Lietuvos ūkininkų laukia naujų išbandymų metai. Kaip reikės dirbti, kad šalis nepritrūktų maisto, o ūkiai nebankrutuotų? Kokių valdžios sprendimų labiausiai laukia žemdirbiai? Apie tai kalbamės su Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininku Raimundu JUKNEVIČIUMI.

Pandemija, karas Ukrainoje, pabrangusios energijos sąnaudos, trąšos ir kt. paveikė Lietuvos žemės ir maisto ūkį. Kaip tai pajuto konkretus ūkininkas?

Pajuto visi ūkininkai be išimties. Tik vieniems ši situacija yra kritinė, kitiems – sudėtinga, dar kiti su baime žvelgia į perspektyvą, nes nepanašu, kad padėtis dėl žaliavų kainų greitu metu gerėtų. Situacija įtempta nuo rudens, kai pradėjo formuotis energetinė krizė. Jos pasekmė – staiga pabrangusios trąšos, tam įtakos turėjo ir sankcijos Baltarusijai.

Ūkininkai, kurie ryžosi į trąšas investuoti rudenį, šiandien gali jaustis laimėtojais. Bet tokių nėra daug. O situacija vis sudėtingėja. Gamtinės dujos pabrango 6 ir daugiau kartų, azotinių trąšų gamintojai mažina gamybą ar išvis ją stabdo. Trąšų kainos padidėjo 450–550 procentų! Ir trąšų rinkoje trūksta, nes jų nepagaminama. Išlošė tie, kurie spėjo nusipirkti tik 2–3 kartus brangesnių trąšų ir pesticidų ir sėjo daugiau žiemkenčių. Jų derliaus savikaina nebus pati didžiausia ir greičiausiai turės pelno, nes grūdai irgi brangsta, tiesa, ne tiek, kiek trąšos – 60 procentų. Tokių kainų žirklių dar nėra buvę.

Nė vienas ūkininkas tokioje situacijoje dar nebuvo atsidūręs ir neturi patirties, kaip subalansuoti ūkio veiklą, kad nebankrutuotų. O brango viskas: metalas, atsarginės dalys, technika, augalų apsaugos produktai, kilo darbuotojų atlyginimai. Nėra tokios pozicijos, kuri savikainoje nebūtų pasikeitusi ūkininkų nenaudai.

Taip, šoko į viršų pieno, grūdų kainos, pernykštį derlių galima buvo parduoti 80 proc. brangiau, bet tokių ūkininkų, kurie galėjo pasinaudoti tuo pabrangimu, yra absoliuti mažuma. Pienininkai susiėmę už galvų, kad gamybos savikaina didėja daug sparčiau negu pieno kaina.

Ukraina buvo svarbi pasaulio mastu pašarinių žaliavų tiekėja, net 60 proc. jos kukurūzų eksporto teko Europai, kartu ir Lietuvai. Karas sutraukė šias tiekimo grandines. Anksčiau pasaulinėje saulėgrąžų aliejaus rinkoje dėl lyderystės varžėsi Ukraina ir Rusija, dabar šių tiekėjų rinkoje neliko. Bėda po vieną nevaikšto, yra ir daugiau priežasčių, kodėl brangsta aliejus, o kartu su juo rapsų ir sojų išspaudos. Jos brango keliais šimtais procentų, bet dar daugiau – kai kurie pašarų priedai, jų kainos šuolis siekia netgi 1 000 procentų! O perspektyvos, kad pieno supirkimo kaina kils daugiau, labai miglotos.

Be galo sunkius laikus išgyvena paukščių, kiaulių augintojai. Didžiausius nuostolius patiria tie, kurie užaugino daugiausia kiaulių, nes 1 kg gyvojo svorio generuoja 60 centų nuostolį. Kuo daugiau gamini, tuo daugiau nuostolių patiri ir taip dabar yra visose žemės ūkio šakose. Dėl to daug paukščių fermų stovi tuščios.

