Akademija (Kėdainių r.). Ūkininkai maitina žmoniją, tačiau dėl patiriamo ekonominio, biurokratinio ir viešosios nuomonės psichologinio spaudimo šiandien jaučiasi vis prasčiau. Kartais nutinka taip, kad juodžiausiu metu griebiasi neatšaukiamų sprendimų. Lietuvos ūkininkų sąjungos valdybos narys Darius Ufartas sako, kad apie tai būtina kalbėti.

Šia tema jis kalbėjo ir Lietuvos ūkininkų sąjungos suvažiavime. Savo kalbą pradėjęs eilėmis apie dūmojančius ir kalavijus galandančius barzdotus lietuvius, jis teigė, kad tas tvirto kario įvaizdis tebėra gyvas iki šių dienų, tik kartais tai jau yra paties kova su savimi.

„Negaliu pasakyti, kad mes riedame žemės ūkio traukiniu į bedugnę. Tą akcentavome ir keliuose ankstesniuose suvažiavimuose. Šiandien aš sakau, kad traukinis neberieda, jis jau krenta. Dabar reikia tiesiog padėti pagalvę, kad visi neišsitaškytume, nes iš to, kas išgyvens, formuosis žemės ūkis“, – konstatavo D. Ufartas.

Jis priminė, kad apie žaliąjį kursą ir jo įtaką žemės ūkiui rengė pranešimą prieš metus, o problemos ne tik tęsiasi, bet dar ir atsiranda naujų. Skaidrėse rodydamas į transporto kamštį mieste ir laisvai besiganančius gyvulius jis teigė, kad kasdienybėje šie du vaizdiniai labai dažnai sugretinami ir abiem užkabinama potencialaus teršėjo etiketė. O ūkininkams tokią formuojamą nuomonę tenka atlaikyti.

„Tam, kad miestų žmonės jaustųsi geriau, buvo sugalvota žaliojo kurso idėja, kuri turėjo išlaisvinti Europą nuo teršėjų ir viskas turėjo tapti žalia. Žmonėms tai patiko, jie nusprendė, kad šiuo keliu einame (...)

Žinoma, smagu gelbėti planetą, bet sunkiausia yra pradėti nuo savęs. Todėl žalieji pradėjo terorizuoti ūkininkus, brautis į jų fermas, filmuoti. Turbūt yra geras vaibas grįžti į miestą ir pasakyti „aš kovoju prieš taršą“. Tačiau ar tai yra tikrasis mūsų kelias ir išsilaisvinimas?“ – retoriškai klausė D. Ufartas.

Jis skaičiavo, kokį finansavimą gauna nevyriausybinės organizacijos žaliojo kurso populiarinimui ir pasakojo, kaip viso to fone galiausiai jaučiasi savo darbą dirbantis ūkininkas.

„Tai, kas man atrodo natūralus darbas – augalų, pasėlių priežiūra – šiandien laikoma aplinkos teršimu. Derliaus nuėmimas traktuojamas kaip grūdų išvežimas ir dirvos alinimas, elementarios bulvių vagos sugretinamos su dirvos erozija, o viską vainikuoja pasakymas, kad Lietuva tuoj virs dykuma ir netrukus turėsime kupranugarius. Visa tai reikia atlaikyti mums, ūkininkams.

Vienas žmogus man yra pasakęs: visą gyvenimą sunkiai dirbu, galbūt nelabai moderniai, bet žinodamas, kad aš užsidirbu teisingai, sąžiningai ir dar maitinu žmoniją savo darbu. Bet dabar kiekvieną kartą sėsdamas į traktorių jaučiuosi kaip nusikaltėlis, nors nežinau, ką bloga esu padaręs. Nors visi mes, ūkininkai, suprantame, kad nebūtų jokios šventės, jei mes savo darbo neatliktume.

