Veterinarijos gydytojų Etikos kodekse parašyta: „Veterinarijos gydytojai turi būti aukštos moralės, tvarkingi, kultūringi, propaguoti sveiką gyvenimo būdą.“ Tai atitinka prof. Kazimiero LUKAUSKO įsitikinimus.

Ilgametis Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vadovas, Pasaulio gyvūnų sveikatos organizacijos (OIE) veterinarijos teisės ekspertas, Lietuvos mokslų premijos (2005 m.) laureatas K. Lukauskas yra tarsi šalies veterinarijos gydytojų simbolis. Rytoj, paskutinį balandžio šeštadienį, jis su kolegomis minės profesinę šventę – Tarptautinę veterinarijos dieną. Šia proga – prof. K. Lukausko mintys apie veterinariją, šių dienų aktualijas ir iššūkius.

„Veterinarijos gydytojai savo darbu apsaugo žmones nuo bendrų susirgimų – zoonozių. XXI a., o ypač globalizacijos laikmečiu atsiradusi Covid-19 pandemija parodė, kad veterinarijos gydytojas yra svarbiausia figūra, apsaugant žmones nuo ligų. Ir ateityje tai bus viena svarbiausių profesijų.

Kyla klausimas: kaip koronavirusas peršoko gyvūnų rūšinį barjerą? Gal todėl, kad gyvūnų mėsa žmonėms pateko be veterinarijos kontrolės? Visa tai dar kartą įrodo, kaip svarbu, kad gyvūnai augtų jiems skirtose vietose pagal jų fiziologinius reikalavimus atitinkančias sąlygas, o žmonės augintų gyvūnus ir naudotų jų produkciją maistui pagal veterinarijos reikalavimus.

Šiuo metu gyvūnų užkrečiamųjų ligų situacija pasaulyje ypač sudėtinga: afrikinis kiaulių maras diagnozuotas daugiau kaip 50 valstybių, kurios yra Pasaulinės gyvūnų sveikatos organizacijos (OIE, angl. World organization for animal health) narės, didelius nuostolius atneša snukio ir nagų liga, pasiutligė, mėlynojo liežuvio ir kitos užkrečiamosios ligos. OIE kontroliuoja 113 įvairaus pavojingumo užkrečiamųjų gyvūnų ligų, iš jų 70 proc. yra bendros žmonėms ir gyvūnams (zoonozės).

Globalizacija, pasaulinė prekyba, žmonių judėjimas daro neįsivaizduojamą žalą ir sudaro sąlygas užkrečiamosioms ligoms plisti. Siekiant išvengti užkrečiamųjų ligų valstybėje, tik stipri Veterinarijos tarnyba gali kontroliuoti situaciją. Tačiau OIE ekspertai pažymi, kad pastaraisiais metais valstybėse sustiprėjo beatodairiškas politikų kišimasis į valstybinių Veterinarijos tarnybų veiklą: vyksta reorganizavimas, optimizavimas, centralizavimas ir kiti politiniai užmanymai. Netgi ES valstybėse ne visada sėkmingai pavyksta pertvarkyti Veterinarijos tarnybas.

Lietuvoje, manau, požiūris į veterinarijos gydytojus yra teigiamas, geri atsiliepimai nuo seno girdimi apie Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą. Daug metų Lietuvos VMVT teikia veterinarinę pagalbą užsienio valstybėms, tai labai kompetentinga, daug dvišalių projektų vykdanti institucija.

Tvari valstybinė Veterinarijos tarnyba buvo sukurta Lietuvai stojant į ES ir tapo viena geriausių Bendrijoje. Bet jai teko atlaikyti net dvi reorganizacijas, iš kurių nei viena nebuvo sėkminga. Veterinarijos tarnybas silpnina tokie procesai, pertvarkos, ypač jeigu tuose pokyčiuose nedalyvauja arba būna eliminuotos savivaldos organizacijos, aukštosios mokyklos. Nes jos įsipareigoja jungti veterinarijos gydytojus, remti veterinarijos mokslą, švietimą ir praktiką, informuoti visuomenę apie veterinarinės medicinos pasiekimus, ginti asociacijos narių profesinius, socialinius, ekonominius ir akademinius interesus.

