Vilkaviškis. Aurimas Gelbūda – vienas iš tų jaunųjų ūkininkų, kurie nesustoja ties savo ūkio riba. Nors savarankiško ūkininkavimo patirties dar nedaug, jis jau imasi iniciatyvos ir ieško sprendimų ne tik sau, bet ir kitiems.

Vos tapęs jaunuoju ūkininku jis aktyviai įsitraukė į Lietuvos Pieno gamintojų asociacijos (LPGA) veiklą, šiemet aplankė ir patirties sėmėsi Airijos pieno ūkiuose, kuriuose lankėsi su Europos pieno tarybos (angl. European Milk Board) delegacija. Žinoma, Aurimą buvo galima sutikti ir šio pavasario pieno gamintojų proteste Vilniuje.

Pokalbis su A. Gelbūda – apie pirmuosius sprendimus, atsakomybės jausmą ir lyderystės pradžią.

Sprendimas ūkininkauti, kaip natūrali šeimos tradicijos tąsa, Aurimui buvo savaime suprantamas: „Niekada nebuvo kitokių minčių – tik ūkininkauti.“ Jo tėvai Audronius ir Vilija Gelbūdos pieno ūkį nuo vienos karvės įkūrė prieš 35 metus, o Aurimas jau nuo 7-erių metų kartu su jais aplink ūkį nuolat sukosi. Tad jaunas ūkininkas spėjo sukaupti ir nemažai patirties.

„Gyvenimas kaime mane visada žavėjo, tad pasirinkti savo gyvenimo kelią nebuvo sunku. Ir gerai suprantu savo misiją – po truputį auginti ūkį ir parodyti, kad šeimos pieno ūkiai gali ir turi išgyventi“, – brandžiai kalba 22-ejų ūkininkas.

Kai pradėjo dirbti ūkyje sulaukęs pilnametystės, ūkyje buvo 17 melžiamų karvių. Tada Aurimas jau buvo tvirtai pasiryžęs didinti bandą, o ne trauktis iš pienininkystės. „Tikiu, kad ateis diena, kai pieno ūkyje gyvenimas pasikeis ir nereikės galvoti apie išgyvenimą“, – sako jaunas ūkininkas, valdantis 30 karvių ūkį.

Aurimas jaučiasi subrendęs ir pats savo nuožiūra priimti sprendimus. Vis dėlto idėjomis jis visada dalijasi su tėvais – visiems kartu lengviau sudėlioti prioritetus ir rasti geriausią sprendimą. „Pasitariame, išsakome nuomones – juk esame šeimos ūkis. Bet tikrai yra sričių, kuriose užtenka mano asmeninio sprendimo, pavyzdžiui, sprendžiant dėl darbuotojo, jo priežiūros, arba dėl būtinų naujovių diegimo ūkyje“, – kalba A. Gelbūda.

„Jeigu nebijai pasisakyti, ir labiausiai patyrę žemdirbiai įsiklauso“

Pirmieji savarankiškos veiklos metai – ir iškart didžiuliai iššūkiai, susidūrė ir su pieno krize, kurią pastaruoju metu dar labiau gilina geopolitinė situacija. Aurimas greitai suprato, kad ūkininkavimas – ne tik darbas, bet ir atsakomybė už šeimą, darbuotojus, net už patį pieno sektorių. Todėl jis aktyviai nėrė į visuomeninę veiklą.

„Kiekvienas iššūkis, sunkumas verčia mąstyti, kaip sustiprėti, kad kitą kartą tokią situaciją sutiktum stipresnis. Kiekvienas kritimas žemyn suteikia stiprybės labiau atsispirti ir šokti aukštyn. Per šią krizę šeimoje nutarėme laikytis, stengtis išlaviruoti ir, atsiradus progai, vėl lipti laiptais ar bent jau kopėčiomis aukštyn“, – vaizdžiai savo požiūrį išsako Aurimas.

Per pieno krizę jis galėjo įsitikinti, kaip svarbu sektoriui turėti lyderių, galimybę laiku ir vietoje įvardyti savo problemas. Per LPGA visuotinį susirinkimą Aurimas išsakė žemės ūkio ministrui Andriui Palioniui problemą dėl žymėto dyzelino įsigijimo jauniesiems ūkininkams – kol nedeklaravę pasėlių, jie tokios galimybės neturi, o kai pastaruoju metu dyzelino kainos pasiekė neregėtas aukštumas, tai ūkininkams tapo milžiniška problema. Ministras išgirdo jaunuolio argumentus.