Šiandien mes užtikriname ožkų, vištų, kiaulių gerovę, tačiau pamirštame pagrindinį  – ūkininką. Jo gerovę ir psichologinę būklę, atlaikant visą šį spaudimą. ES net žolė turi daugiau teisių, laisvių ir apsaugos, nei ūkininkas. Tai nėra normalu“, – kalbėjo D. Ufartas.

Anot jo, žemdirbiui tenka krūva įsipareigojimų, kontrolės ir nuolatinis priminimas, kad už visa tai gaunamas finansavimas. Vis dėlto parama mažėja, o naujuoju finansiniu laikotarpiu, panašu, jos bus dar mažiau, nors ambicijos nesikeičia, o kartais dar tik didėja.

LŪS valdybos narys konstatavo, kad pirmiausia viso to neatlaikė smulkieji ir vidutiniai ūkiai. Nors svarstoma, kad po besitraukiančių ūkių statistika slypi vadinamųjų sofos ūkininkų mažėjimas, D. Ufarto teigimu, tai yra ne tik tai – traukiasi ir realūs ūkiai.

Jis pateikė pavyzdį, kad tokioje aplinkoje stambūs, korporaciniai ūkiai kiek įmanydami optimizuoja veiklą, perka galingą techniką. 

„Ką daro paprasti vidutiniai, smulkūs ūkininkai? Po 8 darbo valandų, kai darbuotojai palieka ūkį, jie vėl sėda į savo techniką, ir jų darbo diena prailgėja iki 18 valandų per parą. Ir taip dirba septynias dienas per savaitę.

Tai prie gero tikrai nepriveda. Problemų yra ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europos Sąjungoje. Skaičiai yra iš Prancūzijos: 2016 metais čia nusižudė 527 ūkininkai“, – kalbėjo D. Ufartas, pasakodamas apie tai, kad nors tikslūs skaičiai šiuo metu nebėra vieši, tačiau toliau apie įtampos neatlaikiusius ūkininkus kalba jų žmonos, šeimos.

„Vyrai prisiima visą atsakomybę, finansinę naštą. Dar prie to prisideda dažniausiai žaliųjų aktyvistų neigiamas požiūris, kritika, spaudimas. Jie pasitraukia iš gyvenimo (...)

Aš turiu šeimą – žmoną ir du mažus vaikus. Pasakiau, kad tai, kas šiandien vyksta Prancūzijoje, rytoj vyks Lietuvoje. Nes tendencijos yra tos pačios. Aš labai nerimauju dėl savo ir savo šeimos ateities, kaip mes galėsime su tuo susitvarkyti ir kovoti“, – dalijosi D. Ufartas.

Anot jo, jau prie anksčiau buvusių iššūkių dar prisidėjo CBAM, „Mercosur“ susitarimas, nauji biurokratiniai reikalavimai.

„Nuolatinis spaudimas ir žiūrėjimas į ūkininką kaip į potencialų nusikaltėlį, dar labiau padidina įtampą mūsų ir taip nelengvame darbe. Galima šnekėti ir toliau apie visus tuos dalykus, bet faktai yra faktai.

Šį skelbimą iš „Facebook“ ištraukiau gal per keturias minutes. Atsiverti – ir pilna skelbimų apie parduodamus ūkius, techniką. Matosi, kad tai liečia ne tik smulkius, bet jau ir vidutinius ūkius.

Visa laimė, jeigu tie ūkiai palieka tik verslą, o ne gyvenimą. Todėl apie tai reikia kalbėti. Visiems kolegoms tikrai linkiu stiprybės, nepasiduoti ir kreiptis pagalbos“, – savo kalbą linkėjimu baigė D. Ufartas.

***

Jei jūs ar jūsų artimas žmogus išgyvena emocinę krizę, nelikite vieni — pagalba yra prieinama:

• Jaunimo linija — 0 800 28888, visą parą
• Vilties linija — 116 123, visą parą
• Vaikų linija — 116 111
• Pagalbos moterims linija — 0 800 66366
• Krizių įveikimo centras — +370 640 51555
• Skubios pagalbos numeris — 112