Labai geri bendradarbiavimo tarp Valstybinės veterinarijos tarnybos ir savivaldos, t. y., Veterinarijos gydytojų asociacijos, pavyzdžiai yra Prancūzijoje, Lenkijoje.

Sąlygos valstybinių veterinarijos tarnybų veterinarijos gydytojų darbui nėra palankios. Valstybiniai veterinarijos inspektoriai dabar naudojasi klausimynais su šimtais klausimų, kurie po kelių metų taps nereikalingi. Tuos klausimynus teisingai suskaičiuoja kompiuteris, tačiau atitolina nuo realios padėties fermoje, įmonėje įvertinimo. Būtina mažinti patikrinimų skaičių, daugiau bendradarbiauti su gyvulių augintojais ir verslininkais.

Privatūs veterinarijos gydytojai perkrauti darbu, dirba iki 20 valandų per parą, kad išsilaikytų konkurencinėje kovoje. Bet padidėjus informacijos sklaidai ir jos prieinamumui, atsirado perkamų „nuomonės formuotojų“, kurie, dažnu atveju nesigilindami ar nežinodami realios situacijos, diskredituoja veterinarijos srities atstovus, tendencingai siekia sumažinti visuomenės pasitikėjimą, stengdamiesi sukurti didesnį palankumą konkrečiam užsakovui. Informacija tapo brangia preke, neatsižvelgiant į žmogiškąjį veiksnį.

Mokslininkai iš dalies taip pat prarado savo autoritetą visuomenės akyse. Vienas patvirtina, kitas paneigia pirmojo nuomonę, toks mokslininkų „pliuralizmas“ ir susiskaldymas veda tik prie dar didesnio visuomenės nepasitikėjimo. Veterinarijos gydytojas lieka vienas su užgriuvusia bėda, dėl psichologinio spaudimo net neturi kur kreiptis.

OIE ir kitos pasaulinės veterinarijos gydytojų organizacijos siekia padėti veterinarijos gydytojams. Kanada, Jungtinė Karalystė, Australija ypač daug dirba, kad pagerintų veterinarijos gydytojų psichinę sveikatą.

„Vienas iš penkių Kanados veterinarų ir technologų praneša apie psichines problemas, perdegimą ir depresiją. Svarbu, kad mes palaikome veterinarijos komandas ir suteikiame joms įrankius, kurių reikia, norint susidoroti su įvairiomis šios profesijos problemomis“, – sako dr. Kanados Veterinarijos gydytojų asociacijos prezidentė Melani Hiks (Melanie Hicks).

OIE nurodo, kad šias sistemines problemas, dėl kurių blogėja psichinė sveikata, įskaitant ir savižudybių riziką, turime spręsti, bet kol kas veterinarijos gydytojo profesinė gerovė nėra optimali.

Pažangių pasaulio valstybių patirtis rodo, kad jau nuo universiteto laikų būsimas veterinarijos gydytojas žino, kur eis dirbti. Prancūzijoje naujų veterinarijos gydytojų priėmimą ir studentų skaičių nustato Veterinarijos gydytojų sąjunga, kuri kartu su Valstybine veterinarijos tarnyba skaičiuoja, kiek ir kokiame regione reikės veterinarijos gydytojų, kas ir kada išeis į pensiją, kiek ir kada atsilaisvins vietų regionuose. Be tų institucijų sutikimo joks veterinarijos gydytojas negali įsidarbinti.

Kaimo vietovėse jauni specialistai įsidarbina arba tęsdami šeimos tradicijas, arba gavę paramą iš savivaldos ir žemdirbių organizacijų.

Lenkijoje jau nuo pirmos praktikos būsimas veterinarijos gydytojas vyksta į veterinarijos kliniką, kur ruošiamas dirbti asistentu. Tai reguliuoja irgi Veterinarijos gydytojų asociacija. Daugelyje valstybių kaime dirbantys veterinarai uždirba daugiau, nes įkainiai žymiai didesni, labai gerai išvystytas bendradarbiavimas tarp veterinarijos klinikų, didelis veterinarijos gydytojų kooperatyvų mobilumas.

