Kelmės r. Beveik prieš 4 mėn. Lietuvos ūkininkų sąjunga ne tik antrai pirmininko kadencijai perrinko Raimundą Juknevičių, bet ir išrinko tris naujus vicepirmininkus. Vienas jų – Kelmės rajono ūkininkų sąjungos vadovas Martynas Puidokas.

Kalbamės su Martynu apie tai, kas pasikeitė jo darbotvarkėje, kokių planų turi ir kas skatina užimti šias pareigas.

Kaip apibūdintumėte pirmuosius keturis mėnesius Lietuvos ūkininkų sąjungos vicepirmininko pareigose?

Rinkimai į vicepirmininkus buvo prieš pat didžiuosius ūkio darbus, tik dabar jie jau po truputį baiginėjasi, tad ir laiko daugiau bus galima skirti žemdirbių bendruomenei.

Aišku, tikiuosi, kad ateityje ką nors gero nuveiksime. O dabar – javapjūtė, tad aš lygiai toks pats ūkininkas, kaip ir visi kiti. Ir tai galioja 24 val. per parą. Savivaldai dabar mažiau skiriu laiko.

Kaip pasikeitė darbotvarkė ir atsakomybės tapus vicepirmininku?

Labiausiai pasikeitė darbo pobūdis. Turime atskiras darbo grupes, kuriose dalyvauja prezidiumas, vicepirmininkai, ten diskutuojame ūkininkams svarbiais klausimais.

Svarstome, kaip galėtume efektyvinti Ūkininkų sąjungą, kad prisitaikytų prie laikmečio, lūkesčių ir galimybių. Juk visi šie veiksniai kinta.

Vienas iš svarbių klausimų – kaip dar labiau pagerinti darbą su turimais resursais. Be to, prezidiumas gana pasikeitęs, atjaunėjęs, tad gal ambicijų daugiau turėsime.

Kalbant apie atsakomybes, dabar jau galvoju ir kalbu ne tik kaip Kelmės r. pirmininkas ir atstovas, juk dabar už nugaros – dar didesnė minia. Jaučiu gerokai didesnę atsakomybę prieš visus žemdirbius ir iš savęs reikalauju daugiau.

Kalbu atsargiau, nes Kelmės r. gana gerai pažįstu, bet tikslią visos Lietuvos situaciją įsivaizduoti truputį sunkiau. Aišku, kažkiek žinau, kas vyksta ir kitur, nes tarpusavyje bendraujame. Vis dėlto tikiuosi, kad po kokių trejų metų dar labiau įsijausiu į visos Lietuvos ūkininkų situaciją.

Kokių tikslų sau išsikėlėte pradėdamas eiti šias pareigas?

Turiu tikslų, jeigu įvardysiu – gal neišsipildys (juokiasi).

Planas, kad finansai Ūkininkų sąjungoje nebūtų vienas pagrindinių darbotvarkės klausimų, nes kad ir ką mes sugalvotume, dažniausiai atsiremiame į juos.

Reikėtų peržiūrėti žmogiškuosius resursus. Jeigu ūkininkas turi laiko, tai jo skiria. Jeigu neturi, tai nejaučia didelės atsakomybės, sąžinė pernelyg negraužia, nes savo laiką ir taip aukoja.

O kai turi samdomų darbuotojų, yra kitaip. Dabar jų turime du. Aišku, tai, kokius darbus nuveikiame su jais, man atrodo, jau dabar yra labai daug.

Nesigailite, kad sutikote vicepirmininkauti?

Per mažai laiko, kad gailėčiausi (juokiasi). Gailėsiuosi tik tuo atveju, jeigu nebus jokių teigiamų pokyčių.

Aišku, kartais pokyčių nebuvimas, stabilumo išlaikymas irgi yra gerai. Bet jeigu įgyvendinant reformas nebus pasistūmėta į priekį, tada galvosiu, kad neišpildžiau ir nepadariau to, ką suplanavau.

Kas labiausiai motyvuoja šioje veikloje?

Pokyčiai. Kai pamatai, kad laiką susitikimams ir diskusijoms apie tam tikrus klausimus gaišai ne be reikalo, kad situacija pagerėjo, galbūt ne visada ji būna išsprendžiama tobulai, bet bent jau tampa mažiau skausmingesnė ir priimtinesnė mūsų bendruomenei, kartais ir asmeniškai.

Tai ir motyvuoja – nulemti pokyčiai. Tačiau po vieną nieko nepasieksime – tam ir reikalinga Ūkininkų sąjunga.

Jūsų akimis, kas pastaruoju metu ūkininkų bendruomenei kelia daugiausia išbandymų?

Tai, kad valdžios atstovai į mus retai atsižvelgia, reaguoja į siūlymus ne visada, kartais tik iš jėgos pozicijos.

Nenoriu sakyti, kad mūsų visiškai negirdi, bet kartais tas girdėjimas apsimestinis – veiksmai būna kitokie.

Trūksta tikros diskusijos, noro ką nors tikrai naudingo padaryti. Daugiau yra nematomų srovių. Manau, ši situacija pasikeis tik tada, kai ūkininkai taps dar vieningesni, kai mūsų organizacijos balsas bus dar svaresnis.

Vis dėlto pagrindinis iššūkis – priversti ūkininkus patikėti, kad susivieniję galime daug ką nuveikti ir pakeisti.  

Deja, kartais pasigirsta tokių kalbų – kam važiuoti, kam dalyvauti, kam rašyti, vis tiek už mus jau nuspręsta. Kai taip pasako, būna labai liūdna.

Svarbiausia – patikėti, kad susivienijus viskas eisis kaip per sviestą.

Dėkoju už pokalbį.