Su kokias sunkumais ir iššūkiais susiduria šiuolaikinis žemės ūkio sektoriaus verslas, kaip ruošiasi galimoms krizėms, kaip jo atstovai ir lyderiai priima sprendimus, kokiomis vertybėmis vadovaujasi plėtodami veiklą? Apie visa tai kalbamės su UAB „Agrokoncerno grūdai“ direktoriumi ir Lietuvos grūdų perdirbėjų ir prekybininkų asociacijos prezidentu Karoliu ŠIMU.

Vadovaujate įmonei, superkančiai ir eksportuojančiai Lietuvos ūkininkų užaugintus grūdus. Esate vieni didžiausių šios srities rinkos žaidėjų mūsų šalyje. Kokia šio verslo specifika, palyginti su kitomis eksporto šakomis?

Grūdų eksportas – tai verslas, kuris reikalauja daug specifinių žinių, gerų kontaktų visame pasaulyje, pasitikėjimo ir patirties. Tai verslas tarp įmonių, kurios dirba ne vieną dešimtmetį. Jo specifika – mokėti pasinaudoti sukaupta patirtimi, adaptuoti ją prie besikeičiančių veiksnių.

Nuo kitų eksporto šakų jis gerokai skiriasi, nes kiekvienas sezonas, prasidedantis liepos 1 dieną, yra tarsi nauja knyga. Kiekvieni metai – vis nauja istorija, kurią bandome lyginti su ankstesne, bet ji kasmet unikali.

Kodėl?

Na, mes turime nuolatinius partnerius, tačiau kitos sąlygos labai keičiasi. Niekada tiksliai nežinome, koks grūdų derlius tais metais užderės, kokia bus jo kokybė. Taip pat neaišku, koks bus euro santykis su valiuta šalies, į kurią planuojame eksportuoti, kokį derlių užaugins mūsų grūdus importuojančios šalys.

Kas dar svarbu ir koks esminis skirtumas nuo kitų? Šis verslas grindžiamas pasitikėjimu. Grūdų rinkos labai svyruoja, per valandą kaina gali pakisti keliais procentais, todėl visi susitarimai iš pradžių sudaromi žodžiu, o formalios sutartys pasirašomos tik po dienos ar kelių. Priešingai nei kituose versluose, kur teisininkai atidžiai peržiūri sutartis, ir tik tada dedami parašai, čia viskas paremta pasitikėjimu. Pavyzdžiui, po penkių minučių pokalbio sudaromi 20 mln. Eur vertės sandoriai. Ir niekam nekyla abejonių, kad galima jų nevykdyti.

Kaip per jūsų darbo įmonėje, vadovavimo jai metus pasikeitė Lietuvos grūdų sektorius ir grūdų rinka? Kas dabar čia kitaip, negu buvo seniau?

Man iš tiesų pasisekė – mačiau grūdų rinkos formavimosi pradžią, kai daugiau nei prieš penkiolika metų pradėjau šiam verslui vadovauti. Tada grūdų biržos buvo stabilios, mažai svyravo. Per daugiau kaip dešimtmetį situacija gerokai pasikeitė: atsirado dideli rinkų svyravimai, o kartu – galimybė nuo jų draustis.

Grūdų rinkos labai kinta, jos labiausiai svyruoja iš visų žaliavų rinkų, per kelias valandas gali pasikeisti kryptis ir galima prarasi visą pelną.

Kai tik ėmiausi šio verslo, logika buvo paprasta – nupirkai pigiau, pardavei brangiau, nieko galvoti kaip ir nereikia. Dabar – perki brangiau, parduodi pigiau ir dar privalome dirbti pelningai. Skamba neįtikėtinai, bet taip yra: ūkininkai parduoda, kai rinkos kainos pakilusios, mes parduodame, kai jos krenta. Dažniausiai importuojančių rinkų malūnininkai ar valstybė skelbia konkursus (tenderius), kai manoma, kad kainos jau yra gana žemos. Turime suderinti šias dvi sąlygas. Tai reikalauja labai daug žinių tiek apie grūdų, tiek apie finansų rinkas.

