Kyjivas / Charkivas. Karo mašina smarkiai nuniokojo Charkivo srities žemės ūkį, suardė įprastą žemdirbių gyvenseną, privertė pakeisti sėjomainos taikymą, šen bei ten sukėlė abejonių dėl sėjos ir atnešė daugybę kitų problemų.

Ar įmanoma perkelti ūkį?

Žemės ūkio bendrovės „Iziumske“ ir dar kelių ūkių vadovą Yuriy’ų Mykhaylov’ą (Jurijus Mychailovas) piktina rusų agresoriaus jo žemėje paliktos žaizdos, bet ne ką mažiau pyksta dėl vietos valdžios neveiklumo. Jo nuomone, valdininkai mažai stengiasi, kad vėl įdarbintų žemę ir kitas gamybos priemones.

 Yuriy’us MYKHAYLOV’AS pasakoja:

Valdome apie 1100 ha Iziumo rajone, kur vyko įnirtingi mūšiai. Didžioji dalis šios žemės nedirbama, – aiškina Yuriy’us, – nes ūkių vadovai baiminasi ją dirbti dėl gresiančios baudžiamosios atsakomybės, jei įvyktų nelaimė, susijusi su sprogmenimis.

Nors, gerai pagalvojus, saugumą turi garantuoti valstybė! Būtent ji turėtų prisiimti atsakomybę už minas, įskaitant tas, kurias paliko ir Ukrainos kariuomenė.

Sprogstant minoms nukenčia ir specialistai, ir paprasti piliečiai, nes mums katastrofiškai trūksta įrangos, o svarbiausia – organizacinio efektyvumo.

Aptikus lauke sprogmenį ar minos dalį ir net nurodžius jo vietą, atsakingos tarnybos neskuba jų nukenksminti. Dažniausiai atsako, kad išminuos atsižvelgdamos į prioritetus ir galimybes. Mano nuomone, tai visiška profanacija ir išsisukinėjimas. Tai parodo tikrąjį veidą tų valstybės tarnautojų, kurių didžiausias siekis – nieko neveikiant sulaukti ramesnių laikų. Galbūt jie nori kyšio, – svarsto Yuriy’us Mykhaylov’as.

Tačiau ir tokiomis sąlygomis žmonės eina į laukus?

Mes vykdėme sėją, bet situacija nemaloni. Atvirai kalbant, erzina pasyvumas tarnybų, kurios turėtų išminuoti laukus ar uždrausti veiklą užminuotose teritorijose. Tad agrarininkai turi nedidelį pasirinkimą – patiems prisiimti riziką ir dirbti arba nedirbti.

Šiuo metu valstybė teigia, kad reikia išminuoti daugiau kaip 400 000 ha. Jei vietinės valstybinės struktūros reaguotų į gyventojų prašymus, tokių galimai užminuotų plotų liktų ne daugiau kaip 10 proc. Ar skelbiame astronominius skaičius, kad Ukrainos partneriai skirtų milijardines lėšas išminavimui? Toks elgesys deja, neprideda šaliai autoriteto. Niekas nenori efektyviai išspręsti problemos.

Ar srities žemdirbiai svarsto galimybes perkelti ūkius į kitus, saugesnius regionus?

Sėklas ir augalų apsaugos produktus pervežėme į saugesnes saugyklas. Žinau keletą įmonių, kurios anksčiau gamino aliejų, ypač iš nišinių augalų, todėl jos perkėlė gamybą. Technikos pardavėjai irgi pervežė žemės ūkio įrangą. Bet kaip perkelti ūkį? Mūsų viskas liko kur buvę. Labai pasisekė, kad per apšaudymus nebuvo apgadintas sandėlis.

Ar Charkivo žemdirbiams būtų įmanoma rasti gamybai tinkamus žemės plotus kitame regione?

Man tai neatrodo realu. Visų pirma, turėtų būti pasiūla rinkoje, bet jos nematau, antra, reikėtų turėti labai daug pinigų – jų rezervą ar kreditą.

