Kaunas. Nauja tikrovė, įsigaliojus Europos Sąjungos ir „Mercosur“ prekybos susitarimui, konstruktyvaus dialogo su valdžia trūkumas žemės ūkio sektoriuje kelia nerimą. Apie tai kalbamės su Lietuvos žemės ūkio tarybos (LŽŪT) nariu, Lietuvos paukštininkystės asociacijos vadovu Gyčiu Kauzonu.

Kokie iššūkiai laukia dėl prekybos susitarimo su „Mercosur“?

Nors Europos politikai stengiasi tai pateikti kaip nereikšmingą dalyką ir teigia, kad iš šių šalių papildomai atkeliaus tik apie 2 proc. Europoje suvartojamos paukštienos, tai nėra visiškai tikslu. Į ES bus leidžiama įvežti 180 tūkst. t brangiausio produkto – vištienos filė. Svarbu tai, kad tik parduodamas filė paukštininkas uždirba. Tad realiai minėtas kiekis sudarys ne 2, o apie 9 proc. įvežamos paukštienos iš „Mercosur“ šalių. Mūsų šaliai toks importo mastas, net ir padalintas tarp visų ES šalių, labai reikšmingas. Lietuvoje iš viso pagaminama apie 80 tūkst. t paukštienos, iš jų 30 tūkst. t sudaro filė. Vadinasi, 180 tūkst. t yra 6 kartus daugiau, nei pagaminame patys.

Vištienos filė greičiausiai neatsidurs Europos parduotuvių lentynose – ji bus tiekiama perdirbėjams, kuriems galbūt svarbiausias kriterijus yra kaina, o ne žaliavos arba produkcijos kokybė. Į tas pačias rinkas savo produkciją tiekia ir Lietuvos įmonės, taigi, konkurencija taps gerokai aršesnė. Panaši situacija ir su kiaušiniais. Iš Pietų Amerikos atvežtų kiaušinių produktų, skirtų pramonei arba kepykloms, poveikis bus neišvengiamas. Juolab kad tai nėra nauji rinkos žaidėjai – jie jau veikia Europos rinkoje, tik ateityje jų bus daugiau ir konkuruosime labai stipriai.

Nesu tikras, kad iš Lotynų Amerikos atvežta mėsa saugi vartoti – ten gamybos reikalavimai daug švelnesni nei ES, esame girdėję ne vieną su tuo susijusį skandalą, todėl iššūkių bus ne tik paukščių, bet ir galvijų augintojams bei vartotojams.

Kaip manote, ar „Mercosur“ susitarime numatytų saugiklių, kompensacijų pakaks ūkininkams ir verslui apginti?

Ne kartą lankėmės Europos Komisijoje, buvome susitikę ir su Europos derybininku Paolo’u Garzotti’čiu (Paolu Garzočiu). Susidaro įspūdis, kad jie patys nesugeba įvardyti, kaip tie apsaugos mechanizmai turi veikti. Kiekvienas atskirai aiškina, kaip bus vertinami kainos pokyčiai, bet niekas negali atsakyti konkrečiai, nes suprantamai ir aiškiai surašytų apsaugos priemonių nėra. Pati Europos Komisija nesutaria, kaip šie mechanizmai turi atrodyti, taip pat neaišku, iš kokio fondo būtų kompensuojama.

Dabar kalbama apie papildomus 40 mlrd. eurų kompensacijai žemdirbiams už „Mercosur“ susitarimo palaikymą. Vis dėlto kai Europos žemės ūkio finansavimas sumažinamas 20 proc., o vėliau siūloma grąžinti tik 8 ar 10 proc. nuo sumažintos sumos, vargu ar tai galima laikyti realia kompensacija ar veiksminga apsaugos priemone.

Akivaizdu, kad dar bus daug derybų. Labai aktyviai jose dalyvaujame kartu su LŽŪT, Europos broilerių augintojų asociacija AVEC, „Copa-Cogeca“, tad diskusijos užtruks. Susidaro įspūdis, kad žemės ūkio interesai aukojami dėl automobilių ir chemijos pramonės, nors bendroji žemės ūkio politika yra vienas iš ES steigimo sutarties pamatų. Šį pamatą šiuo metu patys ir ardome.

