Basf 22 06 15 Adama 22 05 12
Nuomonė
Pieno sektoriaus aukso amžius: kaip išlikti ir nepapulti Lenkijai į nasrus
Pixabay.com nuotr.

Lietuvos pieno gamintojų asociacijos duomenimis, pagal pieno kainą esame penktoje vietoje – aplenkėme Europos pieno gamybos lyderes Vokietiją, Daniją, Nyderlandus, Prancūziją. Kaip išlaikyti esamą situaciją?

Kokie veiksniai lėmė pieno supirkimo kainų augimą? Ko tikėtis ateityje ir ką daryti, siekiant stabilizuoti pieno rinką Lietuvoje?

Palyginti su 2018–2020 m., tarptautinėje pieno produkcijos rinkoje produktų kainos pakilusios. Kadangi Lietuva apie 60 proc. pieno produkcijos eksportuoja, tai neišvengiamai daro įtaką pieno perdirbėjų pajamų augimui ir žaliavinio pieno kainos augimui.

Bioversija 22 02 02

Tai ne pirmas kartas pieno pramonės istorijoje, kai pieno produktų paklausa eksporto rinkoje yra išaugusi. Panaši situacija buvo ir 2013–2014 m., tačiau tuo metu dėl oligopolinės situacijos pieno perdirbimo rinkoje pieno kainos nesikoregavo taip smarkiai (2013 m. Lietuvos vidutinė pieno supirkimo kaina buvo 4,89 ct mažesnė nei ES vidutinė, 2014 m. – 8,33 ct mažesnė nei ES vidutinė ir 3,57ct mažesnė nei kaimyninės Lenkijos).

Pastarojo pusmečio Lietuvos vidutinė pieno kaina yra 4,11 ct didesnė nei kaimyninėje Lenkijoje ir 2,44 ct didesnė nei ES vidutinė. Galima įvairiai vertinti šių palyginamųjų periodų kainų kitimą, tačiau pagrindiniais veiksniais įvardyčiau pastaraisiais metais pastebimą ūkių stambėjimo tendenciją ir kooperatyvo „Pienas LT“ atsiradimą Lietuvoje („Pienas LT“ už 1 l pieno moka iki 10 ct daugiau nei ES ir Lietuvos vidutinė natūralaus pieno supirkimo kaina).  

Taip pat pieno kainą aukštą laiko ir didėjantis pieno poreikis. Bendras pieno kiekis tiek Europoje, tiek Lietuvoje beveik nekinta, todėl Lietuvos pieno sektorius pieno poreikį bando patenkinti importuodamas žaliavą iš kaimyninių šalių.

Ateitis priklauso nuo pasirinkimo

ES 2021–2030 m. Žemės ūkio produkcijos prognozių dokumente kalbama apie pieno ūkių mažėjimo tendenciją. Visos ES apimtimi numatomas didesnis karvių produktyvumas ir bendra pieno gamyba.

Remiantis IFCN analitiniais duomenimis, numatoma pieno sektoriaus tendencija – ūkių stambėjimas. Lyginant produktyvumą, konkurencingumą, gyvybingumą ir ekonominės rizikos atsparumą skirtingo dydžio ūkiuose, matoma, kad kuo ūkis stambesnis, tuo rizika mažesnė, o konkurencingumas ir gyvybingumas didesnis. Galima daryti prielaidą, kad ilgalaikėje perspektyvoje smulkūs pieno ūkiai turės mažai galimybių dirbti pelningai ir gyventi oriai.

Tad kiekvienas ūkis jau dabar turi kelti sau klausimą, kokiu keliu eiti: bendradarbiauti, augti, konsoliduotis ir rinktis masto ekonomiką ar pradėti dirbti su išskirtiniais produktais (pvz., specifiniais sūriais, jogurtais ir kt.), kuriant trumpąsias gamybos grandines, t. y. pieno gamintojo ir vartotojo santykį.

Smulkesnių Lietuvos pieno perdirbėjų, kurie orientuoti tik į vidaus rinką, ekonominiai rodikliai rodo, kad pastarasis būdas labiau rizikingas. Pieno kainos auga greičiau nei mažmeninių produktų kainos lentynose. Latvijos pavyzdys taip pat rodo, kad dauguma Latvijos pieno perdirbėjų, kurių didžioji veiklos dalis – mažmeninių pieno produktų gamyba, nebegali mokėti rinkos kainos už pieną.

Stabilumui reikia efektyvumo ir investicijų

Dėl tokios situacijos Latvijos perdirbėjai jau dabar pralaimi konkurencinę kovą Lietuvos ir Lenkijos pieno perdirbėjams. Lietuvoje taip pat pastebima, kad vietinės gamybos galutinio vartojimo produktų rinkos dalis sparčiai mažėja, o lenkiški produktai užima vis daugiau vietos prekybos tinklų lentynose. Ir tai taip pat yra vienas iš iššūkių.

