Kooperaciją išjudintų sėkmingi projektai
2019-07-05
shutterstock.com nuotr.

Kaunas. Pirmąjį liepos šeštadienį pasaulyje pažymima Tarptautinė kooperatyvų diena. Žemės ūkio ir kaimo plėtros dokumentuose ji apibūdinama kaip viena iš prioritetinių sričių. Kodėl joje neįvyksta proveržis?

Jungtinės Tautos 1995 m. rekomendavo minėti šią dieną, pabrėžiant kooperatinių bendrovių svarbą pasaulio ekonominiam bei socialiniam vystymuisi. Kooperatyvų dienos minėjimu siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į kooperatyvų indėlį, taip pat priminti kooperacijos principus, skatinti bendruomeniškumo idėjas.

Lietuvos žemės ūkio kooperacija plėtojasi pernelyg lėtai. Kodėl taip yra? Priežastis mėgina įvardyti ekspertai.

LYTAGRA 19 07 04 mob

Kooperacijos mokslinių tyrimų pradininkas Lietuvoje prof. Julius RAMANAUSKAS:

Kooperatyvai yra ne tokie efektyvūs kaip kitos verslo formos (pvz., akcinės bendrovės), todėl dažnai girdžiu abejonių, ar teisingai elgiasi valstybė, kad remia neefektyvius verslus. Abejonės išsisklaido įvertinus kooperatyvų mažesnio efektyvumo priežastis. Jei kooperatyvai siektų didelio pelno, jie turėtų mokėti nariams už žaliavą minimalias kainas, t. y. gauti pelną, skriausdami savo narius. Tai iš esmės prieštarauja kooperatinei ideologijai. Didelę kooperatyvų veiklos dalį sudaro pelno nenešantis narių socialinių klausimų sprendimas: mokymai, informacija, techninių, buitinių paslaugų teikimas, aprūpinimas mašinomis, sėklomis, trąšomis ir kt. Nors didesnis efektyvumas pasiekiamas investuojant į veiklos plėtrą, kooperatyvams sunku sukaupti lėšų investicijoms. Pelnas paprastai yra mažas, o ne kooperatyvo nariams investuoti nėra prasmės, nes skirstomąjį pelną gali gauti tik kooperatyvo nariai.

Šiandien kooperatyvų pirminė paskirtis – suteikti ekonominės naudos. Jei kooperatyve ūkininkas jos negauna, šioje organizacijoje dalyvauti jis nemato prasmės.

Planuodami steigti kooperatyvą, ūkininkai turėtų įsigilinti į kooperatyvo tikslą ir patikėti, kad kartu jiems labiau pasiseks, nei pavieniui. Buvimas kooperatyve reikalauja būti tolerantišku ir ieškoti kompromisų. Todėl svarbu gerai pažinti savo charakterį ir net žmoniškąją prigimtį. Žmogiškas faktorius yra svarbus šiame procese.

Kaip paaiškinti, kad Lietuvoje kooperatyvų skaičius neauga ir jų rinkos dalis bendroje žemės ūkio gamyboje išlieka maža? 

Pažangių šalių žemės ūkyje stebime tendenciją, kai net stambiausi kooperatyvai jungiasi su akcinėmis bendrovėmis. Jungtis skatina verslo logika ir prigimtis - jei esi mažas, neišsiskiriantis ir nepasieki masto, neišsilaikysi.

Šiuo metu Ukrainoje ruošiamos pataisos žemės ūkio kooperatyvų įstatymui. Jau artimiausiame dešimtmetyje šioje šalyje žemės ūkis neišvengiamai stambės. Turime suprasti, kad šalyje, kurioje vienas stambiausių privačių ūkių užima 645 tūkst. ha, žemės ūkis dirbs produktyviau ir efektyviau nei Lietuvoje dominuojantys smulkieji ir vidutiniai ūkiai.

Jei mūsų kooperatyvai išliks tik žaliavos supirkėjais, jie negalės konkuruoti su pigesne produkcija iš Ukrainos ir kitų šalių. Turime vos kelis modernius kooperatyvus su perdirbimo įmonėmis, tarp kurių vienas pažangiausių yra ŽŪK „Pienas LT“. Jis savo verslo modeliu toli pralenkė kitus pieno kooperatyvus, nors iki šiol susiduria su iššūkiais.

Kokia linkme turėtų vykti diskusija dėl kooperacijos plėtros?

Globalizacijos procesai diktuoja sąlygas, kurioms turime paklusti ir atnaujinti kooperatyvų įstatymą. Pirmiausia turime atsisakyti principo 1 narys – 1 balsas. Amerikoje, Europos šalyse jau seniai kooperatyvo narių balsų skaičius susietas su apyvarta.

