Žemdirbių savivalda: kokią organizaciją ir kaip remti?
2019-10-04
pixabay.com nuotr.

Kaunas. Žemės ūkio ministras siūlo keisti žemdirbių savivaldos finansavimo modelį. Jis išsakė idėją, kad žemdirbiai patys turėtų pasirinkti, kurią savivaldos organizaciją nori remti – Žemės ūkio rūmus (ŽŪR) ar Lietuvos žemės ūkio tarybą (LŽŪT).

Žemės ūkio ministras teigė, siūlysiantis, kad nuo kitų metų deklaruojantys žemę ūkininkai pasirinktų, kokiai organizacijai skiria, pavyzdžiui, 1 eurą nuo hektaro. O biudžetinė parama rūmams galėtų būti naikinama... Naujasis žemdirbių finansavimo modelis, ministro nuomone, galėtų įsigalioti nuo 2021 metų. Tam prireiktų teisės aktų pakeitimų ir programinių korekcijų pasėlių deklaravimo sistemoje.

VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, šiais metais pasėlius deklaravo 126 tūkst. pareiškėjų, bendras deklaruotas plotas sudaro 2,927 mln. ha. Jeigu skaičiuotume nuo hektaro po eurą, teoriškai žemdirbių organizacijoms finansuoti už metus būtų surinkta 2,9 mln. eurų.

Vaderstad 12 05

Žemės ūkio ministerijos Finansų skyriaus duomenimis, Žemės ūkio rūmams pagal priemonę „Žemdirbių savivaldos stiprinimas“ 2019 m. skirta 444 tūkst. eurų, 2018 m. – 364 tūkst. eurų.

Pastaraisiais metais mūsų šalyje susiklostė situacija, kai žemdirbiams atstovaujančias organizacijas vienija jau nebe tik ŽŪR, bet ir LŽŪT.

ŽŪR, kaip skelbiama organizacijos portale, turi 42 narius, iš kurių 31 yra įvairių žemės ūkio sričių asociacijos ar draugijos, o likusios – rajoninės žemdirbių asociacijos.

LŽŪT, kurios steigėjos yra Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija (LŽŪBA), Lietuvos ūkininkų sąjunga (LŪS), Lietuvos grūdų augintojų asociacija ir Lietuvos pieno gamintojų asociacija, šiuo metu vienija 10 žemdirbiškų organizacijų.

Susiklosčius tokiai situacijai, kai žemdirbių organizacijas vienija jau ne vien ŽŪR, žemdirbių savivaldos finansavimo modelio klausimas tapo itin aktualus.  

Portalas manoukis.lt pasiteiravo įvairių žemės ūkio sričių organizacijų nuomonės:kuriam žemdirbių savivaldos finansavimo modeliui jos pritartų: Rūmų finansavimui iš biudžeto (kaip yra dabar), žemdirbių asociacijų rėmimui iš jų pačių įmokų ar dar kaip kitaip?  

Šie klausimai buvo pateikti 11 įvairių sričių žemdirbiškų organizacijų –tiek toms, kurios yra ŽŪR narės, tiek toms, kurios dalyvauja LŽŪT veikloje. Atsakymų sulaukėme iš 8 respondentų (jų atsakymai išdėstyti pagal pavardę abėcėlės tvarka – red. past.)

Algis Baravykas, ŽŪR vicepirmininkas, Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos direktorius:

Mintis yra diskutuotina. Kol kas ūkininkų organizacijos ne visada yra išlaikomos vien pačių ūkininkų. Kalbu ne vien apie ŽŪR, tačiau ir apie kitas asociacijas. Yra daug atvejų, kai ir kitos organizacijos gauna lėšų netiesiogiai. Dažnai tai daroma valstybės, savivaldybės įstaigų ar mokslo institucijų pagalba.