Dauguma mano pažįstamų nukentėjusių ūkininkų niekur neišsikėlė. Jų nuostoliai siekia šimtus milijonų grivinų, kitaip tariant, dešimtis milijonų JAV dolerių. Pavyzdžiui, Vovčano rajono įmonė „Agrosvit“ patyrė beveik 1 mlrd. grivinų nuostolių!

Tokiomis sąlygomis perkelti verslą nerealu. Tie, kam pavyko išgabenti techniką, įrangą, gali uždirbti iš atitinkamų paslaugų, bet ne iš žemės. Šiuo metu neįmanoma gauti žemės Centrinėje ar Vakarų Ukrainoje.

Ar jūsų regione padaugėjo parduodamo žemės ūkio turto, ar jis atpigo?

Galbūt kažkas norėtų atsikratyti tokio turto. Tačiau pažvelgę pamatysime, kad rytinėje ir šiaurinėje Charkivo srities dalyse plyti piktžolynai ir griuvėsiai. Kaip parduoti tokios būklės turtą? Mažai tikėtina, kad tokį sumanymą įmanoma įgyvendinti.

Be to, negirdėjau, kad investuotojai būtų pasirengę pirkti ūkius regionuose, kurie yra netoli sienos su Rusija ar fronto linijos. Sklando gandai, kad kažkas yra pasirengęs pirkti turtą Centrinėje ir Vakarų Ukrainoje, bet tik labai patraukliomis kainomis.

Tikiuosi, kad kai padėtis stabilizuosis, tokie pasiūlymai pasieks ir Charkivo sritį.

Užminuotų laukų piktžlėtumo problema

„Dieve, padėk kuo greičiau nugalėti išorės ir vidaus priešus!“ – sako V. Yuryev’o augalininkystės instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas, žemės ūkio mokslų dr. Serhiy’us AVRAMENKO’A (Serhijus Avramenka). Šios mokslo įstaigos laukuose netoli Charkivo prieš sėją buvo surengta išminavimo akcija. Bet ir po jos mechanizatoriai iš laukų išvežė daugybę minų ir sviedinių liekanų.

Nepaisydami problemų, mokslininkai vykdo eksperimentus, ieško naujų technologinių sprendimų, kurie padėtų žemdirbiams ūkininkauti pasikeitusiomis sąlygomis.

„Tarkime, žirnių niekada nesėjome taip vėlai, bet anksčiau negalėjome to padaryti, nes laukai buvo užminuotas, nebuvo technikos. Kai neužtenka mechanizatorių, o darbus reikia tęsti, kartu su kolegomis patys remontuojame traktorius, krauname ir vežame sėklas, sėjame ir stebime sėjamosios darbą.

Atlikome įdomų eksperimentą, per kurį išbandėme 12 skirtingų vėlyvųjų veislių saldžiųjų kukurūzų hibridų iš dviejų Ukrainos ir vienos užsienio įmonės (dalį užauginto derliaus skirsime labdarai kariams ir pabėgėliams). Pagrindinis eksperimento tikslas – ištirti naujų saldžiųjų kukurūzų hibridų auginimo be drėkinimo perspektyvas Ukrainos rytuose ir pateikti atitinkamas rekomendacijas gamybai.

Opi naujai išminuotų laukų problema – didelis jų piktžolėtumas, nes šie laukai metus nebuvo dirbami, o piktžolės spėjo išauginti daug sėklų. Tačiau žinome problemos sprendimą. Visų pirma, nustatėme tris žieminių kviečių apdorojimo herbicidais variantus, jų rezultatus pateiksime praktikams.

Prieš keletą metų savo gimtojoje Barvinkivščinoje (Charkivo srities Iziumo rajonas) pasodinau daug įvairių veislių vynuogių. 2021 metais buvo pirmasis derlius, o 2022 m. dėl intensyvaus rusų šaudymo vynuogynas buvo apleistas, apaugo piktžolėmis. Bet 2023 m. pasodinau keletą naujų veislių. Dabar kolekcijoje yra 40 rūšių skanių vynuogių. 

Trumpai tariant, darbas tęsiasi, o mes, nepaisant visko, stengiamės jį paįvairinti, kad ir kaip abejingai mus vertintų Ukrainos nacionalinės agrarinių mokslų akademijos vadovybė, nes tiesiog bijo lankytis mūsų vietose“.

