Vilnius. Balandžio viduryje tapęs Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) generaliniu direktoriumi Sigitas Puodžiukas sako, kad Asociacija laiko gerą kursą, tačiau pasigenda abipusio konstruktyvaus dialogo, o ne vienkrypčio pokalbio su valdžios institucijomis.

Su S. Puodžiuku kalbamės apie sektoriaus problemas, aktualijas ir LŽŪBA vaidmenį.

Esate ne naujokas žemės ūkyje. Tad vėl aktyviai sugrįžęs į šį lauką, kaip įvertintumėte, ką šiuo metu žemės ūkiui skauda labiausiai?

Ko gero, skaudulių yra daug, bet labiausiai man, kaip vienas filosofas pasakė, žarnas suka, galbūt dėl kai kurių valdžios institucijų požiūrio. Kai traktuojama ir garsiai paskelbiama, kad žemės ūkis yra strateginė šaka, o kai kurie veiksmai rodo, kad ne visai taip.

Tuomet kyla klausimas: ar meluoja, ar patys nesuvokia, ką skelbia ir ką daro.

Nuo tokio požiūrio atsiranda ir kiti skauduliai – pienas, žemė, kiti dalykai. Negalime atsiriboti nuo to, kas dabar vyksta kitur pasaulyje, nuo geopolitinių veiksnių, kurie ateina ir iki mūsų ir mes juos juntame išaugusiomis trąšų ir kuro kainomis. O mūsų valdžios apsisukimai ne visada taip jau...

Kai kurių požiūris toks, sakyčiau, absoliučiai popierinis, kai nėra sveiko proto arba sveiko suvokimo, įsijautimo į situaciją. Tiesiog kas parašyta, tą turiu padaryti ir daugiau niekas nesvarbu. Tų skaudulių kaupiasi, bet yra truputį azarto pažiūrėti, kaip seksis. Labai gerai, kad buvau beveik 4 metus atsitraukęs, nors nesakau, kad visai nestebėjau. Ketvirtį sąmoningo gyvenimo praleidau žemės ūkio srityje, tik tada sėdėjau vienoje stalo pusėje, dabar kitoje.

Yra ir kitų temų, dėl kurių skaudoka. Kad ir vaikų požiūrio formavimas apie žemės ūkį.

Jūsų požiūriu, žemės ūkio pripažinimas strategiškai svarbiu valstybės sektoriumi taip ir liko daugiau popierinis?

Manau, kad taip. Pažiūrėjau Vyriausybės programą, vienas iš jos punktų numato, kad Vyriausybė, konkrečiau Žemės ūkio ministerija, paruoš gyvulininkystės strategiją su aiškiomis priemonėmis, kryptimis. Ir kai gauni derinti dokumentą, kuris pavadintas strateginėmis gairėmis, kyla retorinis klausimas: tai ar turime paruošti strategiją, ar strategines gaires?

Mano supratimu, jei yra strategija, tai yra aiškus priemonių planas ir vykdytojai. Bet jeigu yra strateginės gairės, tai man suponuoja mintį, kad, remiantis šiomis gairėmis, dar tik bus rengiama strategija.

O kur atsakomybė? Ji kertasi. Strateginė ekonomikos šaka, bet daliai tos ekonomikos šakos strategijos neturime, pasiruošiame tik strategines gaires. Galbūt čia žodžių žaismas, bet...

Kur labiausiai trūksta nuoseklumo?

Tarkime, yra du partneriai, kurie sėdi prie stalo. Vienas gana gerai žino, ko nori ir kur eina – tai žemdirbiai.

Jų žinojimas yra labai aiškus, bet jeigu kitoje stalo pusėje sėdintys žmonės klauso, tačiau jų negirdi, tai tokią situaciją ir turime.

Man labai patinka kažkieno išsakyta mintis, kad žemės ūkis, jo gamyba, tai nėra vien tik ekonomika, tai yra ir gyvenimo būdas.

Dabar akcentas dedamas į valdyseną, bet jeigu nežinai, kas vyksta, nematai gyvenimo, apskritai nesuvoki, kas yra žemės ūkio gamyba, jeigu užtenka ateiti su lakuotais bateliais, išlipti iš automobilio, pastovėti bendrovės gamybiniame kieme ir pasakyti, man jau viskas aišku, tai mes niekur ir nejudėsime.

Kaip vertinate Europos Komisijos siūlymus dėl bendrosios žemės ūkio politikos ateities? Kur link eina žemės ūkis?

Kur eina žemės ūkis? Sakyčiau, kur bando vesti žemės ūkį, nes jis žino, kur turėtų eiti. Reikia platesnio požiūrio, tai nėra tik žemės dirbimas, derlius, gyvuliai, pienas ir t. t. Bet tai ir sektoriai, kuriuos maitina žemės ūkis: transportas, perdirbimas ir kitos šakos.

Ateina žaliosios anarchijos banga, įvairios organizacijos, kurios žemės ūkį mato kaip blogį. Klausimas, kiek ir kaip mūsų Vyriausybė, institucijos pasiruošusios į tai žiūrėti ir kiek atlieps mūsų norus ir poreikius. Kyla įvairių iniciatyvų, bet jeigu jau vieną kartą pasakėme, kad žemės ūkis yra strateginė šaka, tai gal tada ir pasakykime, kas ją stumia į priekį.