Vidaus rinkose seniai konkuruojame ir ateityje dar labiau konkuruosime su dideliais Lenkijos pieno perdirbėjais, pavyzdžiui, „Mlekovita“. Ši įmonė per dieną perdirba daugiau pieno nei visa Lietuva (virš 4000 t), todėl jos efektyvumas yra nepalyginti geresnis nei įmonės, perdirbančios per dieną 50–100 t pieno.

Efektyvumas apima visus etapus: pieno surinkimo, perdirbimo, pardavimo kanalų, finansavimo šaltinių ir kt. Anksčiau kaštus subalansuoti buvo galima mokant mažesnį darbo užmokestį ir mažesnę pieno kainą. Tačiau šie laikai baigėsi ir jie nebegrįš, todėl reikia priimti realybę ir susitelkus visam sektoriui judėti toliau.

Grįžtant prie skaičiavimų apie pajamų perskirstymą, daryti prielaidą, kad pieno kainų skirtumas (tarkime, su Lenkija) išsilaikytų tame pačiame lygyje bent 12 mėn., reiškia, kad vidutiniškai Lietuvos pieno sektorius, palyginti su Lenkijos pieno kainomis, per metus nukreiptų apie 60 mln. Eur daugiau į pieno ūkius nei į perdirbimą.

Priminsiu, kad visa parama pieno ūkių plėtrai 2021–2022 m. yra apie 60 mln. Eur, visa susietoji metinė parama už pienines karves visiems Lietuvos pieno ūkiams 2021 m. siekia 35,8 mln. eurų.  

Kodėl negalima „pravalgyti“ ekonominio pakilimo 

Tam, kad Lietuvai pakaktų vietinės pieno žaliavos perdirbimui (nevertinant galimos plėtros), reikia apie 40–50 proc. daugiau pieno gamybos (tuomet galima pakeisti importą). Šiam tikslui pasiekti į naujas fermas reikėtų investuoti apie 520 mln. eurų.

Todėl 60 mln. Eur – ženkli suma, kaip ir tikslinė parama pieno ūkių plėtrai, kuri numatyta 2021–2022 metais. Dėl šios priežasties pieno ūkiai turi stambėti iki racionalaus pieno ūkio dydžio ir panaudoti šias lėšas ūkių augimui, turint mintyje ne tik karvių skaičių, bet ir produktyvumą, automatizavimą ir kt.

Pieno perdirbėjai taip pat turėtų pradėti tikslingai orientuotis į mastą, ekonominį efektyvumą ir bendradarbiavimą. Ir tam nėra būtina prarasti taip mėgstamo Lietuvoje nuosavybės jausmo. Galima likti savininkais, tačiau bendradarbiauti ten, kur tai daryti racionalu, kur tai nepažeidžia tiesioginės konkurencinės galios. Nes tik tokiu būdu galėsime konkuruoti su pasauliniais žaidėjais.

Valstybinis sektorius turėtų stengtis sukurti paskatas pirmųjų dviejų tikslų siekimui ir paraleliai ieškoti galimybių tiesioginėms tiekimo grandinėms, alternatyviems pardavimo kanalams.

Nors šiuo metu ūkiai džiaugiasi gera ekonomika, tačiau labai svarbu šį etapą išnaudoti teisingai. Augant infliacijai, didėjant atlyginimams, ilgoje perspektyvoje racionalaus ūkio dydis neišvengiamai slinksis didėjimo link. Visi, kurie tai ignoruos, palaipsniui susidurs su ekonominiais iššūkiais.

Perdirbėjų veiklos zonoje tie patys iššūkiai: kylantis darbo užmokestis, darbuotojų trūkumas, santykinai brangstanti energetika, didėjanti konkurencija dėl žaliavos.

Tokioje situacijoje atsidūrę mažesni perdirbėjai susidurs su išlikimo klausimais. Kažką perims didesnieji, kažkas užsidarys. Tokios bendrosios tendencijos taip pat matomos Lenkijoje, Vokietijoje.

Pats geriausias laikas – dabar

Kalbant apie investavimą į gamybą ir perdirbimą ar vertinant bendradarbiavimo galimybes, visuomet galima nagrinėti rizikas kitų globalių rizikų kontekste, pavyzdžiui, pandemijos, karo Ukrainoje, ir sakyti, kad dabar tam ne laikas. Tačiau nepamirškime, kad šie faktoriai veikia visus sektorius ir visas kaimynines šalis.

Kiekvienos šalies ir sektoriaus konkurencingumas priklausys nuo mūsų supratimo, susitarimo, greičio ir tikslumo. Todėl labai linkiu, kad tiek pieno gamintojai, tiek pieno perdirbėjai būtų milijonieriai, bet nepamirštų, kad daug kas priklauso nuo mūsų pačių.

Autorius: Tomas RAUDONIUS, ŽŪK „Pienas LT“ valdybos pirmininkas
Gudinas - mobilioji apacia 21.03.14

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Norėdami parašyti savo nuomonę – prisijunkite.

Taip pat šia tema skaitykite
Skaitomiausios naujienos
Verslo informacija
Apklausa
Ar praūžusios liūtys pakenkė jūsų pasėliams?
Visos apklausos