Reideriai deokupuotose teritorijose

Charkivo srities agrarininkų problemos neapsiriboja vien minomis ir piktžolėmis. Iš deokupuotų teritorijų ateina signalai, kad sugriautų ūkių dalininkus (žemės savininkus) įvairiais būdais mėgina pervilioti kaimyniniai ūkiai, kuriems daugiau ar mažiau pasisekė ir jie gali tęsti žemės ūkio darbus.

Negavę iš sugriautų ūkių atlygio už savo dalį, žemės savininkai tampa pažeidžiami, tuo naudojasi reideriai (taip vadinami svetimo verslo, turto užgrobėjai, kontrolės perėmėjai). Situacija grėsminga tuo, kad žmonėms paprasčiausiai reikia pinigų ir jie pradeda ieškoti ūkininkų, kurie galėtų mokėti nuomą. Tačiau sudaryti naują žemės ūkio paskirties žemės nuomos sutartį įmanoma tik nutraukus senąją. O tai pagal įstatymą galima padaryti tik dviem atvejais: teismo sprendimu, jei nustatoma, kad nuomininkas nevykdo sutarties sąlygų, arba šalių susitarimu. Visi kiti variantai neteisėti, todėl tikėtina, kad reideriai galbūt klastoja parašus, naudojasi „juodųjų“ notarų paslaugomis ir pan.

Viena iš panašių situacijų įvyko su Bohdan’o GOLOVCHENKO’S (Bohdanas Holovčenka) ūkiais: privačia žemės ūkio bendrove „Agrofirma Svitanok“ ir valstiečių ūkiu „Sloboda“. Prieš karinę agresiją jo įmonės per metus sumokėdavo apie 10 mln. grivinų mokesčių. Priklausomai nuo sezono, dirbo apie 60 darbuotojų. Per šešis okupacijos mėnesius iš įmonės nieko neliko: rusai pavogė techniką, subombardavo ūkinius pastatus. Išvadavus kaimą paaiškėjo, kad nėra nei kur dirbti, nei kuo dirbti.

„Dabar po kaimus važinėja iniciatyvinė grupė ir ragina peržiūrėti su manimi sudarytas žemės nuomos sutartis (jos galioja iki 2029 m.). Oficialiai sutarčių pakeisti nepavyks, todėl, manau, reideriai yra parengę kažkokią „pilką“ schemą. Okupantai sunaikino mano įmonę, pavogė techniką, daugumoje laukų vis dar vyksta kovos, o likusieji – užminuoti. Tačiau reiderių ūkis yra 20 km toliau nuo fronto linijos, ten situacija geresnė, įskaitant ir pinigus tokiems neteisėtiems veiksmams vykdyti“, – sako B. Golovchenko’a.

Anot jo, žmonių prašoma pateikti valstybinės žemės aktus, kurie yra nukopijuojami, o paskui prašoma pasirašyti tuščiuose popieriaus lapuose.

„Už tai reideriai jiems žada mokėti šiek tiek didesnę nuomą. Aš moku oficialiai sutartą nuomos kainą, nuo kurios sumokami mokesčiai, o reideriai didžiąją dalį atiduoda juidais pinigais. Reideriai atsiskaitymams išleidžia ne daugiau nei aš, tačiau išvengia mokesčių, tad žmonės faktiškai gauna daugiau“, – paaiškina ūkio šeimininkas.

Nors jis jau keletą mėnesių neišgali sumokėti nuomos, tačiau ketina savarankiškai išminuoti laukus, kad rudenį galėtų įdirbti 10–15 proc. žemių, kurias dirbo prieš rusų invaziją.