Tiek LŽŪBA, tiek kitų asociacijų santykiai su valdžios institucijomis kartais būna ir įtempti. Ko tikitės iš šio dialogo?

Pirmiausiai tą dialogą reikia pradėti. Man kartais susidaro įspūdis, kad šnekasi kurčias su aklu.

Mes atstovaujame savo narių interesams ir vienas iš mano tikslų yra daryti viską, kad bendrovės nesijaustų esančios kažkur paraštėje, užmirštos ar neteisingai įvardijamos kaip blogis. Mes tikrai už dialogą, bet tokį, kuriame abi pusės ne tik klausytų, bet ir užgirstų. Jei viena pusė nelabai girdi, tuomet reikia arba garsiau kalbėti, arba stipriau sakyti.

Nesakau, kad nevyksta pokalbis, bet ar tai yra dialogas – čia jau klausimas. Tikrai jo norėtųsi ir tokio, kuris nepasibaigtų prie kavos puodelio apie orą. Jeigu yra dialogas, paprastai jis duoda kažkokį rezultatą ir vienos ar abiejų pusių pasitenkinimą, tuomet kyla noras dar kartą susitikti, galbūt kalbėtis kita tema ir ieškoti sprendimų.

Viešojoje erdvėje ne kartą skambėjo kritika dėl teisės aktų rengimo. Ar keičiasi teisėkūros procesas, ar tiesiog menksta jos kokybė?

Manau, negalima kategoriškai sakyti, kad teisėkūra prastėja, bet, manau, menksta atsakomybės jausmas.

Jeigu žmogus rengia teisės aktą, jį sudėliojęs bus atsakingas iš esmės, nes matosi, kas yra tas teisės akto rengėjas. Tačiau gaunasi lyg atsakomybės pasidalijimas: mes parengėme, pateikėme, jūs nesutinkate, tai jūs dabar ir prisiimkite atsakomybę. Manau, ne taip turėtų būti.

Mūsų atveju, jei gauni teisės aktą, jame kažkas netinka – pateiki pastabas. Bet taisyti didžiąją dalį to teisės akto atima daug laiko, tie teisės aktai tempiasi. Norėtųsi kitokio teisės aktų projektų rengėjų požiūrio, supratimo ir, pirmiausiai, įsigilinimo į tą šaką, kuriai jie dirba, rengia teisės aktus. Ir nebijoti atsakomybės, o jeigu suklydai – taisykis.

Žmonės turi gyventi tuo, turi būti tam tikras patriotas to, kur tu dirbi. Nesvarbu, Vyriausybėje, Žemės ūkio ministerijoje ar kažkur kitur – jeigu prisilieti prie žemės ūkio, prie kaimo, vadinasi, nebeužtenka būti vadybininku ar pliku teisininku. Turi jausti širdimi.

Žemės ūkio bendrovės visada buvo girdimas sektoriaus dalyvis, turintis ryškų balsą ir aiškią poziciją. Kokį toliau matote LŽŪBA ir savo vaidmenį?

Jeigu Asociacija gyvuoja jau ne vieną dešimtmetį, tai akivaizdu, kad ji turi savo vietą po saule. Asociacijos nariai turi savo tvirtą nuomonę, gyvenimišką patirtį ir institucijoms būtų labai žiopla ar kvaila nepaisyti jų nuomonės.

Kad ir kaip būtų, mes galime operuoti statistiniais skaičiais, gamybos rodikliais, dabar jau atsiranda ir tam tikra socialinė dimensija žemės ūkyje. Tai nėra vien tik akla gamyba, tai yra žmonės.

Manau, kad mūsų bendrovės turi vietą, poziciją, jų balsas girdimas. Dalyvaujame visur, kur skauda ne tik bendrovėms, bet ir visiems žemdirbiams.

Asociacija yra tikrai tvirta, mes ir toliau turėsime balsą. Ir čia nekalbu apie administraciją, direktorių ar prezidentą – mūsų pareiga yra atstovauti ir tarnauti savo nariams.

Ateinate į laivą, kuris stabiliai plaukia. Kursas aiškus ar kreipsite kažkuria kita linkme?

Laivas turi pakankamai gerą kursą. Būtų pats didžiausias pavojus esant neramiai jūrai jį kraipyti: visi pradėtų blaškytis nuo vieno borto prie kito, tai įsisiūbuosi ir tada tikrai jau...

Pirmiausiai sau kelčiau tikslą nesugadinti, nepakenkti. Perimti iš direktoriaus Jono Sviderskio, kuriuo bendruomenė tikrai tikėjo ir pasitikėjo, gerąsias praktikas ir jokiu būdu nesiblaškyti, nekeisti krypties, nes tai būtų pražūtingiausias kelias. Telkti ir susitelkus ieškoti sprendimų.

O tai, kokių žinių ir patirties turiu sukaupęs būnant kitoje stalo pusėje, laikyčiau tam tikru privalumu.

Manau, kad LŽŪBA kaip organizacija, bendruomenė eina gera linkme.

Dėkoju už pokalbį.