Kaunas. „Mūsų siekis, kad 40 proc. pirminės žemės ūkio produkcijos būtų kooperuota“, – sako Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų asociacijos (LŽŪKA) direktorius Dainius KIŽAUSKAS. Su juo kalbamės apie situaciją žemės ūkio kooperacijoje, problemas ir aktualius klausimus.

Jau daugiau nei 10 metų vadovaujate LŽŪKA. Kaip per tą laiką pasikeitė situacija Lietuvos žemės ūkio kooperacijos srityje? Kaip ją vertinate dabar?

Nuo to, kas buvo 2010–2012 m., situacija labai pasikeitė. Ji pagerėjo, nors laukia dar labai daug darbo, kad taptume panašūs į Vakarų Europos išsivysčiusius kooperatyvus. Siekiamybė didelė, o pavyzdžių, kuriais galėtume remtis, aplinkui netrūksta.

Į kokius pavyzdžius lygiuojatės?

Visų pirma, tai – didieji kooperatyvai, nuo seno veikiantys Vakarų Europoje ar Skandinavijoje. Pavyzdžiui, skandinavų rinkoje veikia labai stiprus ir didelis, daugybę įmonių turintis žemės ūkio kooperatyvas „Lantmannen“. Jo savininkai ūkininkai, o kooperatyvo įmonėse dirba ne vienas tūkstantis darbuotojų, kuriama didelė pridėtinė vertė.

Arba kiti: Danijoje, Nyderlanduose veikiantis kooperatyvas „DLG“, Vokietijoje – „Raiffeisen“. Šie kooperatyvai turi ilgą istoriją, veikia plačiai, kuria žemės ūkio produkcijos vertę ne tik vietos, bet ir tarptautiniu mastu. Tai rinkos lyderiai!

O kokia situacija Latvijoje, Lenkijoje?

Latviai irgi turi gražių pavyzdžių. Ten veikia ryškus kooperatyvas „Latraps“. Jis pats organizuoja savo narių užaugintų grūdų eksportą, atsiveža iš tolimųjų šalių trąšų, kad patenkintų savo poreikius.

Su latviais palaikome nuolatinį ryšį, ieškome būdų, kaip užmegzti glaudesnę partnerystę dėl įvairių klausimų: tiek dėl pačios kooperacijos stiprinimo, tiek dėl to, kaip pritraukti žemdirbius į kooperaciją. Kalbamės apie tai, kokias veiklas verta įtraukti į kooperatyvų darbą, ne tik aptarnaujančias jų narius, bet ir papildomas, pavyzdžiui, prekyba žemės ūkio technika ar pan.

Lenkijoje irgi yra labai stiprių tiek grūdų, tiek baltyminių, aliejinių augalų augintojų kooperatyvų.

Žemdirbiai jungiasi į kooperatyvus tik dėl naudos. Kokius kooperacijos privalumus įvardytumėte žvelgiant į šių dienų pozicijų, kai iššūkių žemdirbiams kyla vis daugiau? Juk ir energijos ištekliai brango, ir konkurencija rinkoje aštrėja, ir žaliojo kurso reikalavimai griežtėja...

Privalumų dirbant kartu daug. Yra bendra kooperatyvo administracija, profesionalūs darbuotojai, kurie atsakingai vykdo savo užduotis. Kooperatyvai, siekdami savo tikslų, lygiuojasi į rinkoje veikiančius tos srities verslo subjektus, o žemės ūkiui teikia pridėtinę vertę. Todėl kooperuoti žemdirbiai gali labiau koncentruotis į tiesioginę veiklą, t. y. pasėlių ar gyvulių auginimą, produkcijos kokybės gerinimą.

Kooperuotiems ūkininkams nereikia gaišti laiko ir būti ne tik žemdirbiais, bet ir savo ūkių vadybininkais, ekonomistais ar pan. Tokiu būdu jie gali daugiau dėmesio skirti ūkių veiklai efektyvumui. Pavyzdžiui, pieno ūkis gali koncentruotis į karvių bandos gerinimą, pieno kokybę, o komerciniais reikalais užsiima kooperatyvas.

Grūdų augintojai, susibūrę į kooperatyvą, turi galimybę realizuoti didesnius bendrus produkcijos kiekius. Tai suteikia galimybių turėti svaresnes derybines pozicijas kalbantis su supirkėjais, be to, būna lengvesni derliaus logistikos procesai ir t. t. Visa tai, ką atlieka kooperatyvai, labai palengvina ūkininkų gyvenimą.