Yra daug kol kas neatsakytų klausimų, kurie galėtų būti svarbūs nagrinėjant visuotino žemdirbių narystės mokesčio klausimą. Pavyzdžiui, kaip tai derės su ES teise, Lietuvos Konstitucija ir kt., kas administruos mokesčio surinkimą, kiek mokesčių turėtų mokėti ūkininkai, dalyvaujantys keliose asociacijose? Kas užtikrins, kad viskas veiks skaidriai? Kokios funkcijos būtų skirtos už gaunamas lėšas, kas jas kontroliuotų ir pan.?

ŽŪR prieš keletą metų intensyviai dirbo šiuo klausimu, tačiau galiausiai išsiaiškinome, kad tai neįmanoma. Buvo daug kritikos iš vėliau LŽŪT kūrusių asociacijų atstovų, tačiau pagalbos nebuvo.

Kas nusprendė, kad LŽŪT yra skėtinė organizacija? Lietuvoje yra tik viena skėtinė žemdirbių organizacija, kuri įteisinta specialiu ŽŪR įstatymu. ŽŪR vykdo savo funkcijas, viešina veiklą, aktyviai dalyvauja žemės ūkio renginiuose, politiniame gyvenime ir teisėkūroje, turi istoriją, sustyguotą administraciją, tvirtus ryšius su tarptautinėmis organizacijomis ir kt. Todėl nematau didelės valstybinės prasmės ardyti gerai veikiančią organizaciją ir lopyti nesklandžiai veikiančią LŽŪT.

Reikia paminėti, jog tai būtų labiausiai palankus modelis pramoninių, stambiausių žemės savininkų asociacijoms, kadangi jų nariai valdo didelius žemės plotus ir be didelių pastangų, būdami ir taip finansiškai stiprūs, gaus papildomų pajamų.

Pavyzdžiui, LŽŪBA skelbiasi jog vienija 215 narių, kurių vidutinis deklaruojamas plotas 1000 ha. Pagal šį teoriškai svarstomą finansavimo modelį bendrovių asociacija gautų 215 tūkst. eurų. Tam, kad ŽŪR gautų tokią sumą, turėtų atstovauti 21500 ūkininkams, vidutiniškai turintiems po 10 ha.

Saulius Daniulis, Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos pirmininkas:

Idėja nėra nauja, apie tai žemdirbių savivaldoje buvo diskusijų ir seniau. Manyčiau, kiekvienas žemdirbys turėtų pats spręsti, kiek ir kokiai organizacijai skiria lėšų, neišskiriant, ar tai ŽŪR, ar LŽŪT.

Toks lėšų skyrimas galėtų būti administruojamas, pavyzdžiui, kartu su žemės mokesčio surinkimu arba su pasėlių deklaravimu. Tai paprasta padaryti: pildant deklaraciją užtektų pažymėti pasirinktą organizaciją.

Šiame modelyje turėtų dalyvauti ne tik ūkininkai, bet ir miškų savininkai. Tai padėtų geriau atstovauti žemdirbių ir miško savininkų interesams ne tik šalies, bet ir tarptautiniu mastu.

Toks modelis paskatintų kiekvieną žemdirbišką organizaciją būti aktyvesnėmis, kad pritrauktų daugiau narių, kad savo veikla atkreiptų ir kitų ūkininkų dėmesį bei jų norą skirti dalį lėšų.

Tačiau iš biudžeto ŽŪR irgi turėtų gauti kažkokią lėšų dalį. Kita vertus, jie, kaip žemdirbių parlamentas, turėtų gauti ne tik finansavimą, bet ir daugiau funkcijų.

Danutė Karalevičienė, Lietuvos nederlingų žemių naudotojų asociacijos pirmininkė:

Mes pritariame, kad žemdirbiams būtų užtikrintas pasirinkimas, kurią organizaciją remti. Tačiau ta organizacija turi būti respublikinė ir nuo jos įregistravimo datos turi būti praėję ne mažiau kaip 5 metai.

Kita vertus, manome, jog turėtų likti dar ir biudžetinis finansavimas. Jis taip pat turi būti padalintas tarp organizacijų pagal žemdirbių pritarimo procentą (panašiai, kaip ir partijoms skiriamas finansavimas).

