Protestus organizuoja ūkininkai, vežėjai, mokytojai, gydytojai, gal ir kitų profesijų atstovai. Ar nereikėtų visiems kartu susirinkti, užkurti laužą ilgesniam laikui ir pirmiausiai vieniems kitų paklausti – kas yra ir ką mes visi darome ne taip? 

Pabandykime suvokti, kodėl per amžius darbščia vadinamos lietuvių tautos trečdalis darbingo amžiaus piliečių spjovė į protėvių žemę ir dirba kitų tautų pensininkų labui? Milijonas lietuvių padeda statyti ateities tiltus kitose šalyse. Didelė dalis iš to milijono niekada negrįš į gimtinę, nes vyksta natūrali simbiozė su kitomis tautomis, dalis jų vaikų net nekalba lietuviškai, nes šeimos persipynė su kitomis tautomis, statosi namus, ten įleido šaknis.

Lietuvoje likę tėvai ir seneliai vis dar džiaugiasi, kad gerai sekasi jų vaikams, nes uždirba daug pinigų, tik anūkų labai pasiilgstantys... Kažin, ar mūsų senoliai suvokia, kad darbščioji tautos dalis tiesiog pabėgo iš namų ir dabar esame beviltiškai senstanti tauta, kuri bus nepajėgi užtikrinti gerų europinių sąlygų mūsų senjorams.

Lietuvos Prezidentas labai norėtų, kad pensijos būtų europinės, bet jeigu pažiūrėtų į tautą iš arčiau, tai pamatytų, kad net du trečdaliai ūkininkų yra pensininkai. Visoje socialinėje sferoje, kuri yra mažai apmokama, jaunimo reta. Verslininkai prisiveža laikinųjų darbuotojų, kurie, nedaug uždirbę, tikriausiai sugrįš į savo rytines šalis. Ne koks „vaizdelis“, taip ir girdisi garsi vieno veikėjo frazė.

Bebūnant prie laužo, lengviausiai būtų visus „šunis sukarti“ ant valdžios. Bet jeigu pasikalbėtume nuoširdžiau, turėtų paaiškėti tikroji tautos emigracijos priežastis – godumas. Tie, kurie valdė verslą, norėjo greičiau jį įsukti ir tai darė pasinaudodami darbuotojais. Darbuotojai neapsikentę išlakstė, o tiksliau – išskrido. Geri darbuotojai tikriausiai galėjo patys imtis verslo čia, Lietuvoje, bet norėdami greičiau praturtėti, taip pat išlakstė. Vėliau išsivežė šeimas, o tėvus ir senelius paliko mums prižiūrėti. Tiesa, dalis grįžta – pasilaidoti, nes Lietuvoje kapų žemė nieko nekainuoja. Mano kaime ne kartą buvo renkami pinigėliai buvusiam emigrantui parsivežti, nes ši procedūra labai brangi! 

Būdamas aktyvus ūkininkas, labai gerai žinau šios srities godas. Smulkieji ūkininkai bėdavoja, kad negali surasti darbuotojų. Tie, kur šiaip ne taip suranda kokį, įdarbina pusei dienos, nes mažame ūkyje visą dieną nėra ką veikti. Bet ar pagalvojame, kaip žmogui išgyventi iš pusės darbadienio? Visi ūkininkai – pienininkai, grūdininkai, mėsininkai – pykstame, kad blogos supirkimo kainos. Bet jos ir bus tokios, nes parduodame per tarpininkus (priimta sakyti supirkėjus–perdirbėjus). 

Kitose šalyse ūkininkai nuėjo kooperacijos keliu ir savo produkciją patys perdirba ir parduoda vartotojui. Mes, lietuviai ūkininkai, vis dar naiviai tikime, kad ateis tokia valdžia, kuri privers perdirbėjus ir prekybininkus teisingai pasidalyti kainomis. Tegul nesupyksta mūsų karingasis Jonas, bet pieno gamintojus veda visai ne ta kryptimi.

Turime vienintelę ūkininkų kooperatinę pieno perdirbimo gamyklą „Pienas LT“. Bet jeigu ponas Godumas paims viršų ir už laikinai pasiūlytus kelis centus parduosime kooperaciją, prarasime gamyklą ir liksime prie suskilusios geldos. Taip pat negaliu suprasti stambesnių ūkių savininkų, kurie investuoja į pieno gamybą, bet neprisideda prie kooperatinės gamybos.

Smulkieji ūkininkai, su kuriais perdirbėjai elgiasi kaip nori, ūkius uždarys per kelis metus. Jau visi suprantame, kad šis procesas nesustabdomas.  Pieno kainos neišvengiamai „suplokštės“ – t. y., nekils tiek, kiek norėtume. Vienintelis kelias pasikelti kainą – pieną perdirbti patiems. 

Ką toliau darysime, gerbiami ūkininkai? Toliau tampysime paklodę, kol galutinai plyš, ar imsimės kooperacijos ir tokiu būdu stiprinsime savo pozicijas?

Būdamas valstietis, aš padėjau organizuoti traktorių akciją Pagėgiuose tik dėl to, kad pažadinčiau vienybę ir pasitikėjimą vienas kitu. Atrodo, pasisekė sužadinti ūkininkus, nes mažoje savivaldybėje suvažiavo 85 traktoriai.

Siūlyčiau nesustoti ir žengti vienybės bei pasitikėjimo vienas kitu keliu. Iš daugelio kaimelių išvažiavo po vieną ar du traktorius. Tie, kurie negalėjome ir nedalyvavome akcijoje, nuneškime dalyvavusiam kaimynui 10 litrų dyzelio ir padėkokime už pasiaukojimą. Bus didelis gražus žingsnis kooperacijos link.

Dažniausiai kaime trys smulkūs ūkininkai turi tris presus. Sutarkite, kad galima darbus atlikti su vienu, o kiti du – pjausite ir grėbsite. Visus darbus padarysite sparčiau ir pigiau. Bus dar didesnis žingsnis kooperacijos link.

Prieš 15 metų Vokietijoje lankėmės dviejų kaimynų kooperacinėje naujoje fermoje. Vienas laikė penimus, kitas – pieninius galvijus. Pastatas turėjo vieną bendrą sieną, vieną kiemą, vandentiekį, elektrą, šėrimo techniką. Ūkininkai sutaupė daugybę pinigų, vienas kitą pavaduodami. Ar ne tokiu keliu ir mes turime eiti?! 

Jeigu kursime stiprius ir gražius ūkius, mūsų vaikai norės juose likti. Jeigu tikėsime netikrais pranašais, tai ir ši ūkininkų protesto akcija nueis šuniui ant uodegos.      

Remigijus KELNERIS

Pagėgiai