Kodėl kai kurie juridiniai asmenys yra įsigiję didelius žemės ūkio paskirties žemės plotus ir toliau nekontroliuojami ją perka? „Žemgrobystė" tampa kasdieniu vertinimu, kai tik prabylama apie kaimo reikalus. Dėmesį prikaustė ir tarsi nematomų, neapčiuopiamų vertybių - akcijų, pajų, nuomos sutarčių ir kitų „apėjimų" nagrinėjimas. Kaip susiklostė tokia padėtis, kas suvėlė įstatymus ir sukūrė progą jais manipuliuoti.

Pirmoji „dovanų" skrynia

Iki 2003 m. vasario 24 d., kai įsigaliojo Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinasis įstatymas, fiziniams asmenims įsigyti žemės ūkio paskirties žemę ribojimų nebuvo, tačiau juridiniai asmenys iki to laiko žemės įsigyti negalėjo.

Pandoros skrynią atvėrė tuo metu Lietuvą valdžiusi Naujosios sąjungos dauguma, iš anksto pranešusi, kad „nusipelnėme gyventi geriau". Tik nuopelnai buvo padalinti pagal savo supratimą: fiziniams asmenims leista įsigyti iki 300 ha žemės ūkio paskirties žemės, žemės ūkio bendrovėms - iki 2000 ha, kooperatyvams, kurie verčiasi žemės ūkio veikla, - iki 1000 ha.

Tai buvo pasityčiojimas iš tikrų žemės savininkų ir dovana buvusių kolūkių „paveldėtojams", kurie irgi turėjo likti dėkingi (ar net skolingi?) Artūro Paulausko kompanijai.

Prireikė Konstitucinio Teismo išaiškinimo

Toks teisingumo supratimas dar kartą buvo įtvirtintas 2004 m. liepą Seimo priimtu įstatymu: fiziniams asmenims liko 300 ha, o juridiniams asmenims buvo leista įsigyti iki 2000 ha, nors Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto buvo paskaičiuota, kad optimalus ir ergonomiškai pagrįstas plotas turi būti visiems toks pat - 500 hektarų.

Prasidėjo nekontroliuojama spekuliacija dirbama žeme, kuri daugeliu atvejų virsdavo į „kitos paskirties" plotus. Antra vertus, žemė - ne pinigai ar pastatai, investavęs į jos pirkimą gali nebijoti nė bankų krizės...

Tuo laiku, man vadovaujant Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungai, kreipėmės į Seimo narius, prašydami 2004 metų liepos mėn. priimtą įstatymą, kuriame buvo nustatyti skirtingi leidžiamos įsigyti žemės ūkio paskirties žemės plotai fiziniams ir juridiniams asmenims, apskųsti Konstituciniam Teismui.

Grupė Seimo narių dėl pavienių ūkininkų diskriminacijos kreipėsi į Konstitucinį Teismą, kuris pripažino, kad ši įstatymo nuostata prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Seimas, vykdydamas Konstitucinio Teismo nutarimą, 2006 m. liepą priėmė Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo pataisą. Nors buvo tam prieštaraujančių, plotų ribojimą palaikiau. Buvo nustatytas vienodas maksimalus įsigyjamos žemės ūkio paskirties žemės plotas - 500 ha tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims.

Ši nuostata galioja iki šiol, tačiau kyla įtarimų, kad ne visi pretendentai pirkti žemės ūkio paskirties žemę šios nuostatos laikosi.

Sąvoka, užkirtusi vieną landą

Seime 2014 m. balandžio 24 d. buvo priimta nauja Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo redakcija. Pagal šį įstatymą fiziniai, juridiniai ir su jais susiję asmenys negali įsigyti daugiau kaip 500 ha žemės. Ploto ribojimas netaikomas, jeigu žemės ūkio paskirties žemės įsigyjama gyvulininkystei plėtoti ir vienam asmens laikomam sąlyginiam gyvuliui tenka 1 hektaras.

Įsigaliojus įstatymui, turimais duomenimis, juridiniai asmenys pirko palyginti nedaug žemės, todėl galima teigti, kad padėtis beveik nesikeičia. Tačiau realybė kiek kitokia: kai kurie didžiažemiai pirko ją sūnų ir dukterų vardu, nors šie jaunuoliai žemės nedirba, apie žemdirbystę neturi jokios nuovokos, veda su tėvais bendrą ūkį.

Kodėl taip atsitiko? Įstatymu buvo apibrėžta sąvoka „susiję asmenys". Tai sutuoktiniai, taip pat tėvai (įtėviai) ir jų nepilnamečiai vaikai (įvaikiai). Apie 18-os sulaukusius „ūkininkaičius" nekalbama...
Be to, šiame įstatyme taip pat buvo nustatyta, kad susijusiais asmenimis laikomi juridiniai asmenys, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai valdo daugiau kaip 25 proc. kito juridinio asmens akcijų, suteikiančių teisę balsuoti šio juridinio asmens dalyvių susirinkime.

Siūliau įstatymo pataisą, kad balsuoti galėtų ne ketvirtadalį, o 10 proc. akcijų turintys asmenys, nes tai užtikrintų didesnes galimybes sprendimus priimti „mažesniesiems" akcininkams. Deja, mano siūlymui nebuvo pritarta. Teko eiti į kompromisą.

Specialistų nėra, duomenys kainuoja

Ir štai naujausias faktas Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo vingrybėse. Seimas 2017 m. lapkričio 23 d. priėmė naują jo redakciją, nustatydamas, kad norintiems įsigyti žemės sutikimus išduoda Nacionalinė žemės tarnyba (NŽT), įmonių registruose patikrinusi duomenis apie jau turimus žemės plotus. Šio įstatymo pažeidimus pavesta nagrinėti NŽT ir savivaldybių administracijoms.

