 mėnesiai, be to, dar reikia pastatus priduoti, sutvarkyti visus dokumentus, o tai dabartinėje santvarkoje užtruks ne vieną mėnesį.

Pagrindas – sąžiningumas ir darna

Ūkį D. Arlauskas su žmona Gintare įkūrė 2010 m., dar studijuodami trečiame kurse tuometiniame VGTU (dabar „Vilnius TECH“, – red. past.) aplinkos apsaugos inžineriją. Paskatinimas ūkiui kurti – tėvų nupirktas 1 ha žemės. Jau pirmais metais Arlauskai pradėjo ūkininkauti 64 ha plote, o per 15 metų išplėtė iki 900 ha šeimos ūkio, valdomo nuosavybės, nuomos ir panaudos teise.

Pasak jo, ūkis nebuvo nei paveldėtas, nei gautas dovanų, todėl reikėjo jį kurti praktiškai nuo nulio, plikame lauke. Tad ne vienus metus visus uždirbtus pinigus tik į ūkį investavo. „Dabar toks etapas, kai reikia eiti ne į kiekybę, o kokybę, viską daryti kokybiškiau, nes plotas jau pakankamas žaliavai, reikalingai ūkio rentabilumui ir asmeniniam pragyvenimui per metus užsitikrinti“, – pastebi pašnekovas.

O pasiekti to, ką šiandien turi, pavyko dėl didžiulio užsispyrimo, nuoseklumo, užsibrėžto tikslo siekimo, elgsenos su kitais taip, kaip norėtų, kad būtų elgiamasi ir su juo pačiu. Ne mažiau svarbus dalykas D. Arlauskui ir sąžiningumas – prieš save patį ir kitus, taip pat darnos siekimas tiek gyvenime, tiek ūkininkavime. Savo darbais ir pavyzdžiu bando užkrėsti ir kitus.

Kaip savo ūkį mato ateityje? „Nors pastaruosius dvejus metus ūkis susiduria su pinigų srautų problemomis ir tai kelia daug dvejonių, tačiau perspektyvą turime 10–15 metų į priekį ir matome kaip stiprų, konkurencingą, tvarkingą, darnų su gamta ūkį“, – tvaraus, darnaus ūkininkavimo svarbą pabrėžia pašnekovas.

Jis sutinka, kad tvariam ūkininkavimui ypač svarbios šiuolaikinės technologijos ir išmani technika, kuri žemės ūkį daro patrauklesnį jauniems žmonėms, tačiau kartu tai išryškina vieną iš aktualių mūsų laikų problemų – kvalifikuotų specialistų poreikį.

„Prieš keletą metų įsigijome išmanią sėjamąją ir dėl elektroninių jos problemų per pusantrų metų patyrėme apie 50–70 tūkst. eurų nuostolių, nors pati sėjamoji kainavo 120 tūkst. eurų. Tad kuo toliau, tuo labiau bus reikalingi žmonės, kurie išmanys ne tik mechaniką, bet ir elektroniką, taip pat sugebės komponentų atskiras funkcijas sujungti į vieną visumą, kad įrengimai ir technika veiktų darniai“, – išmanios technikos ir kvalifikuotų specialistų glaudų ryšį pabrėžia D. Arlauskas.

Įkvėpimo šaltiniai – šeima ir gamta

Žemės ūkį pašnekovas įvardija kaip vieną iš sudėtingiausių veiklų, kuri išsiskiria labai plačiu darbų spektru ir kuriai reikia daug žinių, išmanymo, sunkaus darbo, o svarbiausia – didelės psichologinės stiprybės, nes rezultatai labai priklauso nuo gamtos.

„Būna momentų, kai per trumpą laiką turi padaryti daug darbo, ypač augalininkystės ūkyje, nes viena diena metus maitina. Vieną dieną nepadarius, praleidus, kitą dieną jau gali ir nedaryti. Be to, viską padarius geriausiai, vis vien rizikuoji visu savo biologiniu turtu, kuris gali būti suniokotas per keliolika minučių, valandų ar savaitę. Pavyzdžiui, šiemet mums nušalo rapsai. Stovėdamas prie lauko suprantu, kad procesą geriausiu atveju galėsiu pakartoti po pusantrų metų. Taip pusantrų metų turi išgyventi galimai gero derliaus laukimu“, – apie žemės ūkio išskirtinumus kalba ūkininkas.

O nepalūžti sunkiais momentais jam padeda žmona Gintarė, kurią vadina didele optimiste ir svajotoja, taip pat vaikai. Jaučiasi jis dėkingas ir tėvams, kurie gyvendami kaime išmokė daug ir sunkiai dirbti (tai padėjo išugdyti ištvermingumą), be to, sudarė galimybę pažinti gamtą.

„Ko gero, ir tapau ūkininku tik dėl to, kad nuo mažų dienų daug laiko praleidau gamtoje, ir dėl to, kad man kvepia žemė, o kiekvienas dirvožemis kvepia skirtingai. Žemės kvapas vis kitoks net skirtingu metų ar paros laiku“, – sako Anykščių r. ūkininkas.