Kitas didžiulis pokytis – pasikeitusi Lietuvos grūdų eksporto infrastruktūra: elevatoriai, uostas. Prieš penkiolika metų Klaipėdos uosto talpyklos priimdavo tik apie 60 tūkst. t grūdų, prie krantinių galėjome vienu metu krauti vieną laivą. Dabar talpyklose galima laikyti daugiau kaip 1 mln. t grūdų, uoste laukia keliolika krantinių jiems krauti, yra laivų, pasiekiančių tolimiausias pasaulio šalis.

Kiekviename versle būna nuosmukių, krizių, o kur dar bendros Europos, pasaulio politikos ir ekonomikos tendencijos. Kaip grūdų verslas pasirengęs galimoms krizėms? Kuriuos laikotarpius laikytumėte sunkiausiais?

Pasaulio ekonomikos ir grūdų krizės dažniausiai nekoreliuoja. Grūdų sektoriaus krizės yra kelių rūšių. Viena – kai vietinė šalis netenka derliaus arba jis būna daug prastesnės kokybės ir sunku vykdyti sutartis.

Antra – kai perkančios šalys patiria ekonominių nuostolių, kai jų valiutos nuvertėja euro atžvilgiu. Pavyzdžiui, pastarieji metai buvo labai nepalankūs Afrikos šalims, kai kurių valiuta nuvertėjo 20–50 proc., tad mums atrodo, kad parduodami grūdai pigūs, jiems – labai brangūs.

Trečia krizė ištinka, kai investuotojų fondų pinigai pradeda formuoti grūdų rinkos kryptis. Tokią situaciją turime dabar, kai fondų parduotų gūdų kiekis „Matif“ ar Čikagos biržoje istoriškai yra didžiausias, dėl to kainos toliau spaudžiamos žemyn jau pusantrų metų.

Bet per penkiolika metų nebuvo itin didelių nuosmukių. Pasitaikė sudėtingų etapų, pavyzdžiui, kai nepasiteisina derliaus kiekio ar kokybės prognozės, bet tenka vykdyti sutartį, nes tai mūsų versle – šventa.

Su kokiais iššūkiais susiduriate kasdienėje veikloje? Kaip juos sprendžiate? Kokie momentai vadovo darbe sunkiausi? O kas labiausiai džiugina?

Didžiausi iššūkiai grūdų prekyboje – kai uoste kraunant laivą atsiranda netikėtumų. Pavyzdžiui, paaiškėja, kad kažkas negerai su laivu. Arba pamatome, kad grūdų kokybė nėra tokia, kokios tikėjomės. Arba – netikėtai kas nors pasikeičia importo šalyje.

Dar blogiau, kai laivui jau plaukiant pakeliui į Kiniją ar Meksiką, tik tada sužinome, kad dėl pasikeitusios politinės situacijos jo toje šalyje nepriims. Tokie iššūkiai netikėti ir juos tenka operatyviai spręsti.

Labiausiai džiugina bendra mūsų kultūra, pasitikėjimas visoje grandinėje „nuo lauko iki stalo“, kai žinai, kad gali visais pasikliauti. Kai dar tik kūrėsi grūdų verslas Lietuvoje, turėjome labai gerus mokytojus, kurie išmokė elgtis atsakingai, žiūrėti ne trumpalaikio pelno, bet ilgalaikės perspektyvos. Tai dabar ir duoda rezultatų – mūsų pirkėjai Lietuvą ar Baltijos šalis vertina kaip itin žemos rizikos.

Kaip labiausiai juntate konkurenciją grūdų rinkoje? Kas šiame versle suteikia stiprybių, gebėjimų išsilaikyti ir būti rinkos lyderiais?

Prieš dešimtmetį universiteto dėstytojai, pasakodami apie kokio nors sektoriaus konkurenciją rinkoje, kaip pavyzdį rodydavo grūdų sektorių, nes čia ir tada, ir dabar Lietuvoje yra apie dešimt stiprių žaidėjų. Palyginti su kitomis šalimis, kur tokių įmonių yra vos po tris ar keturias, tai pas mus jų tikrai daug! Bet visos veikia jau ne vienus metus, tad visoms užtenka vietos.