NŽT pagaliau turi naują vadovą. Pastaruosius porą metų „laikinieji" ir „nuolatiniai" vienas po kito dingdavo iš pareigų su skandalais. Linkint naujam vadovui sėkmės, visgi kyla abejonė, ar tarnyba sugebės įgyvendinti galimų pažeidimų kontrolę: neparengta tokios kontrolės sistema, nėra paruoštų specialistų, o Registrų centras teikia tik nuasmenintą informaciją.

Už konkretaus asmens ar bendrovės valdomos žemės ploto duomenis reikia mokėti... Iš kokių lėšų? Paslauga pabrangsta neįsivaizduojamais dydžiais.

Lietuvoje šių metų sausio 1 d. buvo 122,5 tūkst. ūkininkų, valdančių beveik 1,148 mln. hektarų.

Iš įmonių arba juridinių asmenų didžiausiam žemvaldžiui nuosavybės teise priklauso 3468 ha žemės ūkio paskirties žemės. 10 didžiausių įmonių nuosavybės teise turi 16,4 tūkst. ha. Daugiau kaip 500 ha nuosavybės teise turi 65 juridiniai asmenys, iš viso turintys 50,5 tūkst. ha. Žemės ūkio ministerijos duomenimis, didžiausia tarpusavyje susijusių įmonių grupė, kurią sudaro 28 vienetai, turi beveik 13,3 tūkst. ha žemės ūkio paskirties žemės.

Iš viso Nekilnojamojo turto registre registruota 3,48 mln. ha žemės ūkio paskirties žemės, kuri priklauso fiziniams ir juridiniams asmenims - kiek daugiau nei pusė visos Lietuvos teritorijos.
Nemanykim, kad Registrų centras NŽT pažymas dalins už eurą ar du...

Kaip tinkamai sutvarkyti žemės įsigijimo kontrolę, jei nei ankstesnės vyriausybės, nei dabartinė dėl nekoordinuotos valstybės institucijų veiklos nesuka sau galvos?

Susieti ar atsieti?

Nuo šių metų pradžios pradėjęs veikti įstatymas gerokai praplėtė asmenų, kuriems taikomi apribojimai pirkti žemės ūkio paskirties žemę, ratą.

Apskaičiuojant nustatytą maksimalų leistiną valdyti 500 ha plotą sumuojamas sutuoktinių, abiejų sutuoktinių tėvų ir sutuoktinių ar jų tėvų nepilnamečių vaikų turimas žemės plotas (iki 2017 m. gruodžio 31 d. susijusiais buvo laikomi tėvai ir jų nepilnamečiai vaikai). Taip atsitiko įstatyme prieš žodį „tėvai" įrašius žodį „jų" ir tuo pačiu išplėtus susijusių asmenų sąvoką.

Tačiau ne vien tai kelia painiavą. Užduokime sau paprastą klausimą - kas yra tikra lietuviška šeima? Vyrai ir moterys, susiję amžinu pažadu vienas kitam, kurį palaimino Bažnyčia, auginantys vaikus ir globojantys tėvus. Idealizmas? Taip. Vis daugiau šeimų išsiskiria, kartais dėl gyvenimo aplinkybių, kartais formaliai, kad „pasidalintų" turtą, kurį toliau valdo kartu. Arba kokios pažymos reikalaus NŽT iš perkančio žemę asmens, jei su tėvu, tarkim, jis nė nepažįstamas?

Pertekliniai reikalavimai sukelia dar didesnę painiavą, dviprasmybes, o galiausiai - ir vėl galimybes įstatymą skaityti „tarp eilučių". Dėl nelemtojo žodelio „jų" kaltinami Seimo kalbininkai, bet apmaudu, kad klaida bus ištaisyta tik pavasario sesijoje. Jau dabar notarai ir žemės pirkėjai priversti stabdyti sandorius, per neapdairumą įsivėlę pakeitimai yra visiškai nelogiški.

Kartu su žemės ūkio ministru Broniumi Markausku ir Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininku Andriejumi Stančiku įregistravome įstatymo pataisas, kurios grąžintų ankstesnę tvarką. Atsakingų už klaidą, kaip paprastai, nebus...

Beliko supirkti miškus

Dar viena Lietuvai gresianti problema - nėra nustatyti jokie apribojimai įsigyjant miško žemę. Mano žiniomis, Švedijos baldų pramonės ir prekybos grupė „Ikea" ir bendrovė „Eurofbrest" galimai jau turi įsigiję po 15 tūkst. ha miškų.

Tai nei daug, nei mažai - 0,7 proc. Lietuvos miškų. Ar tik ne tai paaiškina, kodėl dabartinė Vyriausybė taip atkakliai stūmė miškų urėdijų reformą, leidžiančią apeinant visus saugiklius prieiti prie svarbių išteklių?

Vyriausybei reikėtų susirūpinti, ar tokiais kiekiais parduodant miškus, įkūrus vieną miškų valdymo įmonę, mūsų girios nesubėgs į vienas rankas. Juk ir žemės sukoncentravimu tūkstantiniuose vieno savininko plotuose susirūpinta pavėluotai.

Nors tai jau kita tema, bet visuomenė, žiniasklaida turi atidžiai stebėti - ar po kurio laiko nepasigirs balsų, kviečiančių į centralizuotą miškų valdymą įsileisti „privatų investuotoją". Gal savą, gal svetimšalį, ir pradėti masinį miškų kirtimą.

Kazys STARKEVIČIUS
Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas