Basf 2024 04 09 A1 Basf 2024 04 09 m1
Nuomonė
Kooperacijos laukia ne visi pieno grandinės dalyviai

Plungė. Ieškant būdų pieno krizei išspręsti, iš Vyriausybės sklinda raginimai ūkininkams kooperuotis. Kad tai yra svarbiausia sąlyga išlikti smulkiems ūkiams, teigia ir vienas aktyviausių kooperacijos šalininkų Jonas Kuzminskas.

Apie kooperacijos stoką Lietuvoje ir jos naudą kalbama nemažai metų. Nors yra sektinų pavyzdžių, tačiau pieno gamintojai kooperuotis neskuba. Dažniausiai dėl to, kad pieno perdirbėjai nekooperuotiems ūkininkams moka daugiau negu kooperatyvams.

„Kooperacija – svarbus dalykas. Bet visi žinome, kad pieno perdirbėjai kooperatyvams moka mažiau, o ištikus krizei stengiasi dar labiau naudotis dominuojančia padėtimi“, – teigia Žemės ūkio kooperatinės bendrovės „Pieno gėlė“ valdybos pirmininkas, Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų asociacijos „Kooperacijos kelias“ pirmininkas Jonas Kuzminskas.

Bioversija m7 2024 03 29

Pasak jo, perdirbėjai nuolat vilioja stambesnius kooperatyvo narius pereiti pas juos: „Kooperatyvai jiems – didžiausias priešas. Juk tikra kooperacija suteiktų daugiau derybinių galių ūkininkams ir perdirbėjai negalėtų lengvai manipuliuoti kaina.“

Kooperuotiems pieno gamintojams būtų labai svarbu turėti savo perdirbimą, bet tokios gamybos šalyje yra tik apie 13 proc., daugiausia ja užsiima „Pienas LT“.

Rado būdų dar geriau išnaudoti kooperacijos galimybes

Lenkijoje 80 proc. pieno gamintojų priklauso kooperatyvams, jie užsiima perdirbimu, todėl ūkininkams ir atitenka sukuriama pridėtinė vertė. „Nors ir nelabai didelė, bet pridėtinė vertė vis tiek sukuriama. Lenkijoje konfliktų kyla tik su prekybos tinklais, kurie stengiasi mažinti produkcijos kainą. Šiuo atžvilgiu vyksta tas pats, kaip ir Lietuvoje“, – sako J. Kuzminskas.

Jo įsitikinimu, jeigu Lietuvoje būtų perdirbama daugiau kooperuoto pieno, tai būtų dar stipresnė jėga ir perdirbėjų galimybės spausti ūkininkus sumažėtų.

Trys kooperatyvai – „Pieno gėlė“, „Pieno puta“ ir „Pienininkai“ – rado būdų dar geriau išnaudoti kooperacijos teikiamas galimybes. Jie įkūrė gamintojų organizaciją UAB „Pieno partneriai“, kad galėtų kartu parduoti pieną.

„Per metus įsitikinome, kad bendrai parduodami 150 t pieno per dieną gauname geresnį rezultatą, nors visi kooperatyvai yra skirtinguose Lietuvos kraštuose. Kelias ne rožėmis klotas, bet situacija kitokia. Tokia kooperacija leidžia geriau atlikti vadybinį darbą ir suteikia daugiau derybinių galių. Jeigu tokį pieno kiekį pajėgsime išlaikyti 4–5 metus, mūsų pozicijos bus stipresnės“, – viliasi patyręs agrarininkas.

Išlaikyti pieno kiekį kooperatyvai stengsis stiprindami savo narius, suteikdami jiems žinių ir padėdami didinti primilžį.

„Jeigu pavyktų pradėti ir perdirbimą, mūsų kooperatyvo narių gaunama pridėtinė vertė būtų dar didesnė. Žinoma, reikėtų atidėti lėšų technologijoms, veiklos palaikymui ir pan., tačiau vis tiek pelną skaičiuotų ūkininkai, o ne perdirbėjai. Lenkų pavyzdys rodo, kad tai gali būti išsigelbėjimas“, – neabejoja kooperatyvo vadovas.

