„Eurostat“ duomenimis, 2024 m. Europos Sąjungos (ES) vidutinis Gini (rodiklis, naudojamas pajamų arba turto nelygybei visuomenėje matuoti) koeficientas siekė 29,4. Didžiausi skirtumai fiksuoti Bulgarijoje (38,4), Lietuvoje (35,3) ir Latvijoje (34,2). Šie skaičiai nėra „truputį aukščiau vidurkio“. Tai – Europos viršūnė. Ir kai šalies nelygybė yra tokio lygio, mokesčių sistema neišvengiamai tampa politiniu klausimu: arba ji bando į tai reaguoti, arba de facto pripažįsta, kad tokia nelygybė yra priimtina kaina.

Jei kam nors dar kyla pagunda sakyti, kad Gyventojų pajamų mokesčio (GPM) reforma – tai „tik keli procentai daugiau turtingiesiems“, verta trumpam atsitraukti ir pažiūrėti į Lietuvos vietą Europoje. Nes čia slypi esminis kontekstas: Lietuva pradeda judėti progresijos link ne todėl, kad jai staiga užėjo noras tapti „skandinaviška“, o todėl, kad pagal pajamų pasiskirstymą ji vis dar yra tame pačiame klube su ES šalimis, kur nelygybė yra struktūrinė.

Šioje vietoje GPM reforma turi aiškią ir sveikintiną ambiciją. Finansų ministerija atvirai deklaruoja, kad didesnis progresyvumas reikalingas teisingesniam naštos paskirstymui ir nelygybės mažinimui. Siūlomi tarifų laiptai siejami su vidutiniu darbo užmokesčiu (VDU): iki 36 VDU – 20 proc., nuo 36 iki 60 VDU – 25 proc., virš 60 VDU – 32 proc.

Progresiniai mokesčiai – įprasta

Čia verta pasakyti tiesiai: progresiniai mokesčiai daugelyje ES šalių yra tarsi taisyklė, todėl pats principas nėra radikalus – radikalus gali būti tik jo kalibravimas. Daugelyje ES valstybių toks progresinis skaičiavimas yra įprasta mokesčių sistemos dalis, o Lietuva ilgą laiką išsiskyrė tuo, kad jis buvo labiau imituojamas nei realiai veikiantis visoms pajamų rūšims. Teigiamas reformos efektas čia akivaizdus: valstybė bando švelninti situaciją, kai mokestinė našta priklauso ne nuo pajamų dydžio, o nuo jų pavadinimo.

Tačiau būtent šioje vietoje prasideda „lietuviškoji dalis“. Reforma kuriama ne kaip vientisa europinė sistema, o kaip kelių režimų kompromisas. Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) komunikacija labai aiškiai rodo, kad vadinamasis „metinis sumavimas“ realybėje reiškia ne vieną bendrą krepšelį, o bent tris paralelines logikas:

• pagrindinę progresiją – 20 proc., 25 proc., 32 proc.,
• „ne iš darbo santykių“ pajamų taisyklę – 15 proc. iki 12 VDU ir tik viršijimui taikomą progresiją,
• fiksuotą 15 proc. dividendų tarifą, kurie apskritai nesumuojami su metinėmis pajamomis progresijai.

Šis miksas kritikuotinas ne todėl, kad būtų ekonomiškai nelogiškas. Jis logiškas kaip politinių kompromisų rezultatas, tačiau jis nelogiškas kaip sistema, kurią žmogus turėtų suprasti be konsultanto.

Gali nesuprasti, kodėl skolingi

VMI pateikiami pavyzdžiai tą daugiasluoksniškumą atskleidžia itin aiškiai. Tarkime, žmogus gauna 32 tūkst. eurų darbo užmokesčio ir 5,6 tūkst. eurų palūkanų: darbo pajamos apmokestinamos 20 proc., o palūkanos priskiriamos „ne iš darbo santykių“ pajamoms ir, kadangi neviršija 12 VDU, apmokestinamos 15 proc. Tai yra tvarkinga logika – bet ji paneigia populiarų naratyvą, kad „viskas bus viename katile“.

Ne, nebus. Vienas žmogus tais pačiais metais gali turėti ir 20 proc., ir 15 proc., ir (jei pajamos didesnės) 25 proc. ar 32 proc. tarifus. Popierinis „progresijos paprastumas“ realybėje virsta praktiniu klausimu: kiek žmonių iš tikrųjų supras, kodėl metų pabaigoje jie lieka skolingi VMI, nors visus metus mokėjo „pagal taisykles“, tik skirtingais rėžiais?