„Dabar kartu ieškome galimybių, kaip tą problemą saugiai pašalinti“, – džiaugiasi Aurimas.

Aurimas Gelbūda aktyviai ėmėsi veiklos Lietuvos pieno gamintojų asociacijoje ir jau dalyvauja svarbiausiuose susitikimuose Vyriausybėje. (LRV, L. Penek nuotr.)

Jis įsitikinęs, kad labai praverstų ir jaunųjų ūkininkų bendruomenės susibūrimas po viena vėliava: taip jų balsas būtų labiau girdimas, galėtų spręsti esmines žemės ūkio problemas ir padėtų išsaugoti „gyvą kaimą“.  

„Vis mažiau jaunų žmonių lieka dirbti ūkiuose, tad jaunųjų ūkininkų susibūrimas į tam tikrą bendruomenę galbūt padėtų įsitvirtinti žemės ūkyje ne tik jau esantiems, bet ir ateinantiems. Nors yra parama jauniesiems ūkininkams, vis dėlto yra ir problemų, kurios apsunkina atėjimą į žemės ūkį“, – lyderystės svarbą ir naudą A. Gelbūda gerai supranta.

Pasiekti, kad išgirstų vyresnieji, nėra labai lengva, bet, jeigu esi aktyvus, nebijai pasisakyti, domiesi aktualijomis ir problemomis, tai, pasak Aurimo, ir labiausiai patyrę žemdirbiai įsiklauso. „Matau, kad situacija jau keičiasi daugelyje asociacijų, kad į jaunimo nuomonę atsižvelgiama, juk dauguma supranta, kad ateitis – jaunimo rankose“, – mintimis dalijasi ūkininkas.  

Šiuolaikiniam ūkininkui neužtenka užsidaryti savo ūkyje

Lyderiauti savo ūkyje, jo manymu, dar sunkiau – čia ir reikia ir organizuoti darbą, ir spręsti problemas, viską spėti padaryti, išmanyti daugybę sričių, nuolat jausti įkvėpimą ar pasitenkinimą savo darbu ir įpūsti optimizmo kitiems. Negana to, visa atsakomybė gula ant tavo paties pečių.

Vis dažniau Aurimui tenka vilkėti ir dalykinį kostiumą. (asmeninio archyvo nuotr.)

Vis dėlto Aurimas jaučia tikrą pakylėjimą, kai gali įtikinti, kad ne viskas yra blogai, rodyti geresnį požiūrį į žemės ūkį ir apskritai į gyvenimą. Ir kai žinai, kad esi išgirstas, tai dar labiau verčia judėti pirmyn.

„Apskritai laikai keičiasi. Šiuolaikiniam ūkininkui neužtenka užsidaryti savo ūkyje ir nudirbti savus darbus. Turi domėtis tuo, kas vyksta visame žemės ūkyje, įvairiuose sektoriuose, dalyvauti organizacijų renginiuose. Tai padeda vieniems kitus motyvuoti, suteikia daugiau drąsos priimti vieną ar kitą sprendimą, imtis pokyčių ir jausti, kad pastangos turi prasmę“, – sako A. Gelbūda ir pridūria, kad nors žemės ūkyje reikia autoritetų, lyderių, vis dėlto labai svarbu, kad visi kovotų „vienas už visus ir visi už vieną.“  

Amerikietiški pieno ūkio kalneliai jaunąjį ūkininką išmokė kantrybės. O jos žemės ūkyje, ypač turint pieninę bandą, reikia daug.

„Tiesiog suprantu, kad ne viskas žemės ūkyje rožėmis klota. Čia arba susitaikai, arba ieškai sprendimų. Kad ir kokia būtų situacija, jeigu nori išlikti, turi judėti į priekį esant bet kokioms aplinkybėms ir neprarasti optimizmo“, – kalba Aurimas.

Tą optimizmą jis perėmė iš savo tėvų, kurie nepasidavė net sunkiausiais metais, ėjo savo keliu ir dabar estafetę perdavė sūnui.