Kaunas. Šiandien kartais sunku suprasti, kaip tuometės Lietuvos prasilavinę kaimo vaikai, neturėję jokios politinės patirties, sugebėjo žengti tokį atsakingą žingsnį ir nulemti Lietuvos ateitį. Žemės klausimas buvo tuometės politikos ašis.

Dar 1917 m. rugsėjo pabaigoje Vilniuje vykusi Lietuvių konferencija, kurioje tarp daugiau nei 200 delegatų buvo 65 ūkininkai (66 kunigai, 59 inteligentai, 5 dvarininkai, 2 darbininkai ir kt.), nusprendė kad galutinę valstybės valdymo formą ir santykius su kaimyninėmis valstybėmis nustatys demokratiškai visų gyventojų išrinktas Steigiamasis Seimas.

Šiam tikslui įgyvendinti išrinkta dvidešimtiems asmenų Lietuvos Taryba. Jos nariai vienbalsiai priėmė ir paskelbė 1918 m. Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.

• Pamatinės valstietiškos vertybės
• Neišsprendus žemės klausimo, nebuvo įmanoma to meto Lietuvos ateitis
• Švietimas žemės ūkio klausimais – svarbi sritis

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedros doc. dr. Saulius Kaubrys sako, kad kaimas kaip tik ir buvo tas pagrindas, ant kurio atsistojo visa mūsų valstybė.

„Mes iš tikrųjų esame kaimiška valstybė. Pati savastis atsiranda dėl mūsų sunkios aplinkybių visumos. Mes kovotojai. Matome, kad jau nuo XIX a. į mokslus iš paskutiniųjų valstiečiai leidžia savo vaikus, kurie važiuoja į Rusijos ir Vakarų universitetus. Jie iš aplinkos paima pamatines vertybes: užsigrūdinimą, darbą, labai didelę pagarbą mokslui ir švietimui, juk ir slaptos (daraktorių) mokyklos tai rodė. Taip pat šeima, atsidavimas bendruomenei, giminei. Tad visuomenė galbūt ir buvo konservatyvi, uždara, bet saugojo vertybes“, – įžvalgomis apie lemtingų dienų veikėjus dalijasi S. Kaubrys.

Anot istoriko, tuometis kylantis politinis elitas suvažiavo iš paribių regionų, daug Nepriklausomybės Akto signatarų buvo iš Suvalkijos (net 6), Žemaitijos. Tai tikrų valstiečių ūkininkų vaikai, kurie turėjo galimybių siekti gydytojo, karininko, mokytojo, teisininko, agronomo karjeros, kurios buvo prestižinės kaimiškoje aplinkoje, valsčiuose.

Verta paminėti, kad beveik visi Vasario 16-osios Akto signatarai gimė kaime, tik du – miesteliuose: Mykolas Biržiška – Viekšniuose, Pranas Dovydaitis – Višakio Rūdoje. Pagal profesiją Lietuvos Tarybą sudarė: 7 teisininkai (jaunuolis Kazys Bizauskas dar tebebuvo teisės studentas), 4 kunigai, 2 agronomai, 2 verslininkai, 1 gydytojas, 1 inžinierius, 1 sociologas.

Lietuva – žemės ūkio kraštas

VU Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedros doc. dr. Algirdas Jakubčionis, kalbėdamas apie Lietuvai reikšmingus įvykius ir Vasario 16-ąją, iškelia esminį žemės klausimą, kuris lėmė tolesnę mūsų valstybės raidą.

„Maždaug XIX ir XX amžių sandūroje V. Kudirkos leidžiamame laikraštyje „Varpas“ vyko diskusija, kokiu kraštu gali būti Lietuva: pramonės ar žemės ūkio. Ir būtent tada diskutuota, jei turime savo valstybę, kas naujai šviežiai valstybei duos kreditus ir ja pasitikės. Greičiausiai niekas. Jei sukursime pramonę, ar galėsime tarptautinėse rinkose konkuruoti su Anglijos, Vokietijos pramonės gaminiais? Negalėsime. Ir būtent tada prieita prie išvados, kad Lietuva turi būti žemės ūkio kraštas“, – teigia A. Jakubčionis.

Tada pamažu mąstyta, kaip žemės ūkis turi atrodyti. Suvalkiečiai pirmieji pradėjo skirstytis į vienkiemius, viensėdijas, taip išėjo iš kaimo bendruomenių. Pamažu ryškėjo ir tai, koks žemės ūkis Lietuvoje gali būti.