Lenkai pieną superka brangiau, produktus parduoda pigiau

Susijungę trys kooperatyvai įgijo galimybę išvežti pieną į Lenkiją – eksportuoja daugiau kaip pusę savo pieno ir gauna geresnę kainą negu moka Lietuvos perdirbėjai. „Lenkai, brangiau mokėdami ūkininkams, sugeba savo pagamintą produkciją Lietuvoje parduoti pigiau už lietuvišką. Kaip čia taip yra? – stebisi J. Kuzminskas. – Klausiau to ir per susitikimą prezidentūroje, bet niekas negalėjo atsakyti.“

Pieno gamybos grandinėje gamintojų gaunama dalis – žemiau savikainos. O vartotojai moka kone brangiausiai Europoje nepaisant to, kad turime savo pieno. „Tai tikrai kažkas negerai, nėra logikos. Nebent logika tokia, kad žmonės perka, vadinasi, turi pinigų, tad kodėl jų nepaimti?“ – svarsto J. Kuzminskas.  

Jis nonsensu vadina tai, kad Lietuvos vartotojai už lietuvišką produktą moka brangiau negu už lenkišką ir dar kartą sumoka valstybei remiant ūkininkus.

„Kitos dvi pieno grandys gali tik juoktis. Ir labai gaila, kad gobšumas verčia trauktis smulkiuosius Lietuvos ūkininkus. O kai neliks lietuviško pieno, mūsų kaimynai lenkai ta situacija tikrai pasinaudos“, – sako kooperatyvo „Pieno gėlė“ valdybos pirmininkas.

Jis nenori tikėti Lietuvos perdirbėjų teiginiais, kad jie eksportuoja 70 proc. produkcijos ir kartu buvo priversti mažinti žaliavinio pieno supirkimo kainą kritus kainoms eksporto rinkose – tai panašiau į galimybę pasinaudoti situacija: „Parduotuvėse pieno produktų kainos nenukrito. Ir perdirbėjai, ir prekybininkai, manau, iš to uždirba.“  

Kainų dugnas jau pasiektas?

J. Kuzminskas mato du kelius: stiprinti kooperaciją, kuri turėtų tapti gelbėjimosi ratu šeimos ūkiams (jų eilė sparčiai trauktis ateis, kai tik nebeliks smulkiųjų), ir kartu steigti rizikos valdymo fondus.

„Kooperatyvas „Pieno gėlė“ neturi to fondo, bet mes ūkininkams kainos nemažinome tiek, kiek mums mažino supirkėjai, dirbame „į minusą“, bet tai ir yra tarsi fondas. Tikimės ateityje minusą išlyginti, nors šiemet tikslų nepasieksime“, – apie dabartinę kooperatyvo padėtį pasakojo J. Kuzminskas.

Blogiausia padėtis dabar tų, kurie modernizavo ūkius ir turi įsiskolinimų bankams. „Yra mūsų kooperatyvo narių, kurie pasistatė naujus tvartus ir dabar nežino, ką daryti. Vienas svarsto atsisakyti užsakytų robotų ir net aukoti pirminę įmoką – taip nuostoliai būtų mažesni. Kitas jau pasistatė du robotus ir neturi iš ko mokėti kreditų, o jauna šeima, ką daryti? Ir tai ne vieninteliai atvejai“, – išgyvena J. Kuzminskas.  

Jo manymu, sprendžiant pieno krizę trumpuoju laikotarpiu viena svarbiausių priemonių – kad valstybė kompensuotų bankų palūkanas arba perskolintų kreditus, galbūt pavyktų susitarti dėl ilgesnio paskolos termino, nes dabar bankai žemdirbiams neskolina ilgiau kaip 7 metams, nors per tiek laiko investicijos, pavyzdžiui, į pastatus, neatsiperka. O kur dar energijos kaštai ir infliacijos pasekmės.

„Vienintelis vilties spindulys – Europos rinkose kai kurių produktų kainos jau nekrinta. Žaliavų kaina dar mažėja, bet laiko klausimas, kada rinka pradės stabilizuotis. Manau, dugną jau esame pasiekę, norisi tikėtis, kad pieno kaina jau pradės kilti“, – J. Kuzminskas bando išsaugoti optimizmo likučius.  

Autorius: Dovilė Šimkevičienė
    Gudinas -  23 06 14 + MU 2024

    (0)

    Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

    Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

    Norėdami parašyti savo nuomonę – prisijunkite.

    Apklausa
    Ko tikitės iš šiųmečio pasėlių deklaravimo?
    Visos apklausos