Kaunas. Visas įmanomas žemės ūkio rėmimo priemones būtina nukreipti gamintojams, o ne mulčiuotojams, sako parlamentinio Ekonomikos komiteto pirmininkas Kazys STARKEVIČIUS.

Laukiant naujojo finansinio laikotarpio pinigų, pirmiausia reikėtų taikyti visas įmanomas priemones, tarp jų ir finansinę inžineriją, efektyviai naudoti fondų lėšas, kad jos būtų nukreiptos į gamybą. Ankstesnėms Vyriausybėms siūliau daugiau finansuoti ir investuoti į tuos ūkius, kurie kuria pridėtinę vertę. O Lietuvoje 230 tūkst. ha mulčiuojama ir 40–50 mln. iš 500 mln. Eur kasmet išmokama mulčiuotojams!

Tiesioginės išmokos mokamos už negautas pajamas. Bet kokių pajamų negauna mulčiuotojai, jeigu nieko negamina? Tad šiuo klausimu politika turi keistis. Šie pinigai turėtų būti nukreipti stiprinti smulkius ir vidutinius ūkius, kurie nori plėtoti gyvulininkystę. Tai būtų svari pagalba, kol sektorių pasieks naujojo BŽŪP laikotarpio parama.

Galų gale, auginantys pievas gali gaminti šieną – Lenkija, turinti daug gyvulių, neapsirūpina pašarais, tad galime jiems parduoti pašarus ir taip sukurtume dar vieną eksporto liniją. Pernai vasarą net danai iš mūsų pirko šieną ir šienainį. Bet kai kam geriau užsiimti mulčiavimu.

Yra ir kitų fondų. Tik klausimas, ar galima vadinti parama žemės ūkiui Ateities ekonomikos DNR programą? Jai įgyvendinti skirta 6,344 mlrd. Eur, investicijoms žemės ūkio srityje numatyta 647,2 mln. Eur. Suma įspūdinga, tačiau į DNR planą įtrauktos tik septynios žemės ūkio srities naujos investicinės priemonės, kurioms įgyvendinti skirta tik 35,6 mln. Eur. Tai pernelyg mažai, šios sumos neužtektų net reguliuojamam drenažui įrengti.

Daug kalbama apie žemdirbių ir visuomenės, stambiųjų ir smulkiųjų ūkininkų supriešinimą. Kodėl taip nutiko?

Dėl atsiradusios priešpriešos tarp miesto ir kaimo kaltę turi prisiimti politikai. Reikia mokslininkų, kurie nebijotų garsiai pasakyti, kad ūkininkai neturi jokių privilegijų, kad moka mokesčius. Galbūt tai padėtų sumažinti priešpriešą, juk miestiečiai nori valgyti kokybišką maistą prieinama kaina.

Be to, labai svarbu pasiekti dar vieną tikslą – kad kaime būtų gera gyventi iš tiesų. Taip bus tada, kai žmonės savo mažame kaimelyje galės gauti kokybiškas švietimo, socialines paslaugas, kai bus sukurta tiek inžinerinė, tiek socialinė infrastruktūra, užtikrintas aukštas vaikų mokymosi lygis. Jeigu nesutvarkysime švietimo sistemos kaime, proveržio nebus.

Kokią matote žemdirbių savivaldos ateitį?

Daug funkcijų būtų galima perduoti savivaldai, bet ji pati pirmiausia turi pradėti veikti pagal demokratinius principus, pakeisti veiklą reglamentuojančius teisinius aktus – turiu galvoje Žemės ūkio rūmus. Ne darbuotojai turi rinkti savo pirmininką, o organizacijų atstovai.

Kai savivalda sustiprės, jai bus galima perduoti daugiau funkcijų. Savivalda negali aptarnauti vien siauro rato žemdirbių, o turi atstovauti visam Lietuvos kaimui plačiąja prasme – ūkininkams, bendruomenėms, tada būtų galima ir „Leader“ bei kitų funkcijų perduoti. Bet pirmiausia savivalda turi veikti demokratiškai.

Tai sakiau ir sakysiu, nes kol kas to nėra. Tikra savivalda bus tada, kai ūkininkai pasakys – mes turime Žemės ūkio rūmus ir jais pasitikime. Dabar to neišgirsi, nes Rūmai tapo biurokratine organizacija. Savivalda sustiprės tik tada, kai sustiprės demokratiniai procesai. Galbūt tuomet sugrįžtų visos išėjusios organizacijos ir Žemės ūkio rūmai taptų tikra skėtine organizacija.

IŠSAMŲ K. STARKEVIČIAUS INTERVIU ŽURNALUI „MANO ŪKIS“ SKAITYKITE ČIA