Kaunas. Vieni teigia, kad grūdininkystė bei su ja susiję verslai ir toliau išliks pelningi. Kitų nuomone, grūdų, kaip žaliavos, gamyba nėra perspektyvi.

Kokiomis nuotaikomis naująjį derliaus sezoną pasitiko šalies grūdų perdirbėjai ir eksportuotojai? Pokalbis su Karoliu ŠIMU, Lietuvos grūdų perdirbėjų ir prekybininkų asociacijos prezidentu:

Lietuvoje užauginamų grūdų kasmet daugėja, auga eksportas. Kita vertus, užsienio šalių žemdirbiai ir eksportuojai taip pat nesnaudžia. Kaip mūsų šalies grūdų sektorius atrodo konkurentų atžvilgiu?

Lietuvos grūdų augintojai ir eksportuotojai yra itin konkurencingi. Profesionalių Lietuvos žemdirbių ūkiai modernūs ir perspektyvūs, o derlingumas priartėjęs prie Europos valstybių, turinčių ilgametę ūkininkavimo praktiką. Pernai mūsų žemdirbiai sugebėjo užauginti rekordinį derlių – daugiau kaip 8 mln. t grūdų – tai liudija itin aukštą šalies augalininkystės lygį. Šiemet dėl sausros rezultatai, tikėtina, bus kiek kuklesni.

Sėkmingą konkurencinę Lietuvos grūdų supirkėjų veiklą lemia keli aspektai. Tai palyginti geros gamtinės sąlygos derliui užauginti, ūkininkų profesionalumas ir nuolatinis tobulėjimas, laiku atliktos reikalingos investicijos į logistikos ir kitas priemones, būtinas funkcionuoti visai verslo grandinei. Lietuvoje veikia trumpa bei moderni žemės ūkio produkcijos (nuo jos supirkimo iki eksportavimo) grandinė (modernūs elevatoriai, transportas geležinkeliais ir jūrų uostas). Tokių sąlygų didžiosios žemės ūkio produkciją auginančios valstybės – JAV, Vokietija, Prancūzija ir kitos – neturi.

Netyla diskusijos, kad Lietuvos grūdų ūkis, eksportuodamas daugiausia žaliavą, nėra perspektyvus. Ką atsakytumėte šiems skeptikams?

Visos išsivysčiusios šalys (JAV, Australija, Prancūzija, Kanada ir kt.) užaugina gerokai daugiau kviečių, nei reikia vidaus rinkai, ir perteklinius kiekius, kurie sudaro 40–70 proc. derliaus, eksportuoja. Lietuvoje neturime didelio vartojimo poreikio dėl mažo gyventojų skaičiaus. Todėl perdirbėjai, pagaminę galutinį produktą, bent dalį jo turi eksportuoti ir atitinkamai ieškoti naujų rinkų užsienyje.

Grūdų eksportas tokiai mažai šaliai, kaip Lietuva, yra perspektyvi ir saugi veikla. Žaliavos visuomet yra likvidžios, to negalima pasakyti apie jau pagamintą produktą.

Kokias matytumėte išeitis, kad einant naujųjų ES strategijų keliais nesumažėtų mūsų grūdininkystės potencialas, konkurencingumas tarptautinėse rinkose?

Grūdų auginimas, perdirbimas ir prekyba yra viena kertinių Lietuvos žemės ūkio ir strateginė visos šalies verslo sritis. Teiginiams, esą šie verslai neperspektyvūs, nėra jokių prielaidų. Šalys, užauginančios žemės ūkio produktus (grūdus, rapsus, pupas ir kt.) ir galinčios dalį jų parduoti, ne tik užsitikrina savo saugumą, bet ir diktuoja madas kitoms šalims, kurios maisto produktų žaliavas importuoja.

Augalininkystė Lietuvoje turi potencialą augti. Tačiau ši, didžiausią pridėtinę vertę sukurianti, žemės ūkio šaka dažnai sulaukia nepelnytos kritikos. Tiek Lietuvos žemdirbiai, tiek jų produkcijos supirkėjai turi puikią reputaciją, įgūdžių ir priemonių, tad dėl Lietuvos grūdininkystės potencialo abejonių nėra.

Visą interviu skaitykite čia ir rugpjūčio mėnesio žurnale „Mano ūkis“

MŪ inf.