Sėjomainos pokyčiai

Karas pakeitė Charkivo ūkių sėjomainą, net ir tų, kurių laukai nenukentėjo nuo apšaudymų. Privačių žemės ūkio įmonių „Royakivka“ ir „Andriivka“ savininkas ir direktorius Mykola PYVOVAR’AS (Mykola Pyvovaras) pabrėžia: „Sėjomaina pasikeitė ir keisis toliau. Atsisakėme auginti cukrinius runkelius. Cukraus fabrikai mūsų fronto zonoje beveik nedirba (ir net dirbantys nelinkę rizikuoti), o cukriniams runkeliams svarbi logistika, tad nėra prasmės vežti jų parduoti kur nors toli. Užtat mūsų regionuose sėjama vis daugiau ankštinių augalų. Visų pirma, gerokai padidinome žirnių plotus – jie siekia 400 hektarų. O bendras mūsų ūkių žemės fondas yra 5 000 hektarų“.

Žemės ūkio įmonių „Royakivka“ ir „Andriivka“ savininkas ir direktorius Mykola Pyvovar'as

Bendrovės „Syngenta“ regiono technikos ekspertas Yevheniy’us ROYKO’A (Jevhenijus Roika) teigia nematantis drastiškų pokyčių regiono sėjomainoje, tačiau atkreipia dėmesį į tam tikrus karo laikų bruožus:

„Žmonės buvo pratę prie dvilaukės sėjomainos (saulėgrąžos ir kviečiai), todėl nekeičia įpročio. Charkivo regione kukurūzai visada buvo traktuojami kaip vėlyvesni augalai nei saulėgrąžos. Tai nesikeičia. Su žiemkenčių pasėliais sunki padėtis. Žinau ūkį, kuris neapsėjo nė hektaro žiemkenčių. O jų žemės fondas viršija 3 000 ha.

Bendrovės „Syngenta“ regiono technikos ekspertas Yevheniy’us Royko'a

Apskritai pernai žmonės bijojo sėti žiemkenčius, rusai buvo per arti. Todėl vyrauja saulėgrąžos, šiek tiek kukurūzų, labai mažai grikių, daug pasėtų sorų, rapsų, nors ir ne per daugiausiai. O dėl išminavimo pasakysiu, kad išminuotojai į piktžolėtus laukus neina. Ir tai yra didelė Charkivo srities problema“.

Birželio antrą dešimtadienį Charkivo srityje iš viso buvo dirbama ir apsėta 680 000 ha žemės ūkio naudmenų, iš kurių 385 000 ha užima saulėgrąžos (prieš karą, 2021 m., jos užėmė 550 000 ha), javai ir ankštiniai augalai – 285 tūkst. ha, sojos – 26 tūkst. ha. Bendras Charkovo srities dirbamos žemės plotas 1,2 mln. ha. Gera žinia tai, kad, palyginti su praėjusiais metais, užsėta beveik 20 proc. daugiau plotų. Taigi, tam tikrą teigiamą perspektyvą dar galima įžvelgti.

Išminavimo perspektyvos

Prasidėjus vasaros sezonui laukų išminavimo klausimas pajudėjo iš mirties taško. Birželio viduryje Charkivo regioninės karinės administracijos ir Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) bei JT Pasaulio maisto programos atstovais aptarė žemės ūkio paskirties žemių išminavimo perspektyvas regione.

Partneriai sukūrė Charkivo regiono karo paveiktų žemės ūkio naudmenų palydovinės analizės koncepciją. Po analizės specializuotos organizacijos pradės laukus išminuoti. Kartu bus tiriamas dirvožemio užterštumas. JT atstovai netrukus planuoja pradėti darbus pirmuosiuose 700 ha Iziumo ir Balaklijos bendruomenėse. Jie dirbs su kiekvienu ūkiu atskirai.

„Mūsų užduotis – užtikrinti ūkio darbuotojų sveikatą ir gyvybę, taip pat populiarinti ukrainietišką produkciją tarptautinėje rinkoje. Dirvožemio užterštumui ir tinkamumui kontroliuoti ieškosime šios srities specialistų“, – pabrėžė JT FAO Ukrainoje vykdomos išminavimo ir žemės atkūrimo programos koordinatorius Tyfen’as Lukas.

Dar yra laiko žiemkenčių sėjai. Žinoma, daugeliu atvejų jos perspektyvos priklausys nuo situacijos ateityje. Tačiau dėl žiemkenčių sėjos perspektyvų Charkivo srityje yra šiek tiek optimizmo. Bent jau tikimasi reikšmingesnio masto, palyginti su pirmaisiais karo metais.