Kalbama, kad bent pienininkai gali laimėti iš „Mercosur“ sutarties, nes jiems atsivertų didesnės eksporto galimybės.

Būkime realistai. Brazilija yra viena iš 4–5 pasaulyje didžiausių pieno gamintojų, o tuo daug kas pasakyta. Žinoma, norėtųsi, kad bent dalis žemės ūkio sektoriaus iš šios sutarties laimėtų, tačiau realistiškai vertinant labiau tikėtina, kad pagrindinės naudos gavėjos bus kitos pramonės šakos – automobilių, mašinų ir chemijos.

Tai makroekonominio lygmens trikdžiai, tačiau turime nemažai ir savų, vidaus politikos „siurprizų“. Žemės ūkis Lietuvoje sukuria apie 10 proc. bendrojo vidaus produkto, maisto pramonė – dar apie 5 procentus. Nesuprantu, kodėl mūsų valdžia nori tas pramonės šakas, kurios sukuria reikšmingą dalį BVP, nužudyti.

Ūkininkus dabar labiau spaudžia rinka ar valdžios sprendimai?

Vienareikšmiškai – valdžios sprendimai. Mūsų interesai neginami ES lygiu. Nesuprantu, kodėl gyvybiškai svarbiam ir nacionaliniam saugumui reikšmingam sektoriui nenorima leisti ramiai dirbti. Gerai bent tai, kad parlamentinio Kaimo reikalų komiteto nariai ir Žemės ūkio ministerija situaciją supranta ir padeda įveikti problemas, atstovauja mūsų interesams. Vis dėlto su kitomis ministerijomis dialogo akivaizdžiai trūksta. Susidaro įspūdis, kad problemos tiesiog nustumiamos, o visais klausimais esame siunčiami į Žemės ūkio ministeriją, kuri paliekama viena kovoti su kitomis institucijomis. Dažnai girdime žodžių junginį „politinė valia“, kuris naudojamas, kai problemą patogiau atidėti arba apeiti.

Geresnė žinia ta, kad, rodos, esame išgirsti Susisiekimo ministerijoje dėl kelių apmokestinimo. Sausį buvome susitikę su Ekonomikos ir inovacijų ministerijos atstovais, išgirdome, kad planuojama skirti viceministrą, atsakingą už bendradarbiavimą su bioekonomikos verslais, tarp kurių patenka ir maisto gamyba.

Bet iš esmės nuolat kuriami nauji reikalavimai, kurie nesuteikia nei stabilumo, nei paskatų investuoti į žemės ūkį. Dėl to vis daugiau ūkininkų traukiasi iš šios veiklos, o jaunimas nenori rinktis šio sektoriaus. Nevilioja net pažangios technologijos, nes nuolatinis neapibrėžtumas ir nestabilumas vargina.

Žemės ūkis yra Lietuvos ekonomikos lokomotyvas, tačiau be tinkamo požiūrio jis pradeda buksuoti. Jeigu toliau mūsų sektorius bus podukros vietoje, iš lokomotyvo gali likti tik žaislinis garvežiukas, nors turime tvirtą pagrindą ir didelį potencialą šį sektorių stiprinti.

Jei nepalaikysime savo žemės ūkio, liks dvi alternatyvos: arba valgysime pigiai iš svetur atvežtą paukštieną (ir jautieną), o Lietuvoje pagamintą produkciją eksportuosime, arba apskritai neturėsime saugios ir kokybiškos vietinės produkcijos. Vis dėlto išlieku optimistu – tam ir yra asociacijos, tarp jų ir LŽŪT, kurios atstovauja žemdirbiams ir daro viską, kad žemės ūkis išliktų ekonomikos lokomotyvu.

Visą interviu skaitykite vasario mėn. žurnale „Mano ūkis“.