Tada būtų daug aiškiau, kas ir kaip dirba, ir ką labiau palaiko ūkininkai. Be to, turėtų būti nustatyti saugikliai, kad nebūtų politinio manipuliavimo žemdirbiais ir dirbtinėmis jų asociacijomis. Biudžetinių lėšų skirstymas gal daugiau turėtų būti nukreiptas į asociacijas jungiančias organizacijas, tokias, pavyzdžiui, kaip LŽŪT ar ŽŪR.

Mindaugas Kinderis, Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos direktorius:

Ūkininkai jau trečius metus iš eilės kenčia nuo gamtos stichijų: sausrų ir liūčių, susiduria su sunkumais ruošiantis kokybiškus pašarus bei patiria finansinių sunkumų. Todėl nepritariame bet kokiems papildomiems mokesčiams ar ūkininkų padėties bloginimui.

Labai tikimės, kad naujasis žemės ūkio ministras supras, jog supirkimo kainas diktuoja perdirbėjai, o ūkininkai skirtingai nei bankai negali padidėjusių sąnaudų tiesiog perkelti ant vartotojų pečių ir pardavinėti pagamintos produkcijos didesnėmis kainomis.

Įvedant bet kokį naują mokestį reikalingos plačios diskusijos, dabar nėra aišku, kodėl kalbama tik apie dvi savivaldos organizacijas, kodėl nekalbama apie šakines savivaldos organizacijas? Kas bus, jei įsisteigs trečia ar ketvirta skėtinė organizacija? Ką daryti, jei nesi nė vienos organizacijos narys ir nenori skirti lėšų nė vienai?

Daug klausimų į kuriuos nėra atsakymų, taigi neaiškiai idėjai pritarti negalime.

Jonas Sviderskis, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos generalinis direktorius:

Iš esmės idėjai pritariame ir palaikome ministro iniciatyvą. LŽŪBA prezidiumas jau prieš eilę metų yra išsakęs poziciją, kad savivaldos mokestis turėtų būti mokamas. Ūkio subjektas šį mokestį turėtų mokėti tai organizacijai, kurios nariu yra ar nori būti. Jam neturėtų būti „iš viršaus“ primetamas nurodymas, kam mokėti, atimant teisę rinktis.

Neturėtume išskirti ir įvardinti tik dvi organizacijas: ŽŪR ir LŽŪT, nes jos jungia ne žemės ūkio įmones, ne ūkininkus, tiesiogiai dirbančius žemės ūkyje ar jo aptarnavime. Pagal jų įstatus, šios dvi organizacijos jungia asociacijas ir sąjungas. Tai esminis skirtumas.

Reikėtų vadovautis panašiu principu, kaip skiriant 2 proc. paramą iš Gyventojų pajamų mokesčio pagal Labdaros ir paramos įstatymo nuostatas. Šiuo atveju mokestis būtų mokamas pagal deklaruotą pasėlių plotą ir turimą gyvulių skaičių.

Daiva Šateikienė, Lietuvos daržovių augintojų asociacijos valdybos pirmininkė:

Klausimas labai sudėtingas, daržininkų asociacijos valdyboje nėra vieningos nuomonės. Jeigu įsigaliotų ministro siūlymas mokėti tam tikrą sumą nuo hektaro, tai Lietuvos daržovių augintojų asociacijos pozicijos sprendimas galėtų būti priimti tik visuotiniame narių susirinkime.

Kyla labai daug klausimų: ar tikrai asociacijos nariai pajėgs išlaikyti ir savo asociaciją, ir dar papildomai ŽŪR ar LŽŪT? Koks bus atstovavimas, jei daržininkas nuo nuosavo deklaruoto daržovių ploto mokės keliolika eurų, o grūdininkas – kelis šimtus. Kas užtikrins vienodą interesų atstovavimą?

