Paryžius. Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencijos dalyvės (196 pasaulio šalys) gruodžio 12-ąją patvirtino susitarimą bendromis pastangomis užtikrinti, kad vidutinė pasaulio temperatūra kiltų gerokai mažiau nei 2°C nuo pramonės revoliucijos laikų ir siekti sustabdyti globalų atšilimą ties 1,5°C riba.

Paryžiaus susitarimas įpareigoja išsivysčiusias šalis imtis sparčių ir efektyvių priemonių pereinant prie mažo anglies dvideginio technologijų. Besivystančios šalys įsipareigoja aktyviai prisidėti prie atmosferos taršos mažinimo pagal savo galimybes ir išsivysčiusių šalių paramą. Kas penkis metus, pradedant 2018 m., šalys turės pateikti planus, kurių bendras poveikis bus peržiūrimas atsižvelgiant į pasaulinę situaciją ir vertinamas remiantis naujausiomis mokslo žiniomis.

Ženklas investuotojams, verslininkams, politikams

Europos Komisijos Pirmininkas Žanas Klodas Junkeris (Jean-Claude Juncker) pareiškė: „Pasaulis susivienijo kovodamas su klimato kaita. Šiandien gauname paskutinį šansą ateities kartoms sukurti saugesnį pasaulį, sveikesnę planetą, sąžiningesnę visuomenę ir labiau klestinčią ekonomiką. Šis griežtas susitarimas padės pasauliui pereiti prie švarios energijos. Šis susitarimas yra ir Europos Sąjungos sėkmė. Ilgą laiką buvome pasauliniai lyderiai klimato kaitos srityje, o Paryžiaus susitarimas atspindi mūsų ambicijas."

Susitarimas pasiektas po ilgamečių pasaulinės bendruomenės pastangų. Europos Sąjunga telkė plačią išsivysčiusių ir besivystančių šalių koaliciją, kuriai pavyko užtikrinti sėkmingus Paryžiaus konferencijos rezultatus. Paryžiaus susitarimas - aiškus ženklas investuotojams, verslininkams ir politikos formuotojams, kad pasaulis turės pereiti prie švarios energijos ir nebenaudoti teršiančių iškastinio kuro išteklių.

2015 m. gegužės - birželio mėnesiais atlikta Eurobarometro apklausa parodė, kad apie 12 proc. lietuvių nurodo klimato kaitą kaip vieną didžiausių problemų, su kuriomis susiduria visas pasaulis. Daugiau nei šeši iš dešimties (62 proc.) lietuvių mano, kad klimato kaita yra „labai rimta" problema. Didžioji dauguma lietuvių remia nacionalinius veiksmus energijos vartojimo efektyvumui gerinti (90 proc.) ir energijos iš atsinaujinančių šaltinių vartojimui didinti (89 proc.) iki 2030 m. Daugiau nei devyni iš dešimties respondentų (94 proc.) sutinka, kad kova su klimato kaita bus veiksminga tik tuomet, jei visos pasaulio šalys veiks kartu.

Sutarė derinti planus

„Pakankamai aukšta Paryžiaus susitarimo ambicija atitinka ilgalaikius Lietuvos interesus. Tik pasaulyje, kuriame klimato kaita bus suvaldyta, galima užtikrinti ilgalaikę taiką ir politinį stabilumą, kurie yra būtini tokių šalių kaip Lietuva suverenumui ir klestėjimui. Todėl Lietuva turi palaikyti kuo didesnes ES ir kitų šalių pastangas kovoti su klimato kaita bei pati rodyti pavyzdį maksimaliai išnaudodama atsinaujinančių išteklių ir energijos naudojimo efektyvumo galimybes energetinei nepriklausomybei stiprinti." - teigia Gintarė Krušnienė, VšĮ „Darnaus vystymo iniciatyvos" delegatė Paryžiaus klimato kaitos konferencijoje.

Susitarimas apima ir prisitaikymą ruošiantis numatomiems klimato kaitos poveikiams. Šalys susitarė reguliariai rengti prisitaikymo planus, jais remiantis besivystančioms šalims bus skiriama finansinė, technologinė, gebėjimų stiprinimo parama.

Išeitis - agroekologija

Nuo klimato atšilimo padarinių - sausrų ir potvynių - žemės ūkis kenčia labiausiai, o kartu jis šiuos pokyčius provokuoja. Paryžiaus klimato kaitos konferencijos susitarimo tekste sąvoka „žemės ūkis" paminėta vos vieną kartą, ir tik preambulėje, o ryšys tarp žemės ūkio veiklos ir klimato neaptariamas. Pasak Prancūzijos žemės ūkio mokslinių tyrimų instituto INRA žemės ūkio sektoriaus direktoriaus Kristiano Jujigo (Christian Huyghe), šio paradokso priežastis paprasta: žemės ūkis - tai visų pirma apsirūpinimas maistu, tad nėra galimybių nurodyti konkrečiai valstybei gaminti mažiau maisto.

