Otava. Šernai įsitvirtina vis didesnėje Kanados teritorijoje, naikina pasėlius ir natūralias gamtos buveines, platina ligas. Kol kas šalyje nėra vieningos laukinių kiaulių kontrolės strategijos.

Pasak Saskačevano universiteto (Kanada) žemės ūkio ir biologinių išteklių mokslų docento dr. Ryan‘o Brook‘o (Rajano Bruko), protingos ir socialios, agresyvios ir labai destruktyvios laukinės kiaulės kelia problemas visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. 

Šernai naikina natūralias buveines, nes ištrypia vietinės floros sodinukus ir šaknis, tankina dirvą ir sudaro sąlygas vešėti invazinėms augalų rūšims.  Jie ėda kirminus, vabzdžius, mažus žinduolius, ant žemės perinčių paukščių ir roplių kiaušinius bei jauniklius, šakniavaisius, atžeminę augalų dalį, sėklas ir uogas. Taip pat naikina pasėlius, persekioja žemės ūkio gyvulius ir užteršia vandenį. 

Šernai platina snukio ir nagų ligą, afrikinį kiaulių marą (AKM). Ekspertai skambina pavojaus varpais, nes AKM viruso išplitimas tarp naminių kiaulių reikštų, jog praktiškai nutrūktų Kanados pasaulinė prekyba kiauliena.

Pirmieji šernai įvežti į Kanadą iš Europos 1990 m. norint paįvairinti žemės ūkio gyvulių asortimentą, taip pat pramoginei medžioklei. Daugelis jų ištrūko iš aptvarų. 2000-ųjų pradžioje, kai šerniena tapo nepaklausi rinkoje, ūkininkai tiesiog išleido gyvulius į laisvę. 

Kaip rodo nacionaliniai tyrimai, paskelbti mokslo žurnale „Nature Scientific Reports“, nuo 1990 m. Kanadoje laukinių kiaulių banda kasmet padidėja 9 proc. Iki 2017 m. šernai išplito visoje šalyje – nuo Britų Kolumbijos iki Ontarijo ir Kvebeko, labiausiai – Saskačevane. Šioje provincijoje šernų teritorija kasmet prasiplečia maždaug 88 tūkst. km². Kanados prerijose šie gyvūnai užėmę daugiau kaip 750 tūkst. km². 

Kanados kaimo vietovėse šernams nesunku rasti tinkamą kraštovaizdį. Jie renkasi vietas, kuriose yra daug energijos turinčių žemės ūkio kultūrų ir miškų, o plėšrūnų tankis yra palyginti mažas. Pasak R. Brook‘o, vienintelė išeitis – efektyvi laukinių gyvūnų kontrolės programa.

2021 m. Ontarijo provincijoje įgyvendinta strategija, kuri apima pabėgusių iš ūkių ir laukinių šernų apskaitą. Gyvuliai ne tik registruojami, bet ir gaudomi, naikinamos ištisos bandos. Pasak R. Brook‘o, pavyko sumažinti populiaciją, o per artimiausius 40 metų tikimasi išnaikinti šernus Ontarijuje. Deja, kitos provincijos, turinčios rimtesnių problemų dėl šernų, panašių programų nevykdo. 

Kanadoje galioja taisyklės, leidžiančios medžioti šernus bet kuriuo metų laiku be limito, nes manoma, kad tai yra vienintelė kontrolės priemonė. Alberta provincijos valdžia užsimojo mokėti po 75 JAV dolerius už šerno ausų porą, bet per praėjusius metus neatsirado nė vieno interesanto.

Tyrimai rodo, jog aktyviai medžiojant šernai plinta į naujas saugesnes teritorijas.