„Realiai didesnių diskusijų žemės klausimais iki Vasario 16-osios nevyko, nes pagrindinė idėja buvo atkurti Lietuvos valstybę. Tačiau vėliau pradėta mąstyti, jei Lietuva žemės ūkio kraštas, ūkininkai sudaro pagrindą, tai kaip juos aprūpinti žeme. Ir iš esmės 1918–1920 m. išsirutuliojo mintis, kad reikia nusavinti žemę iš tų, kurie jos turi, bet nėra lietuviai. Lenkų istoriografija iki mūsų dienų sako, kad visos Steigiamojo Seimo žemės reformos tikslas buvo išstumti lenkų dvarininkus iš Lietuvos, kad reforma nukreipta prieš lenkus (t. y. buvo vykdoma tautiniu pagrindu)“, – atviras mokslininkas.

Tačiau Lietuvoje nusavinta visa Rusijos dvarininkų, kurie pasitraukė į Rusiją I pasaulinio karo metais, žemė. Vadinasi, pirmiausia nusavintos jų žemės, o paskui – dvarininkų, kurie Lietuvoje negyveno.

Vėliau numatyta iš dalies kompensuoti (piniginė kompensacija) buvusiems lenkų dvarininkams.

„Kai 1919 m. ir ypač 1920 m. pradžioje prasidėjo Steigiamojo Seimo rinkimų kampanija, partijos pateikė savo programines nuostatas. Protingiausia, mano supratimu, tuo metu buvo krikščionių demokratų, kurie pasisakė palikti tam tikrą nenusavinamą žemės normą (iš pradžių 80 ha, vėliau skaičiai keitėsi), o paskui visa kita paimti ir šią žemę dalyti: pirmiausia – savanoriams, tada – bežemiams, mažažemiams, kurie nori ir moka dirbti žemę. Savanoriams – nemokamai, visiems kitiems – su išpirka. Sukurti, kaip sakė, krikščionys demokratai, vidutinį Lietuvos kaimo ūkį.

Tautos pažangos partija (vėliau tapę tautininkais) pasisakė prieš žemės nusavinimą, jie laikėsi nuostatos, kad tokia reforma klaidinga. Ir tai buvo priežastis, kodėl į Steigiamąjį Seimą nepateko nė vienas tautininkų veikėjas“, – konstatuoja A. Jakubčionis.

Anot jo, apeiti žemės ūkio klausimo valstietiškame krašte, kur daugumą sudaro valstiečiai, buvo neįmanoma. Taigi pagrindinė nuostata – turėti žemę ir ją dirbti. Lietuva orientavosi į vakarietiško tipo ūkį. Maždaug nuo 1923 m. žemės ūkio eksporto kryptis buvo į Vakarus.

Valstiečius švietė prakutę inteligentai

Paklaustas, ar tuometį kaimą galima laikyti šviesiu, istorikas atsargiai tarsteli, kad vargiai. Tam įtakos turėjo sunkus darbas.

„Tuo laiku vidutinė žmogaus gyvenimo trukmė buvo 41-eri metai. Tai nelabai ilgas laikas, kad galėtum ir mokslus baigti, ir šeimą sukurti, vaikus užauginti, ir ūkį susitvarkyti. Dažnai nelikdavo laiko, todėl šviesuoliais tapdavo protingiausieji ir tie, kurie labiausiai troško mokytis, įtikindavo tėvus, kad bus kunigais, o paskui –kaip Dievas davė“, – mintimis dalijasi A. Jakubčionis.

Nors tam tikras proveržis švietime vyko dar XIX a. antroje pusėje, kai kūrėsi daraktorių mokyklos, tačiau labiau visuomenės prusinimu susirūpinta po Nepriklausomybės paskelbimo.

To meto prakutę inteligentai svarstė, kad reikia rašyti įvairias brošiūras, knygutes, kuriose būtina šviesti valstiečius žemės ūkio klausimais. Pavyzdžiui, apie 1930 m. išleista reklaminė knygelė moterims, kaip auginti kiaules.

Vienas iš Vasario 16-osios Akto signatarų žemaitis Jonas Smilgevičius rūpinosi žemės ūkio naujovių populiarinimu lietuvių visuomenėje. Dar 1895 m. Tilžėje išleido veikalą „Pienininkystė Lietuvos ūkininkams“. Varšuvoje išleistos dar dvi jo parašytos žemės ūkio naujovių populiarinimo knygelės: 1905 m. „Trumpas sviestininkystės vadovėlis“ ir 1909 m. – „Trumpas pienininkystės vadovėlis“. J. Smilgevičius įsigijo Užvenčio dvarą, užveisė pieninių galvijų bandą, užsėjo tabako plantaciją, įrengė modernų vandens malūną, lentpjūvę, plytinę.