Kyjivas. Asfalto agronomais ukrainiečiai vadina žemės ūkio įmonių savininkus, vadovus, kurie tvarko reikalus neišeidami iš jaukių Kijevo biurų, namų ir restoranų. Tačiau šis apibūdinimas tik iš dalies atspindi tikrovę, nes įgudęs savininkas nesėdi vietoje, nuolat ieško idėjų verslui plėtoti.

„Mano ūkio“ skaitytojams jau buvo pristatyta įmonių grupė „Arnika“ (18 000 ha sertifikuotas ekologinis ūkis Poltavos srityje), tačiau neakcentavome, kad jos savininkas Andriy‘us Pylypchenko‘a (Andrijus Pilypčenka) užaugo istoriniame sostinės rajone, kur daugybė transporto mazgų: nuo geležinkelio stočių iki oro uosto.

A. Pylypchenko‘a įgijo techninį išsilavinimą (studijavo telekomunikacijas), tačiau pasuko į agronomiją, per ketvirtį amžiaus sukūrė verslą. Šiandien ekologiškos sojos ir „Arnikos“ įmonių grupė“ Ukrainoje laikomos sinonimais.

„Na, na...“ – kaip paskatinimas. Iki pergalės!

Kartais kažkieno skepticizmas dėl jūsų verslumo gali tapti postūmiu plėtoti verslą. Įmonės „Koncern-SVK“ (verslo kryptis – putpelių auginimas, prekės ženklas „Charivny Ptah“) savininkė Victoria Kryveshchenko (Viktorija Kriveščenko) karjeros pradžioje išgirdo valdininko pašaipą ir pajuto kažką panašaus į sportinį azartą ir nenugalimą norą įrodyti savo ambicijų teisingumą. Dabar, išgyvenusi finansines krizes, okupaciją, praradimus, ji gali drąsiai teigti, jog davė tinkamą atsaką biurokratinei arogancijai.

V. Kryveshchenko užaugo Žemutiniame Kyjive. Kai su vyru registravo verslą sostinės mokesčių tarnyboje, jos vadovas nustebo perskaitęs veiklos kryptį („ūkinių gyvulių auginimas“), ir tarstelėjo: „Na, na...“

Verslininkė Victoria Kryveshchenko (nuotraukoje centre)

„Ir tą „na, na...“ prisimenu visą laiką. „Na-na“ padėjo atsigauti... Savo veiklą pradėjome 2002 m. kaip individualūs verslininkai. Pirmiausia dirbome savo sodyboje, rūpinomės putpelių auginimu. Eiti į žemės ūkį buvo sutuoktinio idėja, jis sakė, kad negali sėdėti be darbo, nors nei aš, nei jis neturime specialaus žemės ūkio išsilavinimo.

Mūsų ūkis yra šiek tiek į rytus nuo Kyjivo, Peremohos (pergalės – ukr.) kaime. Šioje teritorijoje kadaise buvo keli pieno ūkiai, įsigijome tai, kas iš jų buvo likę. Turėjome pasirinkti: dirbti sandėliuke be perspektyvų arba pasiekti aukštesnį lygį. Tad 2008 m. įregistravome įmonę.

Siekiant kokybės teko padirbėti. Yra standartai, kuriuos nustato mažmeninės prekybos tinklai. Kokybė turi apimti visą logistikos grandinę: nuo grūdų, pašarų iki gamybos technologijos, temperatūros režimo, atitikties veterinariniams ir sanitariniams reikalavimams, atstumų iki gyvenvietės, galimybės perdirbti šalutinius produktus (pas mus tai – mėšlas).

Atrodytų, esant siaurai specializacijai, kyla rizika, jog neišmėtysime kiaušinių į skirtingus krepšelius. Krepšinyje svarbu vienintelis krepšys – priešininkų komandos, o agroversle kitaip. Siekdami sumažinti riziką, kuriame skirtingas strategijas, auginame kelių rūšių putpeles, – pažymi Victoria. – Sutelkėme dėmesį ne vien į kiaušinius, bet ir į mėsą. Dar prieš karą pradėjome tiekti į prabangias parduotuves ir restoranus rūkytas putpeles, jos buvo paklausios.

Per karą okupantai apgadino mūsų gamybinį pastatą, nuo sprogimo bangos žuvo paukščių pulkas – išgyveno vos 3 proc. putpelių. Bet mums pavyko greitai įveikti priešo invazijos pasekmes, nes turėjome uždarą gamybos ciklą su inkubatoriumi, tad greitai atsikūrėme.

Putpelių auginimo verslas labai įdomus. Per 45 dienas galima užauginti produkcijai tinkamą paukštį. Viską, ką gavome, investavome į inkubatorių ir pradėjome veiklą 2022 m. birželį. Iki metų pabaigos atkūrėme maždaug trečdalį populiacijos. Šiandien pulke yra 20 000 paukščių.

Anksčiau du trečdalius verslo sudarė kiaušiniai, o trečdalį – mėsa. Atsižvelgus į tai, kad mobilioji įranga buvo sunaikinta, pertvarkėme gamybą: gaminame daugiau mėsos. Šis modelis pasiteisino. Tačiau ateityje vis vien norime pirmenybę teikti kiaušiniams. Turime ambicingų planų – siekiame patekti į užsienio rinkas.

Putpelių kiaušiniai yra paklausūs. Europoje pagrindiniai putpelių produkcijos gamintojos yra Italija, Ispanija ir Prancūzija. Šiuo metu Ukraina užima 12 vietą pasaulyje pagal putpelių auginimą“.