Kokius mūsų šalyje veikiančius kooperatyvus įvardytumėte kaip pasiekusius gerų rezultatų, kaip pavyzdžius tiems, kurie dar tik galvoja apie kooperaciją?

Jų yra įvairiuose žemės ūkio sektoriuose. Štai grūdų sektoriuje galima paminėti vieną seniausių kooperatyvų – „Joniškio aruodą“, kuris ryškus lyderis, vienijantis Šiaurės Lietuvos ūkininkus. Dabar jau turi apie 100 narių.

Pasvalio rajono grūdų augintojai susivienijo į stiprų „Šiaurės aruodų“ kooperatyvą.

Kėdainių rajono kooperatyvas „Lietuviški javai“ irgi geras pavyzdys, kuris per paskutinius kelerius metus labai išplėtė narių skaičių (turėjo 20–30, o dabar – apie 50), atitinkamai išaugo ir kooperatyvo narių dirbamos žemės plotai – iki 40 tūkst. hektarų.

Žinoma, reikia paminėti ŽŪK "Viduklė", veikiantį Raseinių, Jurbarko ir Kauno rajonuose. Šis kooperatyvas labai aktyviai prisideda prie kooperacijos teisinės bazės tobulinimo ir pačių kooperatyvų komercinės veiklos stiprinimo. 

Pietų Lietuvoje stiprus grūdininkų kooperatyvas yra „Vilkaviškio grūdai“. Jonavos, Ukmergės ir Kaišiadorių rajono ūkininkai susibūrė į „Jukagros“ kooperatyvą. Jis – vienas jauniausių, bet labai aktyvus.  

Dar galima paminėti „Panevėžio aruodą“, „Šiaulių aruodą“, „Radviliškio aruodą“ ir t. t. Kalbant bendrai, grūdų sektoriuje kooperavosi žemdirbiai tuose šalies regionuose, kur našesnės žemės, kur grūdininkystė geriausiai išvystyta, gaunamas aukštas derlingumas.

Be to, svarbu paminėti kooperatyvus vienijantį ŽŪK "Lagrenas". Jis yra diskusijų ir komercijos platforma, leidžianti kooperatyvams palankesnėmis sąlygomis įsigyti trąšų, pesticidų ir parduoti grūdus. 

Vakarų ar Rytų Lietuvoje, kur vyrauja pieno sektorius, atitinkamai kūrėsi pieno ūkių kooperatyvai. Pieno kooperatyvų istorija irgi panaši į grūdininkų. Aišku, dabar ryškus flagmanas yra kooperatyvas „Pienas LT“. Tikrai daug kas prisidėjo, kad jis Lietuvoje atsirastų.

Seniai veikia ir kooperatyvai „Pieno gėlė“, „Pieno puta“, „Eko Žemaitija“, „Ekotikslas“. Jie veikia skirtinguose šalies regionuose, daugiausia užsiima žaliavinio pieno surinkimu ir tiekimu perdirbėjams, rūpinasi pieno ūkių interesais.   

Daržovių auginimo sektoriuje lyderiu galima pavadinti kooperatyvą „Suvalkijos daržovės“, kuris aprūpina šalies gyventojus daržovėmis per didžiuosius prekybos tinklus.

Reikėtų pabrėžti, kad dabar kooperuotas grūdų sektorius sudaro iki 15 proc. viso šalyje užauginamo grūdų kiekio. Pieno sektoriuje šiuo atžvilgiu situacija geresnė, nes kooperuotas žaliavinis pienas sudaro apie 30 proc. viso šalyje pagaminamo žaliavinio pieno. Pieno ūkiams poreikis vienytis buvo didesnis nei grūdininkams ir dėl to, kad buvo labai daug smulkių ūkių.

Ilgalaikis mūsų tikslas – kad kooperuota pirminė žemės ūkio produkcija sudarytų 40 proc., skaičiuojant nuo bendro šalyje pagaminamo jos kiekio.

Vertinant šį siekį, akivaizdu, kad kooperacijos vystymo kelias dar tik įpusėjęs. Ar spartesnę plėtrą paskatintų didesnis finansavimas?

Per pastaruosius keletą mėnesių organizavome keletą didesnių susitikimų su valdžios atstovais ir kitais suinteresuotais specialistais, kur aptarėme situaciją kooperacijos srityje, iškėlėme esamas problemas ir ieškojome geriausių būdų joms spręsti.