Čia slypi ir svarbi socialinė pastaba: progresijos efektas Lietuvoje gali labiausiai paliesti ne milijonierius, o vadinamąją aukštesnę vidurinę klasę – žmones su mišriomis pajamomis: geras atlyginimas, nuoma, individuali veikla, palūkanos. Būtent jie dažniausiai peržengia slenksčius ne vienu šuoliu, o „susideda“ iš kelių šaltinių. Valstybei pradėjus sumuoti, ji pradeda matyti realų pajėgumą, bet žmogus praranda mėnesinį aiškumą ir pradeda suprasti sistemą tik pajamų deklaracijos metu.

Todėl klausimas „ar tai gerai?“ turi du atsakymus. Makro lygmeniu – taip: sumavimas mažina optimizavimo landas, kai pajamos dirbtinai perstumdomos į mažesnius tarifus. Mikro lygmeniu – daliai žmonių bus blogiau ne tiek dėl tarifo, kiek dėl to, kad jie pradės suprasti sistemą tik deklaracijoje.

Dividendai – moralinis ir ekonominis mazgas

Tuo tarpu dividendų tema yra atskiras moralinis ir ekonominis mazgas. Lietuvoje dividendai akcininko lygiu apmokestinami 15 proc., ir VMI tai sako tiesiai: dividendams taikomas 15 proc. tarifas, o išmokėtojas jį išskaičiuoja. VMI pavyzdžiuose dar aiškiau: pajamos iš paskirstytojo pelno apmokestinamos 15 proc. ir nesumuojamos su metinėmis pajamomis progresijai. Taigi, net jei žmogus gauna didžiules kitas pajamas, dividendai lieka atskirame apmokestinimo režime.

Ar tai blogai? Priklauso, ką laikome teisingumu. Jeigu teisingumas reiškia „vienodą tarifą visiems pajamų eurams“, tada dividendų atskyrimas nuo progresijos atrodo kaip privilegija. Bet jeigu teisingumas reiškia „neperlenkti dvigubo apmokestinimo“, tada dividendų atskyrimas turi pagrindą: dividendai mokami iš pelno po pelno mokesčio.

Todėl lyginti verta ne tik pagal „dividendų tarifą akcininkui“, bet ir pagal integruotą naštą – pelno mokestį + dividendų mokestį. „Tax Foundation“ 2025 m. duomenimis, Lietuvoje integruotas tarifas dividendams yra apie 28,6 proc. (kai pelno mokestis 16 proc. ir dividendų tarifas 15 proc.), kai tuo tarpu Prancūzijoje – apie 57,85 proc., Airijoje – apie 57,13 proc., Danijoje – apie 54,76 proc., Jungtinėje Karalystėje – apie 54,51 proc.

Europa juda priešinga kryptimi

Šie skaičiai yra esminiai, nes jie parodo realią mokesčių naštą kapitalui. Lietuva šioje lentelėje atrodo „švelni“ ir tai yra sąmoningas pasirinkimas – tai konkurencingumo logika. Bet tada kyla klausimas: jei kapitalas apmokestinamas santykinai švelniai, o darbo ir veiklos pajamos tampa progresyvesnės, ar mes nelygybę mažiname, ar tiesiog perstumdome naštą tarp pajamų rūšių?

Dar įdomiau tai, kad kai kurios Europos žemyno šalys juda priešinga kryptimi nei klasikinis „nelieskim dividendų“. Pavyzdžiui, Jungtinė Karalystė 2025 m. paskelbė apie dividendų, santaupų ir turto pajamų tarifų didinimą, argumentuodama, kad nėra teisinga, kai skirtingos pajamų rūšys apmokestinamos taip nevienodai, ypač kai joms netaikomos socialinio draudimo įmokos. Tai nėra vien britiška detalė – tai signalas, kad Europoje vyksta platesnė diskusija apie kapitalo pajamų vietą bendroje sistemoje.

Lietuva pasirinko atsargų variantą: dividendai paliekami kaip stabilus 15 proc. režimas, o progresija didinama daugiausia ten, kur pajamos labiausiai „matomos“ ir lengviausiai apmokestinamos – darbo, veiklos, kai kurios kitos pajamos. Finansų ministerija akcentavo, kad atsisakyta idėjos turėti dar aukštesnį tarifą virš 120 VDU, siekiant išlaikyti prielaidas pritraukti aukštos kvalifikacijos specialistus. Tai – tipiškas europinis kompromisas: progresijai tariama taip, bet ne iki tol, kol kyla konkurencingumo baimė.