Niekaip Lietuvoje negalime įrodyti komanditinių kooperatyvų būtinumo. Didelę finansinę paramą kooperatyvams galėtų suteikti vadinamieji komanditoriai (asocijuoti nariai, pvz., kredito organizacijos, privačios įmonės, verslininkai, buvę kooperatyvo nariai, darbuotojai ir kt.), kurie nedalyvautų kooperatyvo veikloje ir todėl negautų pelno dalies proporcingai apyvartai, tačiau jie gautų pelno dalį proporcingai įdėtam kapitalui.

VDU Žemės ūkio akademijos Verslo ir kaimo vystymosi tyrimų instituto direktorius prof. Jan ŽUKOVSKIS:

Sėkmingų kooperacijos pavyzdžių nestokojame. Vienas iš jų – ŽŪK „Pienas LT“, į kurį susivieniję pieno gamintojai investavo didelius pinigus ir, pastatę savo gamyklą, sukūrė galingą savo verslo įrankį. Gaminti produktą, kurį mažai kas gamina, reiškia kurti papildomą vertę ir užsitikrinti sėkmę. Tokiam rezultatui pasiekti reikia didelių pastangų – intelektualinių, vadybinių, netgi mokslinių. Įvertinę panašius pavyzdžius, ūkininkai turėtų suprasti, kad jungtis verta.

Svarbios yra ir ekonominės aplinkybės. Jei sąlygos ūkininkui leidžia pagaminti produktą ir jį parduoti supirkėjui Lietuvoje arba išvežti Lenkiją, tada jis neieško kitų galimybių ir nesidalina gautu pelnu. Tačiau jei vieno žemės ūkio subjekto, veikiančio ne grupėje, kaštai išauga, tada ieškoma ekonominio bendradarbiavimo galimybių, kuris atneštų finansinę naudą.

Tačiau ūkininkai yra individualistai, todėl nenori, kad jiems kažkas vadovautų. Be to, daliai jų dėl informacijos stokos trūksta supratimo apie kooperacijos esmę ir galimybes.

Nuo ko reikėtų pradėti skatinti bendradarbiavimą?

Jei valstybė suinteresuota parodyti bendradarbiavimo efektyvumą ir jo nešamą naudą, pradėti verta nuo kooperacijos nesėkmių įvertinimo. Jeigu ūkininkas mato, kad gali veikti vienas, tada neieško sprendimų. Jis susikuria savo aplinką – nusipirko traktorių, turi žemės, todėl galėdamas pats viską pasidaryti, nenori vargintis burti žmones.

Kita svarbi prielaida – tai skaidrumas ir informacijos pasiekiamumas. Labai svarbu, kad ūkininkai sužinotų, kiek prie kooperatyvo ekonominės gerovės prisidėjo žemdirbiai, kiek investavo, kiek gavo paramos iš šalies. 

Jei parodysime akivaizdžiai sėkmingą pavyzdį, naudingą ekonominį kooperacijos efektą, ilgainiui pastebėsime proveržį.

Europos žemės ūkio kooperatyvų konfederacijos COGECA pirmininko pavaduotojas, ŽŪK „Lietuviško ūkio kokybė“ direktorius Mindaugas MACIULEVIČIUS:

Vis keiksnojame, kad už pieno žaliavą gauname mažiausiai iš visų ES šalių. Tačiau pieno perdirbimo pramonės situacija rodo visai ką kita. Esame konkurencingi, atnaujinome įrengimus ir technologijas, einame į naujas rinkas. Tai kur prapuola ūkininkų pelnas? Akivaizdu, kad rinkoje negali dominuoti vien privatus sektorius, nes tuomet nyksta palankios sąlygos žaliavinio pieno gamybai. Geresnes sąlygas gali užtikrinti kooperatyvai. Užtektų, kad bent 30 proc. pieno žaliavos rinkos užimtų ūkininkų kooperatyvai, ir kainos pasikeistų.

Kooperacijos proveržio nemato nei ekspertai, nei patys ūkininkai. Kokias priežastis įžvelgiate?

Kooperatyvus iki šiol dalis ūkininkų vertina nepatikliai. Nesistebiu, nes tai labai sudėtingas darinys. Daugiausia atsakomybės teka vadovams. Jie turi būti geri verslininkai ir ekonomistai. Be to, jie turi būti itin socialiai jautrūs ir išmintingi. Jiems nuolat reikia valdyti socialines krizes, kylančias kooperatyvų bendruomenėse dėl ekonominio nestabilumo. O kur dar lūkestis pateisinti kiekvieno nario lūkesčius. Deja, kooperatyvų krizes valdyti ir įveikti iššūkius kol kas mokomės tik iš savo klaidų.

