Šiais metais darbo rinkos raida pasuko šiek tiek kitu keliu nei įprastai. Nedarbo lygis truputį išaugo, o atlyginimai nors ir toliau kyla sparčiai (apie 8–9 proc.), tačiau nebe taip užtikrintai, kaip anksčiau. Ar tai reiškia, kad su darbuotojų trūkumu susijusi įtampa darbo rinkoje jau išblėso? Ką rodo darbo rinkos rodikliai?

Nedarbo lygis auga jau keletą ketvirčių iš eilės ir dabar sudaro 6,7 proc. Per metus jis padidėjo 0,5 procentinio punkto. Šis augimas nedidelis, tačiau jį laikyti nereikšmingu nederėtų.

Duomenys rodo, kad nedarbas išaugo ne dėl to, kad į darbo rinką įsitraukė anksčiau joje nedalyvavę asmenys, pavyzdžiui, studentai, vaikus prižiūrėję asmenys. Padidėjimas daugiausia susijęs su didesniu gyventojų, kurie anksčiau dirbo, o dabar yra bedarbiai, skaičiumi.

Apie pusę 6,3 tūkst. bedarbių skaičiaus padidėjimo lėmė gyventojai, darbą palikę dėl asmeninių ar šeiminių priežasčių. Ši tendencija, matyt, iš dalies susijusi su pastaraisiais metais didintomis nedarbo ir kitomis išmokomis.

Gali būti, kad dalis gyventojų dar prieš išmokų padidinimą buvo beveik apsisprendę nedirbti, tad net nedidelis išmokų padidėjimas galėjo paskatinti juos galutinai nuspręsti palikti darbą. Tokių gyventojų ėmė pastebimiau daugėti nuo 2017 m. pabaigos, panašiu metu buvo pakeltos ir nedarbo išmokos.

Vis dėlto tiksliau įvertinti, kiek išmokų didinimas galėjo padidinti nedarbą, galėtų tik gana sudėtingas tyrimas. Be to, šiek tiek padidėjęs nedarbo lygis nebūtinai yra blogas reiškinys. Jei gyventojai ilgiau ieško darbo, nes nori, kad jis geriau atitiktų turimus įgūdžius, arba nori įgyti naujų įgūdžių, tai ekonomikos našumui gali turėti ir teigiamą poveikį.

Kita nedarbo lygio padidėjimo dalis lengviau paaiškinama bendromis ekonomikos tendencijomis. Gana svarbi priežastis buvo ir atleidimas iš darbo, kuris veikiausiai susijęs su įmonių truputį atsargiau vertinama ekonomine aplinka.

Tokį vertinimą rodo įmonių, susiduriančių su nepakankamu klientų skaičiumi, dalis. Pokriziniu laikotarpiu ši dalis beveik visą laiką mažėjo, tačiau pastaruosius pusantrų metų ji nebemažėja. Panaši rodiklio raida buvo 2014–2015 m., Rusijos ekonominės krizės metu. Taigi, nors ryškiau ekonomikos padėtis ir neblogėja, tačiau tarptautinės prekybos karai, Brexitas ir euro zonos ekonomikos problemos įmonių nelieka nepastebėtos.

Jei įmonės mano, kad ateityje jų plėtra lėtės, jos veikiausiai nebus pasiryžusios bet kokia kaina samdyti naujų darbuotojų ar išlaikyti esamus. Pavyzdžiui, potencialiam naujam darbuotojui paprašius mokėti didelį atlyginimą, darbdavys nebūtinai sutiks, galbūt palauks ir paieškos kito, kurio norai bus kuklesni.

Tokias tendencijas rodo ir nustojusi didėti įmonių, kurių veiklą riboja darbuotojų trūkumas, dalis bei sulėtėjęs atlyginimų privačiajame sektoriuje augimas. Pastarasis 2018 m. padidėjo net 9,5, o šiais metais – tik 7,2 procento.

Vis dėlto minėtą atlyginimų augimo sulėtėjimą lėmė ne tik atsargesni lūkesčiai dėl ekonominės plėtros. Įtaką galėjo daryti ir pagerėjęs migracijos balansas, pavyzdžiui, Lietuvos piliečių grynoji emigracija šiais metais bus mažiausia nuo 2001 metų.

Migracijos pokyčiai veikiausiai padidino darbuotojų pasiūlą, o tai lėmė nebeaugusį darbuotojų trūkumą ir sulėtėjusį atlyginimų augimą.

Be to, minėtas sulėtėjimas yra susijęs ir su prieš dvejus metus nustatyta „Sodros“ įmokų apatine riba. Jos įvedimas pastebimai paspartino darbo užmokesčio kilimą 2018 m., tačiau 2019 m. šis veiksnys įtakos augimui nedarė. Vadinasi, šiais metais atlyginimų privačiajame sektoriuje augimo sulėtėjimas iš dalies yra lauktas, techninės priežasties nulemtas įvykis.

Taigi šiek tiek mažiau palankios darbo rinkos tendencijos nebūtinai reiškia, kad ekonomikos padėtis akivaizdžiai prastėja. Prie šių tendencijų prisidėjo ir migracijos pokyčiai, ekonominės politikos sprendimai bei techninės priežastys. Dalį šių veiksnių mes susikūrėme patys.

Tomas ŠIAUDVYTIS, Lietuvos bankas