Bet situacija ir toliau blogės. Ne taip greitai atsikurs dėl karo sutrūkinėjusios tiekimo grandinės. Maisto brangimo nepageidauja jokia politinė valdžia, bet nematau veiksmų, kuriais bandytų kažką pakeisti žemės ūkio produkcijos gamyboje. Vienintelis dalykas, kuriuo galėtų „džiaugtis“ ūkininkai – kad leido apsėti žaliąjį pūdymą, kurio ankstesniais metais būdavo deklaruojama iki 2 proc. visų pasėlių, ir nuimti jame derlių. Bet jeigu ūkininkai net ir apsės žaliąjį pūdymą, tai nuimtas derlius nepadengs bendrojo derliaus praradimų, kurie atsiras dėl to, kad žemdirbiai neįpirko pakankamai trąšų, arba dalis ūkininkų apskritai nusiteikę nesėti ir palikti juodąjį pūdymą ten, kur anksčiau planavo pasėlius.

Susitraukusi gamyba Lietuvoje suteiks naujų galimybių kaimynams, kuriems labai padeda jų vyriausybės. Latvijos, Estijos, Lenkijos politika – šiuo sunkiu laikotarpiu tempti žemės ūkį už ausų. Sumažėjusį lietuviškų prekių kiekį pakeis konkurentų produkcija. Ateityje vėl teks tas parduotuvių lentynas atsikovoti, bet bus labai sunku, o už tokį mūsų valdžios neveiklumą mokės vartotojai.

Kažką darome ne taip, kad neapginame savo rinkos. Kiaulininkystės situacija Lietuvoje išskirtinai bloga dėl to, kad įvežama kiauliena dempingo kainomis dėl Europoje atsiradusios perteklinės produkcijos. Lietuvos institucijos turėtų saugoti nuo tokių santykių, bet jos to nedaro. Mums sako, kad ES draudžia varžyti rinką, bet kitos šalys tai daro. Matyt, randa spragų „tarp eilučių“.

Kokie tolesni trumpalaikės ir ilgalaikės Lietuvos žemės ūkio perspektyvos pokyčiai?

Man patinka šis laikotarpis tuo, kad galbūt privers politikus, kurie pūtė žaliojo kurso muilo burbulus, į viską pažiūrėti blaiviau. Mūsų ūkininkai padarė viską, kad Lietuva būtų bene žaliausia valstybė, palyginti su kitomis ES šalimis. Mes nekalbame, o darome Lietuvą žalesnę. Ėjimas žaliuoju kursu visada buvo labai akivaizdus: duokite įrankių ir galimybių trąšų naudoti ten, kur reikia, ir tiek, kiek reikia. Tam yra technologijų ir jų įsigijimo skatinimas turėjo būti strateginis valstybės tikslas, įvardijant, kad su mažiau galima pasiekti daugiau. Tokia strategija būtų priimtina ir aplinkosauginiu požiūriu, suderinama su tvariu, ekonomiškai gyvybingu ūkiu. Tokių sprendimų labiausiai tikimės.

Tapo aišku, kad susidūrus su gresiančia pasauline maisto krize žaliąjį kursą būtina koreguoti ir tvarus ūkininkavimas turi būti skatinamas ne tik aplinkosaugine prasme – jis turi apimti tris dedamąsias: aplinkosauginę, ekonominę, socialinę. Galėtų būti ir ketvirtoji – kultūrinė, nes dabar kaimas patiria diversijų. Turiu galvoje griežtinamas kvapų normas, kad mėšlo kvapo kaime nebūtų, triukšmo lygį, kad ūkininkas po dešimtos vakaro nepravažiuotų pro kaimyno kiemą su technika ir kitus dalykus, kurie kaimo žmogui visiškai nesuprantami, nes neleidžia atlikti savo pareigos – auginti duoną, o reikalauja būti žemiau žolės.

Kaip vertinate ES ir nacionalinę žemės ūkio politiką po karo pradžios, jos galimus pokyčius karo fone?