Nuo 1980-ųjų klimato kaita daro neigiamą įtaką augalų derlingumui, pavyzdžiui, kukurūzų ir kviečių. INRA duomenimis, šių kultūrų derlingumo mažėjimas kas 10 metų sudaro atitinkamai -2 ir -1 proc. Dėl 2003 metų sausros javų derlingumas Prancūzijoje sumažėjo 20-30 proc., o dėl 2010 m. sausros Rusijoje - trečdaliu, palyginti su planuotomis apimtimis. Apie 80 proc. pasaulio miškų sunaikinama plečiant žemės ūkio pasėlių plotus.

Norint sustabdyti klimato atšilimą ir sumažinti išmetamųjų teršalų kiekį, reikia mažinti gamybą. Tačiau niekas negali suvaržyti valstybių laisvės gaminti norimus produktus. Bet išeitis yra - tai agroekologija.

Kalbėdamas Prancūzijos radijui RFI, Prancūzijos žemės ūkio mokslinių tyrimų instituto INRA žemės ūkio sektoriaus direktorius Kristianas Jujigas aiškino, kad agroekologija reiškia ekologijos principų taikymą žemės ūkio gamybai ir žemės ūkio naudmenoms, t. y. biologinių reguliavimo mechanizmų taikymą siekiant didesnio produktyvumo ir aplinkos gerinimo. Tai visų pirma gebėjimas pasinaudoti augalų sąveika, o drauge taikyti naujausias technologijas, pavyzdžiui, anglies dioksido šalinimą iš atmosferos į dirvožemį.

Ekologijos principų taikymas žemės ūkyje yra sudėtingas. Visų pirma todėl, kad būtina orientuotis į ilgalaikę perspektyvą. Pavyzdžiui, pesticidai padeda susidoroti su liga šiai jau išplitus, o, vadovaujantis agroekologijos principais, norėdami išvengti amarų, turėtume tam ruoštis iš anksto. Pasak K. Jujigo, tai gana sudėtinga, mažai kas tuo norėtų užsiimti.

Naujovės neturėtų „išvaryti iš proto"

Valdyti šiuos procesus tampa vis sudėtingiau. Siekdami užkirsti kelią galimoms ligoms, tradiciškai ūkininkaujantys žemdirbiai paprasčiausiai nupurškia laukus insekticidais. Agroekologiniu požiūriu, žemdirbys turėtų iš anksto pagalvoti apie kitų rūšių ir kitų veislių augalus. Be to, reikėtų pasirūpinti ir aplinka: neužtenka apsodinti lauką gyvatvore, būtina, kad ją sudarytų tam tikri augalai. Dar vienas elementas - augalų sėjomaina.

Taigi, vienas iš pagrindinių agroekologinio ūkininkavimo sistemos sudėtingumų, anot K. Jujigo, yra socialinis aspektas. Ekologiškai ūkininkaujant reikia daugiau dirbti, o, svarbiausia, daugiau galvoti. Mokslinius tyrimus šioje srityje reikėtų labiau orientuoti į įvairių procesų, kuriuos norime naudoti savo tikslams pasiekti, supratimą, konkrečių metodų parengimą, patarimus, kurie leistų ūkininkams paprasčiau taikyti ekologinio ūkininkavimo metodą.

Ūkininkaujant ekologiškai tenka naudoti daugiau mašinų ir padargų, todėl mašinas būtina pritaikyti šiai praktikai, jų kaina turi būti palanki žemdirbiams.

K. Jujigo žodžiais, visa tai reiškia nusigręžimą nuo to, kas buvo daroma pastaruosius keturiasdešimt metų. Pagrindinė žemės ūkio plėtra vyko intensyvinimo, paprastinimo ir masto ekonomijos gamybos keliu. Tai yra buvo siekiama dirbti kuo didesnius plotus, kuriuos galima būtų greitai apdoroti didelėmis mašinomis. Agroekologija numato dirbamų plotų mažinimą, skaidymą, prarandant masto ekonomijos efektą.

Siekiant prisidėti prie klimato kaitos problemų sprendimo, atsiranda naujos koncepcijos poreikis, kuri būtų grindžiama tuo, kaip vystosi žemės ūkis, kokia technika jam gaminama, kaip valdoma informacija. Ji turėtu suteikti ūkininkams galimybes dirbti vadovaujantis agroekologijos principais, bet „neišvarytų jų iš proto". Pasak K. Jujigo, žemdirbiams reikalini patarimai, kurie padėtų siekti naujų tikslų įprastomis pastangomis.

Aptariamiems pokyčiams būtinos inovacijos, pavyzdžiui, biotechnikos inovacijos ir gamtamoksliniai tyrimai, organizacinio pobūdžio inovacijos.

MŪ inf.

Gintarės Krušnienės nuotr.