Labai neatsakingai elgiasi kai kurie politikai, kurie naudojasi situacija ir dar kiršina ūkininkus per kai kurias ūkininkų asociacijas, pritardami, kad visi turi gauti vienodai. Jeigu ūkininkas nori likti žemės ūkyje, tačiau trūksta resursų, verta pasinaudoti galimybe su šeima vystyti daržininkystę. Kodėl jį reikia laikyti pririštą prie tos vienos karvės, kuriai išmaitinti jam pensijos neužtenka?

Politikų gražbyliavimas, ūkininkų bendruomenės skaldymas ir gąsdinimas latifundininkais rezultatų nedavė ir neduos. Jų pažadai, kad smulkieji ūkininkai suklestės, jei visiems bus mokama po lygiai, neatitinka ekonominės logikos. Neverta svajoti, kad Lietuvos kaimo ateitis – kiekviename ūkyje po 2 karves. Visiems vietos po saule yra, svarbu pasirinkti tinkamą strategiją.

Gal neverta orientuotis į pasaulinę praktiką, tačiau verta ieškoti savo kelio?

Ne vien mūsų regione ir Rytų Europoje, bet net senbuvėse ES šalyse ne visuose sektoriuose įvyko kooperacija. Pavyzdžiui, Airijoje pienininkystėje kooperacija labai aukšto lygio, tačiau mėsinių galvijų augintojams dar toli iki jos.

Lietuvoje grūdų sektoriuje taip pat yra labai stiprių kooperatyvų. Problema ta, kad jie užaugintą produktą parduoda kaip žaliavą ir todėl kenčia nuo rinkų svyravimų, o tuo metu Ukraina, Rusija, Kazachstanas didina gamybą. O kur dar klimato kaita, kuri mūsų ūkiuose kelia tikrą velniavą. Dėl nepastovumo rinkoje (grūdų pertekliaus ar trūkumo) net susikooperavę ūkininkai negauna pridėtinės vertės, kurios tikėjosi.

Laikas pasimokyti iš užsieniečių ir perdirbti savo užaugintą produkciją. Antraip neteksime pridėtinės vertės iš mūsų produktų. ŽŪK „Pienas LT“ pavyzdys rodo, kad turime specialistų ir galime valdyti technologijas. Grūdų ir daržovių sektorius galėtų pasukti ta pačia kryptimi.

Šiuo metu žemės ūkyje stebime natūralią kartų kaitą ir aiškią motyvacijos diferenciaciją. Vyresnio amžiaus ūkininkas nori gauti finansinę grąžą čia ir dabar, o ne po 10 ar 20 metų. Jis ilgalaikėse investicijose į kooperatyvą nebemato prasmės. Tai normalus poreikis gauti maksimalų pelną iš gamybos ūkyje – pieno, grūdų ar daržovių. Tuo tarpu jaunimas supranta, kad šiandien verta susitaikyti su šia kainodara. Dedu daug vilčių į jaunimą, nes jie yra varomoji jėga.

Kodėl ūkininkai vengia kooperacijos, nors teigiamų pavyzdžių rinkoje apstu?

Dažnai klausiu savęs, kodėl esame kvaili ir nepasiimame savo uždirbtų pinigų? Sekiojantys paskui centą nesusikooperavę pieno gamintojai ilgalaikėje perspektyvoje pralaimi, nes ateityje negaus uždirbtų pajamų.

Ilgokai kaltinome kolūkius ir kolūkietišką mentalitetą. Tačiau praėjo trisdešimt metų ir šiandien dauguma ūkininkaujančių žmonių nedirbo kolūkiuose. Šeimos ūkius daugiausia kūrė miestiečiai ar kaimo gyventojai, atgavę nacionalizuotą žemę arba nusipirkę. Jie nieko bendra su kolūkiais ir žemės ūkiu iki tol buvo neturėję, juolab, kad praėjus daugiau nei trisdešimt metų įvyko natūrali kartų kaita. Todėl mėginimas pateisinti situaciją homo sovieticus mentalitetu nėra priimtinas.

Manau, kad reikia rimtos krizės žemės ūkyje, kad pradėtume galvoti ir veikti. Tikriausiai esame dar pernelyg turtingi, pernelyg gerai gyvenam, kad švaistomės savo uždarbiu.

Vienas iš kooperacijos trikdžių yra finansavimo sunkumai ir menkas investicijų prieinamumas.

Svarbu finansavimą kooperatyvams gerinti per finansines priemones lengvatinėmis sąlygomis. Jei pagerinsime prieigą prie finansų visiems kooperatyvams ne dalindami paramą, bet skolindami lengvatinėmis sąlygomis, paskatinsime plėtrą ir sudarysime galimybes kooperatyvams iš žaliavos gamintojų transformuotis į perdirbimo sektorių ir gauti pridėtinę vertę.