Jonas Talmantas, Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas:

Apie savivaldos mokestį ypatingai buvo diskutuojama 2009 m. Nuo to laiko kaskart bandoma vėl prie šios temos grįžti, bet ji ir likdavo tik diskusijose. Žemės ūkio ministrui pasiūlius pasirinkti, kurią savivaldos organizaciją remti – ŽŪR ar LŽŪT – šią idėją reikėtų iš naujo plačiau išdiskutuoti tarp žemdirbių organizacijų ir pačių ūkininkų.

Iš buvusių diskusijų galiu pasakyti, jog aišku viena, kad iš biudžeto negali būti iškirtinai remiami tik Žemės ūkio rūmai. Tai neteisinga kitų organizacijų atžvilgiu. Kiekvienas rajonas turi specifinių klausimų ir problemų, organizacijų įvairovė taip pat yra labai didelė.

Šiandien dažnai eskaluojama, jog LŽŪT atstovauja tik stambiesiems, o ŽŪR – smulkiesiems bei vidutiniams ūkiams. Tačiau iš tiesų taip tikrai nėra. LŪS priklausančių žemdirbių ūkiai yra labai įvairaus dydžio.

Jonas Vilionis, Lietuvos pieno gamintojų asociacijos prezidentas:

Šią idėją jau esu ne kartą išsakęs: nustatyti visuotinį mokestį žemdirbių savivaldai. Žemdirbiai patys turėtų nutarti, kokia suma tam tikslui mokama nuo deklaruojamo hektaro ir kam tuos pinigus skiria. Visi privalėtų mokėti.  

Dabar valdžia moka ŽŪR darbuotojams atlyginimus, tad jie ir dirba tik valdžiai. Jokio rezultato nėra. Pažiūrėkite, kas dedasi mūsų žemės ūkyje – linų nebeliko, kiaulių, karvių drastiškai sumažėjo, runkeliai baigiasi. Vien grūdai lieka... Kokia čia politika, koks atstovavimas?

Pavyzdžiui, mūsų asociacija daug įdėjo pastangų, kovodama už pieno gamintojus. Kiek iškovojome paramų ir pan.! O kiti, nedalyvaudami mūsų veikloje, niekuo neprisidėdami, tuo naudojasi. Ar tai sąžininga?

Visi žemdirbių ūkiai, kurių registruota per šimtą tūkstančių, ar pieno gamintojai, kurių registruota kelios dešimtys tūkstančių, turime patys išlaikyti savo organizacijas. Tuomet būsime nepriklausomi. Išryškės, kas ir kokiems interesams atstovauja.

Ūkininkai visuomenininkai, kurie veža ant savo pečių asociacijų reikalus, visko nepadarys. Ir laiko tiek nėra, kartais ir žinių papildomų reikia (pavyzdžiui, įsigilinant ir šimtus lapų ES reglamentų). O turėdamos žemdirbių finansinę paramą asociacijos galėtų samdyti kvalifikuotus specialistus, kurie dirbtų jų labui, važinėtų į ES institucijas ir pan.   

***

Portalas manoukis.lt paskelbė skaitytojų apklausą šia tema. Pirmosios savaitės apklausos duomenys rodo, kad beveik pusė atsakiusiųjų savo lėšų niekam skirti nenori ir jiems šis klausimas nerūpi. Trečdalis atsakiusiųjų palaiko modelį, pagal kurį visos žemdirbių organizacijos būtų finansuojamos iš jų pačių įmokų nuo deklaruotų hektarų.

Dabartiniam variantui, kuomet ŽŪR finansuojami iš biudžeto, o kitos asociacijos gyvena iš nario mokesčio, pritaria kiek daugiau negu dešimtadalis apklausos dalyvių. Panašus skaičius pasisakiusiųjų palaiko variantą, kai visos organizacijos lėšų gauti tiek iš biudžeto, tiek iš žemdirbių įmokų.

MŪ inf.

Gudinas - mobilioji apacia

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kaip vertinate žemdirbių protesto akcijas (kryžių statymo, traktorių važiavimo ir kt.)?
Orai