Lietuva – tarp didžiausios nelygybės šalių

Tačiau jeigu tikslas yra nelygybė, skaičiai nemeluoja: Lietuva „Eurostat“ žemėlapyje yra tarp didžiausios nelygybės šalių, ir vien progresija nuo 20 iki 25 ar 32 proc. savaime šios problemos neišspręs, jeigu kartu nėra stipraus perskirstymo per socialines išmokas, paslaugas ir (svarbiausia) jų efektyvumą. Kitaip tariant, GPM reforma gali būti žingsnis, bet ji nebus „sidabrinė kulka“. Ji labiau panaši į bandymą sutvarkyti sistemą, kurioje teisingumo naratyvas per ilgai laikėsi ant deklaracijų, o ne ant realių rodiklių.

Ir vis dėlto teigiamą dalyką čia galime rasti. Jei Lietuva nori mažinti Gini, ji nebegali apsimesti, kad progresinis skaičiavimas yra nereikalingas. Europos praktika rodo, kad mažesnę nelygybę dažniausiai turi šalys, kurios turi ir progresyvius mokesčius, ir stipresnius socialinius mechanizmus. Lietuva, pradėdama diegti progresinius mokesčius aiškiau, bent jau pripažįsta problemą.

Tik lieka vienas klausimas: ar reforma sukurta taip, kad ją suprastų žmogus be sudėtingų skaičiuoklių ir konsultacijų, ar taip, kad ji būtų patraukli skaidrėse? VMI paaiškinimai rodo, kad taisykles galima išdėstyti, bet jų sluoksnių daug, o sluoksniai yra būtent tai, kas ardo pasitikėjimą – nes žmonės pradeda įtarti, kad sistema turi „išėjimus tiems, kas žino“.

Lietuva pagaliau pradeda apmokestinti pajamas panašiau į Europą, bet europinio paprastumo dar neturi: vietoj vienos progresijos ji pasirinko kelių režimų kompromisą, kuris mažina optimizaciją vienur, bet sukuria ją kitur, o nelygybės problemą pripažįsta, bet dar nėra aišku, ar ją realiai pajėgs sumažinti.

Ne iki galo europietiškas

Tačiau platesnėje ES perspektyvoje matome, kad šalys su mažesne pajamų nelygybe dažniausiai turi ne vien progresinius tarifus darbo pajamoms, bet ir nuosaikiai integruotas kapitalo pajamas į bendrą sistemą. Skandinavijos šalys čia yra klasikinis pavyzdys: dividendai apmokestinami ne simboliškai, o bendra našta dažnai viršija 40 proc., tačiau tai kompensuojama stabilia aplinka, paslaugų kokybe ir aiškumu. Kitaip tariant, kapitalas ten „nemėgsta mokesčių“, bet mėgsta taisykles.

Lietuva kol kas renkasi kitą kelią: darbo ir veiklos pajamos tampa progresyvesnės, o kapitalas lieka santykinai atskirtas. Tai nėra klaida žvelgiant siaurąja prasme, bet tai riboja reformos potencialą mažinti pajamų nelygybę. Gini koeficientas Lietuvoje istoriškai buvo vienas aukščiausių ES, ir nors pastaraisiais metais jis šiek tiek mažėjo, jis vis dar signalizuoja struktūrinę problemą. Jei didesnės pajamos vis dažniau ateina per kapitalą, o sistema į jas žiūri atsargiau nei į darbo pajamas, perskirstymo efektas bus ribotas.

Čia ir slypi esminė kritinė įtampa, kurią verta įvardyti atvirai: Lietuva reformuoja GPM taip, kad jis būtų europiškesnis forma, bet ne iki galo europietiškas turiniu. Pajamų sumavimas ir progresija – žingsnis pirmyn. Dividendų išskyrimas ir daugiasluoksnė struktūra – žingsnis atgal sistemos vientisumo prasme.

Laukia dar vienas etapas

Ir vis dėlto, lyginant su ES kontekstu, Lietuvos reforma nėra išskirtinai „blogai sukalibruota“. Ji veikiau atspindi pereinamąjį etapą, kai valstybė bando suderinti tris prieštaraujančius tikslus: didesnį teisingumą, investicijų patrauklumą ir politinį priimtinumą. Problema čia slypi ne tiek pasirinkimuose, kiek tame, kad jie ne visada aiškiai įvardijami kaip kompromisai. O kompromisai, kurie pristatomi kaip „sisteminiai sprendimai“, dažniausiai ir gimdo visuomenės nepasitikėjimą.