Europos investicijų bankas (EIB) atidarė investicinį fondą, kuris ne tik suteikia ilgalaikį kreditą su itin mažomis palūkanomis, bet ir įvertina projekto technines sąlygas. Likusią dalį kooperatyvai jau gali pasiskolinti vietiniuose bankuose. Nors suteikiami kreditai nuo 10 mln., tačiau atsiveria galimybės konsoliduoti kelis projektus, vadovaujant tarpinei institucijai, pvz. Žemės ūkio garantijų ir paskolų Fondui.

ŽŪK „Pienas LT“ valdybos pirmininkas, ūkininkas Tomas RAUDONIUS:

Kol kas mes, „Pienas LT“ nariai, dar negalime pasididžiuoti rinkoje išskirtine ekonomine nauda. Nuosekliai įgyvendiname verslo tikslus, kad pateisintume narių lūkesčius ir sukurtume atsvarą bei saugumą besikeičiančioje rinkoje. Nors dar negauname aukštesnės nei rinkoje kainos už pieną, vis dėlto, žinome, kad investuojame į savo verslo ateitį.

Kuo iš esmės ŽŪK „Pienas LT“ skiriasi nuo kitų verslo įmonių?

Mūsų gamyklos pieno baltymų produktai pavadinimu „BaltMilk“ parduodami 34 šalyse kaip ingredientai kitiems maisto produktams, kuriems reikalinga ypač aukštos kokybės pieno žaliava.

Dėl Lietuvos žemės ūkio ir maisto pramonės kontekste pasirinkto inovatyvaus verslo modelio turime nuolat balansuoti visoje vertės grandinėje - nuo žaliavos gamybos iki pieno produktų realizacijos - ir atsakingai ją puoselėti. Jei tiekėjams mokėsime per mažą supirkimo kainą, gali sužlugti žaliavos gamyba, o vėliau ir perdirbimas. Siekdami ekonominės naudos, kartu ieškome resursų investicijoms į perdirbimą.

Mūsų kooperatyvo verslo koncepciją sudaro du pelno centrai – kooperatyvo nariai gauna naudą iš pieno žaliavos ir pagamintų produktų pardavimo. Ypatingais atvejais, kai žaliavinio pieno supirkimo kaina krenta, nariams dotuojama iš įmonės produktų pardavimų. Jei žaliavinio pieno rinkos situacija yra ekonomiškai stabili, galime didinti perdirbimo ir naujų rinkų paieškų finansavimą.

Gal savarankiškai ūkininkauti Lietuvoje vis dar ekonomiškai naudingiau?

Į kooperacijos ratus pagalius kaišioja įvairios blogos patirtys. Žemės reformos metu tariamos ir tikros apgaulės dėl žemės, nenusisekę bendri projektai, įskaudinimai ir įsižeidimai nubraižė gana ryškius riboženklius tarp kaimynų ir sukėlė nepasitikėjimą.

Antroji priežastis – supratimo stoka. Reikia nemažai išmanyti, kad matytum visą vertės grandinę, iš kurios susideda pieno kaina – nuo efektyvios pieno gamybos iki perdirbimo procesų ir produktų realizacijos.

Trečioji aplinkybė susijusi su gebėjimu rengti ilgalaikes strategijas bet kokio dydžio ūkiuose. Ne kartą girdėjau ūkininkus guodžiantis, kad jau užbaigs ūkininkauti. O po 5 metų tas pats ūkininkas statosi naują tvartą ir planuoja bandos plėtrą. Ilgalaikės strategijos neturėjimas lemia, kad pieno gamintojai neplanuoja  investicijų ilgalaikėje perspektyvoje.

Visos šios ir dar kitos aplinkybės nesukuria poreikio prisijungti prie kooperatyvo ir stabdo kooperaciją.

Kam narystė kooperatyve naudingesnė - stambiam ar smulkiajam ūkiui?

Kooperacija yra vertinga įvairaus dydžio ūkiams. Šiandien situacija rinkoje tokia, kad bet kokio dydžio pieno gamintojas išlieka silpnoji grandis, kuriam perdirbėjai diktuoja sąlygas. Taip nutiko šią vasarą. Jos pradžioje ypač stambiesiems pieno gamintojams buvo gerokai sumažinta pieno supirkimo kaina, o daugeliu atveju vidutinis pieno ūkis gauna aukštesnę.

Lietuvos pieno perdirbėjų verslo prigimtis ir modelis leidžia mokėti tik jiems naudingą supirkimo kainą. Nepriklausomai nuo dydžio nė vienas pieno gamintojas nesijaučia saugus. Laiko klausimas, prieš kuriuos ūkius bus nukreiptos kainų karpymo žirklės.

MŪ inf.

Parengta bendradarbiaujant su ŽŪK „Pienas LT“

Gudinas - mobilioji apacia

(1)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

  • U

    Kazin kiek teisybes kad PIENAS LT kaboja ant plauko link bankroto?

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Koks bus Lietuvos kaimas 2050-aisiais?
Orai