Kas padeda išlaikyti pozicijas rinkoje kalbant konkrečiai apie mano vadovaujamą įmonę? Sakyčiau, laiku padarytos investicijos ir priimti sprendimai dėl plėtros, tolesnis investavimas į logistikos grandinės tobulinimą ir skaitmenizaciją.  

Kaip įmonė prisitaiko prie ES žaliojo kurso?

Mūsų įmonė jau ne vienus metus naudoja atsinaujinančią energiją, vis išmaniau ūkininkaujame. ESG (aplinkos apsauga, socialinė atsakomybė ir valdysena (angl. Environmental,Social & Governance) reikalavimus mes jau praktiškai įgyvendinome.

Jeigu atvirai, manau, Lietuva link ES žaliojo kurso juda daug sparčiau nei kitos Europos Sąjungos valstybės. Baltijos šalys čia tikrai lyderės.

Pasaulio politinis, o drauge ir ekonominis žemėlapis keičiasi, vienos rinkos užsiveria, bet atsiranda naujų. Ką manote apie Lietuvos grūdų augintojų, supirkėjų ateitį? Kas mums padėtų išlaikyti turimas pozicijas ir galbūt net jas sustiprinti, išplėsti?

Rinkos iš tiesų keičiasi. Jei žvelgtume iš istorijos perspektyvos, turime pripažinti – JAV padėjo grūdų eksporto pagrindus, ilgą laiką dominavo pasaulyje. Paskui pasirodė nauji žaidėjai: Brazilija, Ukraina, Rusija, Argentina – jos perėmė JAV patirtį, pradėjo išnaudoti savo derlingas žemes.

Mes, lietuviai, dar irgi naujokai, tik prieš keliolika metų tapome visateisiais grūdų eksporto rinkos nariais. Joje pamažu įsitvirtiname, dominuojame Vakarų Afrikoje (Nigerija, Marokas), PAR.

O Rytų Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose tampa vis sunkiau konkuruoti su Rusija, galinčia parduoti grūdus pigiau. Tad pradedame keisti eksporto kryptis – gręžiamės į Vakarų pusę: Braziliją, Meksiką, Venesuelą, Kanadą, JAV. Bandome į ten laivus išsiųsti.

Buvo epizodinių eksporto atvejų į Vietnamą, Indoneziją, Bangladešą, anksčiau – į Indiją. Mes, eksportuotojai, veikiame kaip ambasadoriai: surandame ir atveriame naujas rinkas.

Dėl tolesnių pozicijų išlaikymo – turime tinkamą bazę, infrastruktūrą, esame išsikovoję gerą vardą. Tad mūsų situacija gera. Dėl ateities planų ir eksporto apimčių augimo yra dvi sąlygos – didesnis derlius ir jo kokybės išlaikymas.

Manau, Lietuvos ūkiuose yra galimybių didinti derlingumą, per ateinančius 5–10 metų 8 mln. t derlius gali tapti mūsų kasdienybe, o esant palankios gamtinėms sąlygoms viršyti ir 9 mln. tonų.

Tačiau labai svarbu užtikrinti ir stabilią grūdų kokybę. Lietuviški grūdai dabar vertinami kaip aukštos kokybės, tačiau kartais tai pakiša koją. Pavyzdžiui, turime problemų su grūdų eksportu į Amerikos žemyną, nes ten labai saugomasi karantininių augalų, o mūsų grūduose vis pasitaiko jų sėklų. Priežastis – Europos Sąjungoje sumažintas augalų apsaugos priemonių asortimentas nebeapsaugo mūsų laukų nuo karantininių augalų, jų sėklos lieka tarp grūdų.

Dėl tų pačių perteklinių ES reikalavimų prarandame ir pupų eksporto rinkas – pažeistos kenkėjų ar dėl dėmėtumo, blogos išvaizdos jos tinka tik pašarams.

Apibendrindamas galėčiau pasakyti, kad mūsų, kaip grūdų eksportuotojų, pozicijos yra geros, esame vertinami, nes gebame pristatyti aukštos kokybės grūdus, turime potencialo dar plėsti eksporto apimtis, bet svarbiausia išauginti gerą, kokybišką derlių.

Dėkoju už pokalbį!