Mes siūlome įvairių dalykų. Pirmiausia, kad naujuoju programiniu ES paramos laikotarpiu pripažintiems žemės ūkio kooperatyvams didžiausia paramos suma siektų iki 10 mln. Eur (dabar yra iki 5 mln. Eur, bet sumos taip išskaidytos, kad realiai kooperatyvas gali gauti tik iki 1 mln. Eur), o kooperatyvų nariams prioritetiniai balai sudarytų nuo 5 iki 10. Taigi, siekiame labai sustiprinti finansavimą. Ar pavyks? Dabar dėl to ir diskutuojama.

Daug kalbama ir apie tai, kad reikia tobulinti Kooperacijos įstatymą. Kodėl?

Taip, teisinė bazė turėtų būti tokia, kad netrukdytų kooperatyvams veikti. Pastaruosius dvejus metus vis tobuliname Kooperacijos įstatymą. Paskutinė jo korekcija buvo pernai Seimo rudens sesijoje.

Reikėtų priminti, kad Kooperacijos įstatymas sukurtas, berods, 1996 metais. Tuo laiku kooperatyvų veikla buvo suvokiama kitaip nei dabar. Iš savo ūkininkų ir kooperatyvų gauname informacijos, su kokiais trukdžiais jie susiduria kasdienėje veikloje.

Yra įvairių klausimų, pavyzdžiui, dėl narių balsavimo – gali balsuoti per nuotolį ar ne. Jeigu ateina naujas narys, kaip jis įsilieja į veiklą? Jeigu išeina iš kooperatyvo dėl tam tikrų priežasčių, kaip jį išleisti ir su juo atsiskaityti? Taigi, klausimų dėl įstatymo tobulinimo daug. Juos aptarę pasiūlymus teikiame Žemės ūkio ministerijai.

Visi žemės ūkyje veikiantys kooperatyvai siekia pripažinto kooperatyvo statuso. Kodėl tai svarbu?

Yra du statusai: kooperatinė bendrovė ir pripažintas žemės ūkio kooperatyvas. Paprasta kooperatinė bendrovė veikia kaip įmonė ir nepretenduoja į paramas, kitas finansines priemones, kurios teikiamos tiek ES, tiek nacionaliniu lygiu.

Pripažintą statusą turintys kooperatyvai nėra įmonės, turinčios kelis akcininkus, o skaidrūs dariniai, kuriuos sudaro grupės žmonių. Dideliuose žemės ūkio kooperatyvuose narių skaičius siekia dešimtis ir šimtus.

Šiuo metu daug dėmesio skiriame Kooperatinių bendrovių pripažinimo žemės ūkio kooperatinėmis bendrovėmis tvarkos aprašo tobulinimui. Rengiame pasiūlymų paketą. Matome, kad šiame apraše yra taisytinų vietų. Siekiame, kad kooperatyvai, kurie iš tiesų veikia kaip tokie, ir toliau galėtų tęsti darbą, t. y. būtų pripažinti supaprastinta tvarka. Kad nebūtų galimybių kitiems dariniams, apsimetus kooperatyvais, dalyvauti paramos programose ar gauti lengvatų.

Kas dvejus metus vyksta pripažinimas, jeigu kooperatyvas neatitinka kriterijų, jis praranda pripažinto kooperatyvo statusą ir netenka labai daug, nes tiesiog lieka kaip paprastas verslo subjektas. Todėl svarbu atitikti pripažinimo taisykles, vadovaujantis jomis vykdyti savo veiklą.

Kokius aktualius klausimus dar sprendžiate?  

Prie Žemės ūkio ministerijos sudaryta darbo grupė žemės ūkio kooperatyvų būklei įvertinti ir veiklai efektyvinti. Neseniai vyko šios darbo grupės posėdis, kuriame vėl nusibrėžėme artimiausios veiklos gaires.

Žemės ūkio veiklos subjektų konsultavimas – vienas naujų klausimų, kurį aptarėme. Kooperatyvai ar net jų nariai, dalydamiesi gerąja patirtimi, t. y. konsultuodami potencialius narius, galėtų gauti už tai atlygį ir būtų labiau motyvuoti bei skatinami rodyti gerus pavyzdžius, įtraukiant į kooperaciją daugiau žemdirbių.

Tai labai svarbu, nes daug metų patys kooperuoti žemdirbiai iš savo lėšų, savo organizaciniais gebėjimais, be finansinės paramos, vystė tą veiklą. Taigi, visą švietėjišką veiklą darėme patys.  

Ačiū už pokalbį!