Jei Jungtinės Karalystės patirtis Lietuvai ką nors sako, tai štai ką: diskusija apie tai, ar dividendai ir kitos kapitalo pajamos turi likti „atskirame pasaulyje“, tikrai nesibaigs su 2026 m. GPM reforma. Greičiau atvirkščiai – ši reforma taps atspirties tašku kitam etapui, kai bus klausiama, ar mokesčių sistema ne per daug apkrauna darbą ir ne per daug saugo kapitalą. Ir tai jau ne techninis, o aiškiai politinis klausimas.

Lietuvos GPM reforma aiškiai stovi tarp šių trijų modelių. Ji nėra skandinaviška, nes kapitalo pajamos lieka iš dalies atskirtos. Ji nėra ir pietietiška, nes tarifai nėra ekstremalūs. Tai veikiau Baltijos modelio evoliucija, kurioje pripažįstama, kad plokšti mokesčiai turi ribas, bet kartu bijoma peržengti liniją, kuri galėtų būti suvokta kaip „per daug“.

Ši pozicija turi ir aiškų trūkumą: nelygybės mažinimo efektas bus ribotas, jei pagrindinė progresijos našta tenka darbo ir veiklos pajamoms, o kapitalas lieka santykinai saugus.

„Lietuviškos tradicijos“

Lietuvoje mokesčių reformos visada daromos „pusiau“, ši GPM reforma nėra išimtis – ji puikiai įsilieja į lietuvišką tradiciją mokesčius keisti atsargiai, fragmentiškai ir kompromisiškai. Norint suprasti kodėl, reikia grįžti ne į 2026-uosius, o bent į 2009–2010 m. krizės laikotarpį. Po pasaulinės finansų krizės Lietuvoje susiformavo labai stipri politinė ir visuomeninė nuostata: mokesčių didinimas lygus ekonominei grėsmei.

Krizės metu buvo didinami mokesčiai, mažinamos pensijos, atlyginimai, ir šis laikotarpis paliko gilų randą kolektyvinėje atmintyje. Nuo tada beveik kiekviena valdžia mokesčių klausimu elgėsi taip, tarsi vaikščiotų minų lauku.

Tai paaiškina, kodėl Lietuvoje reformos dažniausiai daromos ne „iš esmės“, o per išimtis, slenksčius ir pereinamuosius mechanizmus. Vietoj vieno aiškaus sprendimo atsiranda 12 VDU ribos, 500 Eur lengvatos, atskiri dividendų režimai, specialios taisyklės skirtingoms pajamų rūšims. Kiekviena išimtis atskirai turi logiką, bet kartu jos sudaro sistemą, kuri atrodo lyg sukonstruota ne iš vieno plano, o iš daugybės politinių sandorių.

Kita priežastis – pasitikėjimo problema. Šalyse, kuriose mokesčių sistema yra progresyvi ir sudėtinga, bet priimama visuomenės, egzistuoja gana aukštas pasitikėjimas valstybe. Lietuvoje šis pasitikėjimas vis dar trapus. Todėl politikai dažnai bijo aiškių, griežtų sprendimų, nes jie lengvai gali būti interpretuojami kaip „baudimas“, o ne kaip solidarumas.

Pereinamasis etapas

Dar viena priežastis – ekonominės struktūros ypatumai. Lietuvoje labai didelė dalis ekonomikos remiasi smulkiu ir vidutiniu verslu, individualia veikla, savarankišku darbu. Tokiose struktūrose aiški, griežta progresija dažnai sukelia didesnį pasipriešinimą nei šalyse, kur dominuoja didelės korporacijos ir stabilios darbo vietos. Todėl kompromisas su mažųjų bendrijų (MB) vadovais, individualią veiklą vykdančiais asmenimis ir dividendų apmokestinimu tampa beveik neišvengiamas.

To rezultatas – sistema, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo racionali, bet gilesniame lygyje siunčia dviprasmišką žinutę. Valstybė sako: „mes norime daugiau teisingumo“. Bet kartu sako ir: „mes labai bijome perlenkti lazdą“. Ši baimė materializuojasi pusinėse reformose, kurios nei iki galo išsprendžia problemą, nei palieka seną sistemą nepaliestą.

Būtent todėl 2026 m. GPM reforma greičiausiai nebus paskutinis žodis. Ji labiau primena pereinamąjį etapą, kuriame Lietuva pripažįsta, kad plokšti mokesčiai nebepajėgūs spręsti nelygybės, bet dar nėra pasirengusi pilnai europinei progresijos logikai. Istoriškai tokie etapai trunka ne vieną kadenciją – ir tik po kelių ciklų tampa aišku, ar šalis juda link nuoseklios sistemos, ar lieka amžinai „tarp“.