Santjagas. Naujas Čilės agronomų tyrimas atskleidė, jog ties šilauogėmis užsėjus žolę, krūmeliams netrūksta geležies, gerėja uogų derlius ir jų maistinė vertė. Tai – saugesnė, pigesnė, tvaresnė auginimo strategija, palyginti su tręšimu cheminėmis medžiagomis.

Geležies gausu bet kokioje dirvoje, tik dažniausiai ji būna netirpios formos. „Daugelis augalų gauna šio mikroelemento, išskirdami chemines medžiagas, kurios paverčia jį labiau įsisavinamu, – aiškina mokslinio darbo autorius dr. Chosė Kovarubijas (José Covarrubias) iš Čilės universiteto. – Geležies chelatoriai išskiriami tiesiai iš šaknų arba iš jose tarpstančių mikroorganizmų.“

Šilauogės nepasižymi šiomis adaptacinėmis savybėmis. Jos labiau prisitaikiusios augti drėgnoje, rūgščioje dirvoje, kurioje netrūksta tirpios geležies. Didžioji dalis pasaulio dirvožemių, kurie yra sausi ar šarminiai, nepalankūs šilauogių auginimui.

Geležis – būtina augalų chlorofilo, kuris dalyvauja fotosintezėje ir energijos gavyboje, susidarymui. Dėl mikroelemento trūkumo sulėtėja krūmelių augimas, gelsta lapai, prastas uogų derlius. Be to, geležis reikalinga mėlynam uogų pigmentui susidaryti bei užtikrina antioksidantų kiekį. Trūkstant dirvoje įsisavinamos geležies, prastėja uogų maistinė vertė.

„Yra du būdai, kaip išvengti mineralo stokos: rūgštinti dirvą arba pridėti sintetinių geležies chelatorių. Kiekviena iš šių strategijų turi trūkumų, nes susijusi su papildoma aplinkos tarša, – teigia Ch. Kovarubijas. – Laimei, yra pigi ir saugi alternatyva, tinkama dideliems šilauogių ūkiams, ypač nepalankiuose regionuose.“

Žolės, kurios yra labai gerai prisitaikiusios augti nederlinguose dirvožemiuose, gali užtikrinti tvarų ir natūralų geležies chelatorių šaltinį. Ši savybė pastebėta, žolinius augalus sėjant šalia vynuogių, citrusinių vaisių. Čilės universiteto agronomai išbandė tokią praktiką su šilauogėmis, o gautus rezultatus pristatė mokslo žurnale „Frontiers in Plant Science“.

Tyrimo metu buvo įvertinta įvairios kilmės geležies chelatų įtaka antioksidantų kiekiui ir kitoms uogų savybėms. Nustatyta, kad šalia šilauogių krūmų sėjant pievų žolę, augalai veši geriau, didėja derlius, tamsiai žaliuose lapuose randama daugiau chlorofilo, uogų odelėje – daugiau antioksidantų, palyginti su cheminių trąšų naudojimu. Nei vienas iš tirtų chelatų neturėjo poveikio uogos svoriui.

„Mūsų išvados patvirtina, jog šilauogų ir žolės dermė laukuose yra veiksminga, tvari cheminių geležies trąšų alternatyva, siekiant padidinti derlių, antioksidantų kiekį uogose, ypač esant kalkingam dirvožemiui. Ji tinka tiek komerciniuose ūkiuose, tiek privačiuose soduose. Svarbiausia palaikyti standartinį patrauklios vejos vaizdą ir pjauti žolę iki 5–15 cm aukščio“, – patarė tyrimo organizatoriai.

MŪ inf.