Labai nustebino gana greita ES reakcija į pasikeitusią situaciją – greitai atsirado 500 mln. Eur karo pasekmėms slopinti, kad maisto grandinė nesutrūktų. ES mastu tai nedideli pinigai, todėl Europos Komisija šalims narėms suteikė galimybę prisidėti 200 proc. prie tų pinigų. Lietuvai iš tų 500 mln. teko 7,7 mln. eurų – su tokia suma išaugusių kaštų niekaip nepadengsime, tad reikia ieškoti daugiau išteklių. Mums, žemdirbiams, atrodo, kad tęsti pelkininkystės politiką Lietuvoje beprasmiška, turi būti stabdomas šis projektas, o jam numatyta 16 mln. iš ES ekonomikos gaivinimo RRF fondo ir 3,4 mln. Eur iš Lietuvos biudžeto grąžinama į maisto gamybą. Žemės ūkio ministerija tokių veiksmų kol kas nesiima. Reziumuojant – ES aiškiai parodė, kad kryptis keičiasi, bet Lietuvos politikoje greitų veiksmų pasigedome. Ir tik sulaukus Europos Komisijos gairių, atsirado vienintelė priemonė – leisti 2 proc. žaliojo pūdymo apsėti. Tai – apgailėtina.

Šitas laikas žemės ūkį paveiks kaip uždelsto veikimo bomba. Šių metų derlius dar nebus pačios aukščiausios savikainos. Bet rudenį, kai sėsime žiemkenčius, visas žaliavas turėsime pirkti jau naujomis kainomis, kurios per tą laiką vargu ar sumažės, nėra tam prielaidų. Tad žemės ūkiui patys baisiausi bus kiti metai.

Šalies žemdirbiai kritiškai vertino Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginį planą, jam pastabų turėjo ir Europos Komisija. Kurie strateginio plano aspektai labiausiai taisytini?

Visą laiką kalbėjome apie tai, kad buvo nusikalstama taip vėlinti strateginio plano sprendinių derinimą su žemdirbiais, kitomis suinteresuotomis grupėmis. Tuo metu, kai kitų šalių žemdirbiai dalijosi informacija apie strateginių planų rengimo pažangą, mes iš Žemės ūkio ministerijos gaudavome atsakymą, kad dar nėra apie ką kalbėti. O paskui per kelis mėnesius buvo bandoma skubotai parašyti sudėtingą, daugiau kaip 600 lapų apimties dokumentą, kartu bandant derinti jo kryptis su visuomene. Bet laiko diskutuoti jau nebuvo, skubėta „sukalti“ dokumentą bet kaip, kad tik jis atsirastų. Apmaudu, kad praėjus kiek daugiau kaip 3 mėnesiams, strateginis planas atiduotas ir užmirštas.

Buvo laukiama EK išvados ir tik dabar vėl prasideda diskusijos. Daug nesitikiu, nes nematau požymių, kad ministerija būtų nusiteikusi pakovoti už Lietuvos žemės ūkio sektorių dėl jo konkurencingumo. Toks įspūdis, kad toliau bus akcentuojami nendrinukių, pelkių ir pan. projektai, nors EK išvadoje pabrėžiama, kad siūlomos priemonės neužtikrina ūkio tvarumo, turint galvoje ir ekonominį tvarumą. Tad mūsų laukia sunki diskusija, bet, tikiuosi, ūkininkų argumentų apie sparčiai mažėjančią žemės ūkio gamybą, brangstantį maistą valdžia negalės negirdėti.

Susidarius ypatingai padėčiai, valstybė turi leisti pinigus tik ten, kur strategiškai svarbu. Dabar valstybės strateginis tikslas – aprūpinti šalį maistu, o ne vykdyti institucines reformas. Tai – nacionalinio saugumo klausimas, politikai tai pripažįsta, nors savo veiksmais šios strategijos nepagrindžia. Jeigu veiksmų nebus, pasaulio neištiks pabaiga, bet maistas pabrangs daugiau, negu galėtų brangti, sumažės jo pasirinkimo galimybės. Nors Lietuvos agrarinis sektorius nėra tas, kuris generuoja didžiąją dalį BVP, vis tik duoda valstybei pajamų. Todėl valdžia privalo rūpintis, kad ekonomika nenukentėtų, gamyba nemažėtų, būtų surenkami mokesčiai. Aplinkosauginiai tikslai nėra svarbesni už socialinius, ekonominius, o ūkių tvarumo sąvokoje turi tilpti ir ekonominis ūkių gyvybingumas.