Vienu metu ant traktoriaus ir ant šarvuočio

Ruslan‘as Zavgorodniy‘us (Ruslanas Zavgodnijus) kilęs iš didžiausio sostinės miegamojo rajono – Troješčinos. yra ambicingo moliūgų plano autorius. Nors jis naujokas žemės ūkyje, per kiek daugiau nei trejus ūkininkavimo metus susidūrė su daugybe iššūkių, kurių per visą savo profesinę karjerą nepatiria taikių šalių žemdirbiai.

Ruslan‘as turi mokslinio ir pedagoginio darbo ir dalyvavimo karo veiksmuose patirties, patyrė, ką reiškia netekti namų Irpinėje po okupantų smūgio. Jis tvirtai pasuko žemės ūkio keliu, bet toliau nuo populiariųjų žemės ūkio kultūrų.

Verslininkas Ruslan‘as Zavgorodniy‘us

„Turiu du aukštuosius – teisės ir ekonomikos, taip pat baigiau aspirantūrą, daugiau nei 10 metų dėsčiau universitete“, – pasakojo Ruslan‘as. – 2014 metais dėl karo kardinaliai pakeičiau veiklą, stojau į karo tarnybą. 2020-aisiais buvau demobilizuotas ir pradėjau rūpintis ūkiu. Tačiau 2022 m. vėl turėjau grįžti į kariuomenę, dalyvavau išlaisvinant Irpinę, Bučą, mano ūkis buvo okupuotas (ūkis yra į šiaurės vakarus nuo Ukrainos sostinės), todėl nekantravau ten vykti. 2022-ųjų balandį nuvažiavau: visi tiltai buvo sugriauti, ūkis nusiaubtas. Tačiau atstatėme, dabar pamažu dirbame, bandome kažką daryti.

Iki tam tikro laiko neturėjau jokio ryšio su žeme. Bet kažkada nusipirkau namą, tai iš tikrųjų mūsų šeimos lizdas, kuriame kadaise gyveno prosenelė ir močiutė. Iš pradžių įsigijau 1 ha, po to dar vieną, o kai buvo apie 10 ha, nusprendžiau juos apeiti pėsčiomis. Tada galvoje ėmė gimti projektai.

Buvo įdėta daug darbo paruošiant laukus, bet prasidėjo karas. Pasisekė, kad spėjau iš Irpinės išvežti šeimą, o štai namų neliko.

Pradėjome ūkininkauti 2022 m. nuo 30 ha grikių, šiandien dirbame 350 hektarų. Auginome sorus, 2023 m. pasėjome saulėgrąžų. Mūsų dirvožemiai smėlėti, bet juose pasiekiau gerų rezultatų.

Planuoju ištirti dirvožemį, kad geriau suprasčiau, kokios žemės turiu, kaip ją dirbti, ką auginti. Nenoriu užkasti savo pinigų smėlyje. Antra, keičiasi klimatas. Anksčiau mūsų zonai buvo būdingas didelis drėgmės kiekis. Dabar jau kelintas pavasaris iš eilės mus užlieja tiek, kad negalime išvažiuoti, nes nuplauna tiltus, o po mėnesio ištinka sausra – augalai smėlyje išdega. Todėl verta atidžiau rinktis pasėlius, nes klaidos kainuoja brangiai.

Padirbėjęs su tradicinėmis kultūromis – grūdais ir aliejiniais augalais, supratau, kad reikia kažką keisti, nes kitaip metai iš metų patirsiu nuostolių. Nors derlius buvo geras (saulėgrąžų – 2,5 t/ha, sorų apie 2,7 t/ha), karo ir logistikos faktorius padarė savo. Gaila, grikiai nepasiteisino: daugiausia 1 t/ha.

Kadangi ūkininkauti tik pradėjau, nespėjau įsigyti technikos, tenka pirkti paslaugas. Bet kai nekontroliavau visų procesų, kai kur kilo problemų dėl sėjos kokybės. Todėl geriau orientuotis į pasėlius, kur galima kontroliuoti visą procesą ir visą grandinę: nuo auginimo iki pardavimo.

Manau, kad smulkiuose ūkiuose reikia auginti nišinius augalus. 2024 metais pasodinau kiek daugiau nei 40 ha moliūgų. Deja, dėl sausros moliūgai buvo labiau panašūs į greipfrutus.

Moliūgų auginimo technologinius procesus galima suskirstyti į auginimą, derliaus nuėmimą ir džiovinimą. Esu pririštas prie džiovinimo. Per dieną įmanoma nuimti gana didelį derlių, bet išdžiovinti nepavyks. Todėl mano tikslas – kad džiovinimas neužimtų daug laiko, t. y. optimizuoti procesą, kad jis nebūtų susietas su žmogaus darbo valandomis, o automatika maksimaliai efektyviai naudotų energiją.

Kalbant apie verslinį ūkininkavimą, reikia didinti mastą, stengtis iš 1 ha pagaminti daugiau. Mano nuomone, minimalus plotas, rodantis, kad tai verslas, o ne pomėgis – 500 hektarų.

Mūsų situacija tokia, kad vieną dieną sėdžiu ant traktoriaus, o kitą dieną – ant šarvuočio: bet kuriuo metu gali tekti grįžti prie karinių reikalų. Man yra dėl ko kovoti. Baimė? Ne, nebijau. Kiekvienam savas likimas.

Kartais stoviu galulaukėje ir šypsausi. Žmonės stebisi ir klausia: „Kodėl šypsaisi?“ Aš džiaugiuosi, kad įdėjome daug pastangų ir dirvonus pavertėme dirbamu lauku, pasėjome, kažkas auga, duodame žmonėms darbo. Tai labai malonus jausmas!