Aukščiausios kompetencijos veterinarijos gydytojų paslaugos labai brangiai apmokamos. Beje, formuojasi dar viena kryptis, kai pats ūkininkas yra ir veterinarijos gydytojas.

Dirbančių veterinarų trūkumas Lietuvos kaime palaipsniui gilėja ir tai netoleruotina. Taip vyksta todėl, kad nesudaromos sąlygos jaunam veterinarijos gydytojui. Lietuvoje nėra teisinių ir finansinių sąlygų jam įsikurti kaime. Daugelis jaunų veterinarijos gydytojai po studijų pradeda dirbti jau turėdami paskolą, o naujos paimti, kad galėtų pradėti privačią praktiką, nebegali, todėl neturi galimybės ir pradėti pažangios veterinarijos praktikos.

Reikia racionaliai, išmintingai naudotis sukurtais įrankiais ir ištekliais: Veterinarijos įstatymu, valstybine ir privačia veterinarijos gydytojų veiklos sistema, jaunais ir patyrusiais veterinarijos gydytojais, dar esančia ES ir pasaulyje akredituota Veterinarijos laboratorijų sistema. Gerai funkcionuojanti Veterinarijos tarnyba – tai yra valstybės gėris ir saugumas.

Vienintelio recepto, kaip pagerinti veterinarijos gydytojo prestižą, nėra, ypač jei to prestižo iš esmės kaip ir nėra... Iš savo 48 metų darbo Veterinarijos tarnyboje galiu pabrėžti svarbiausius dalykus, kas sukuria specialybės prestižą: gera įstatyminė bazė; kompetentingi, profesionalūs veterinarijos gydytojai; gera moderni šiuolaikiška infrastruktūra, geras atlyginimas, šiuolaikiška komunikacijos sistema.

Tai padėjo man dirbti ir įveikti sunkų kelią nuo veterinarijos gydytojo iki rajono, VMVT vadovo, iki profesoriaus ir Pasaulio gyvūnų sveikatos organizacijos (OIE) Europos regiono atstovybės vadovo.

Pamatus visam mano dabartiniam ir būsimam gyvenimui padėjo vaikystė. Gimiau ir augau kaime apsuptas nuostabios šeimos, visada buvau tarp gyvulių, nes tėveliai dirbo veršelių fermoje. O labiausiai patiko arkliai! Kalbėdavau su jais kaip su geriausiais draugais, glostydavau. Jų akys sakyte sakė, jog viską supranta, esu jų bičiulis. Tad viena didžiausių vaikystės pramogų – pasijodinėjimas arkliais. Jodavau naktigonėn kaip tikras raitelis – basakojis, be balno, linksmas ir bebaimis.

Dažnai lankydavausi veršelių fermoje, kur augo 150 mažų veršelių. Prisimenu veršelių „chorą“, kai nešini pieno kibirais su mama ateidavome pagirdyti veršelių. Kaip būdavo gera žiūrėti į juos! Bet kartais mus pasitikdavo ir tyla: tai ženklas, kad veršeliai susirgo. Tuomet tyliai prisiekdavau: „Mokysiuosi veterinarijos gydytoju.“

Pakviestas atbirbdavo motociklu veterinarijos daktaras, o jo motociklas buvo mano didžiausia svajonė, aš turėjau tik dviratį. Ta svajonė išsipildė, kai baigiau Veterinarijos akademiją ir tėveliai nupirko „Java“. Tas paprastas kaimo veterinaras mane daug ko išmokė. Jo kalbos buvo nuoširdžios, patarimai prasmingi. Išmokė leisti vaistus, primindamas, kad ranka neturi suvirpėti. Pasak jo, gyvulys nemoka kalbėti, veterinaras privalo jį jausti, gelbėti ir mylėti. Aš per visą ilgą 48 metų veterinarinį darbą niekada nebuvau suabejojęs savo pasirinkimu būti veterinarijos gydytoju.“

MŪ inf.