Vasarį prasidėjusi neišprovokuota ir nepagrįsta Rusijos karinė agresija prieš Ukrainą virto puolimu prieš visą pasaulį. Dėl Putino karo veiksmų, energijos išteklių ir maisto Europoje kainos pasiekė rekordines aukštumas. Tačiau grūdų embargas dar labiau veikė nepasiturinčias šalis, pavyzdžiui, Afrikos valstybes, bandančias atsigauti nuo COVID-19 socioekonominių padarinių.

Rusija nuo pat karo pradžios iki liepos blokavo Ukrainos Juodosios jūros uostus, tyčia neleido eksportuoti grūdų ir kitos žemės ūkio produkcijos. Dėl tokių piktavališkų veiksmų 95 proc. Ukrainos grūdų eksporto buvo užblokuota.

Grūdų blokada labiausiai paveikė tokias šalis, kaip Etiopija, Jemenas, Džibutis, Somalis ir Afganistanas. Remiantis JT duomenimis, apie 20 mln. Rytų Afrikos žmonių badauja.

Prognozuojama, kad tęsiantis karui maisto nepriteklių patirs dar apie 220 mln. žmonių visame pasaulyje. Tyčinis pasaulinio maisto tiekimo linijų trikdymas, sukeliant nepriteklių, yra dar vienas Rusijos karo nusikaltimas, kuris turėtų tapti argumentu toliau ją spaudžiant su ekonominėmis sankcijomis.

Grūdų situacija iki vasaros vidurio buvo krizinė, tad tarptautiniai partneriai įtikino Rusiją ieškoti kompromisų dėl grūdų eksporto.

Liepą pasirašytas pirmasis susitarimas dėl grūdų eksporto, kuris turėjo galioti iki lapkričio 19 d. Tarpininkaujant JT ir Turkijai, susitarimas tarp Rusijos ir Ukrainos pasiektas, nors ir sunkiai.

Juodosios jūros grūdų iniciatyvos rezultatas teigiamas – nuo to laiko iš Ukrainos uostų išplaukė daugiau nei 400 laivų, pilni grūdų ir kitų maisto produktų. Tačiau reikia nepamiršti, kad Rusija iš Ukrainos pavogė apie 4 mln. t grūdų, kurių vertė, remiantis Kijevo ekonomikos institutu, siekia apie 1,9 mlrd. JAV dolerių.

Tuos pačius Juodosios jūros maršrutus Rusija naudoja parduodama pavogtus grūdus tokioms šalims, kaip Sirija. Rusija nuo spalio ėmė lėtinti grūdų iniciatyvos įgyvendinimą, o mėnesio pabaigoje jau visai nevykdė įsipareigojimų.

Putinas naudojasi padėtimi ir bando derėtis, kad būtų atšauktos sankcijos. Tačiau nebuvo jokių ženklų, kad pažadėtų dėl jų lengvatas. Todėl lapkričio 17 d. Juodosios jūros grūdų iniciatyva pratęsta dar 4 mėnesiams. Iki 2023 m. kovo ES ir tarptautiniai partneriai privalo pagerinti antžeminę infrastruktūrą ir transporto maisto tiekimo linijas, kad nereikėtų vėl sėstis prie derybų stalo su Rusija.

Visgi reikia priminti ir Europos vaidmenį, kuris išlieka pagrindinis eksportuojant Ukrainos grūdus į besivystančias valstybes. EK gegužę įsteigė Solidarumo koridorių, skirtą pasaulinio aprūpinimo maistu saugumui didinti, siekiant suteikti gyvybiškai svarbią ekonominę paramą Ukrainai.

Lapkritį Europos Parlamento plenarinę sesiją Strasbūre, ES užsienio politikos vyriausiasis įgaliotinis Josepʼas Borrellʼis (Džosepas Borelis) pristatė Europos valstybių vaidmenį, susijusį su susitarimu dėl Juodosios jūros grūdų iniciatyvos. Teigiama, kad apie 15 mln. t grūdų ir kitų Ukrainos žemės ūkio produktų eksportuota pasinaudojant Solidarumo koridoriais.

Vyriausiasis įgaliotinis patikino, kad su Ukraina besiribojančios valstybės – Čekija, Lenkija, Rumunija, Slovakija, Moldovos Respublika – suteikė reikalingą infrastruktūrą grūdams eksportuoti.

J. Borrellʼis priminė, kad, pradėjus eksportuoti Ukrainos grūdus, maisto kainos dėl ES Solidarumo koridorių ir Juodosios jūros grūdų iniciatyvos turėjo sumažėti apie 15 proc. visame pasaulyje.

Siekiant, kad tiekimas toliau išliktų sklandus ir eksporto pajėgumai taptų didesni, ES kartu su Europos investiciniu banku ir Europos rekonstrukcijos ir plėtros banku investavo apie 1 mlrd. eurų. O iki 2024 m. žadama skirti dar apie 8 mlrd. Eur tam, kad būtų užtikrintas pasaulinės maisto tiekimo grandinių saugumas.

Vis dėlto ne visos ES žinutės pasiekia strateginius partnerius. Rusija sėkmingai plėtoja dvišalius ryšius su Alžyru, Sudanu, Egiptu, Angola ir Nigerija. O juk šios šalys – vienos labiausiai nukentėjusių dėl grūdų eksporto iš Ukrainos embargo.

Nemažai Afrikos valstybių negauna grūdų tik dėl Rusijos karinių veiksmų Ukrainoje. Tai turėtų būti viena iš pagrindinių ES strateginės komunikacijos žinučių informacinėje erdvėje.

Rusija bando apsukti pasaulinio maisto trūkumo naratyvą, kaltina ES ir Vakarus dėl ekonominių sankcijų, nurodo tai kaip pagrindines maisto trūkumo priežastis. Tačiau būtent Rusija tyčia naikina Ukrainos žemės ūkio ir transporto infrastruktūrą bei įrangą, sukelia kuro trūkumą ir pasaulinių maisto tiekimo grandinių problemų, be to, dar ir grobsto Ukrainos grūdus.

ES privalo toliau dėti ne tik finansines pastangas, užtikrinant kaimyninių kontinentų maisto tiekimo saugumą, bet ir strategiškai skleisti pagrindines bendrijos žinutes.

Formatai, galintys sustiprinti Europos poziciją, jau egzistuoja. ES palaiko daugiašalius ryšius su Afrikos Sąjungos valstybėmis, reguliariai rengiami susitikimai su lyderiais.

ES turėtų pakviesti ir Ukrainos diplomatus į susitikimus su  Afrikos Sąjungos šalimis, o jie galėtų konkrečiai priminti, kodėl saugumo garantijos iš Rusijos – nieko nevertos.