Akademija (Kauno r.). Berdami trąšas į dirvą ūkininkai tikisi padidinti augalų derlių, tačiau tai nereiškia, kad visuomet taip įvyks. Yra laukų, kur tręšk kiek nori, bet daugiau neužauginsi. Kodėl taip atsitinka?

Šiuolaikinės augalininkystės technologijos gali būti labai modernios: tikslusis tręšimas kintama norma, sėklos normų pagal dirvos granuliometrinę sudėtį parinkimas ir kt. panašūs dalykai. Tačiau ir modernumas pirmiausia remiasi elementariomis agronomijos tiesomis.

Vokiečių mokslininko J. Lybigo kadaise suformuluotas minimumo dėsnis sako, kad augalo augimą apriboja santykinai mažiausias gaunamas veiksnys. Pavyzdžiui, jeigu dirvoje trūksta drėgmės, augalai nepasisavins jokių maisto medžiagų, nors jų ten bus daug. Trūkstant vienų maisto medžiagų, augalai negali pasisavinti ir kitų, esančių dirvoje.

„Augalų maisto medžiagų pasisavinimą ypač lemia dirvožemio pH lygis. Rūgščiose dirvose augalai negali pasisavinti daugelio maisto medžiagų, dėl to nukenčia derlius, netgi tuo atveju, kai laukai, regis, tręšiami daug“, – aiškina Marius Kazlauskas, VDU Žemės ūkio akademijos Žemės ūkio inžinerijos ir saugos katedros doktorantas, tiksliojo ūkininkavimo įmonės „Agricon“ darbuotojas.

Per parodą „Ką pasėsi 2023“ vykusiame seminare Marius Kazlauskas pristatė sumaniąsias technologijas pasėlių priežiūrai

Derlius patrigubėjo

Kiek ir kur dabartiniu metu dirvų kalkina šalies ūkininkai, jokios statistikos nėra. „Nuo 1990 m. nerankami duomenys, kuriame lauke ir kiek pakalkinta. Kaip žinome, kalkinimas labai aktualus tiek rytinėje, tiek vakarinėje Lietuvoje, kai kuriuose pietiniuose regionuose“, – sakė M. Kazlauskas.   

Pranešėjas pateikė ne vieną pavyzdį, kai ištyrę savo dirvožemius ūkininkai nustebo, sužinoję pH duomenis – dirvožemiai buvo itin rūgštūs, juos pakalkinus derliai didėjo įspūdingai.

Pavyzdžiui, Raseinių r. vieno ūkio 20 ha lauke nustatytas pH buvo 3,8. Ūkininkas teigė, kad iš to lauko gauna vos 1,5–2 t/ha kviečių. Pagal laukų agrocheminių tyrimų rekomendacijas tokiame lauke jam reikėjo išberti net 30 t/ha kalkinių medžiagų. Per 3 kartus ūkininkas lauke jų išbarstė po 10 t/ha. Po kelerių metų ištyrus dirvožemį nustatyta, kad pH pasiekė 6,8, o grūdų derlius ėmė viršyti 7 t/ha.

Nuostolis – du trečdaliai trąšų normos

Pasak M. Kazlausko, kitas aspektas – trąšos. Minėtas ūkininkas į hektarą išberdavo po 150 kg azoto veikliosios medžiagos. Įvertinus, kad užaugdavo vos 2 t/ha kviečių, tokiam kiekiui derliaus javai sunaudodavo ne daugiau kaip 50 kg/ha N. Vadinasi, net po 100 kg/ha azoto tiesiog išsiplaudavo į Dubysą. Iš jos – į Nemuną, Kuršių Marias ir galiausiai – į Baltijos jūrą.

„Taigi, nors ūkininkas trąšų išberdavo daug, tačiau dėl ribojančių veiksnių, minėtu atveju – didelio dirvos rūgštingumo, augalai negalėjo to azoto pasisavinti. Tikslusis ūkininkavimas, derlingumas glaudžiai siejasi su išteklių valdymu, aplinkosauga. Kai pagerinama situacija dėl vieno elemento, pasisavinamas ir kitas elementas. Tuomet nelieka ir aplinkos taršos“, – aiškino lektorius.

Išskyrus pavienius atvejus ūkiuose, atliekančiuose agrocheminius tyrimus ir dirbančius pagal tręšimo žemėlapius, dirvos Lietuvoje nekalkinamos jau 30 metų. „Pavyzdžiui, Tauragės r. ištyrus 400 ha, iš 82 laukų kalkinti nereikėjo tik dviejų. Tam plotui reikėjo 4 000 t kalkinių medžiagų. Siekiant didesnio derlingumo, ši investicija būtina. Ji – ilgalaikė“, – skaičiavo M. Kazlauskas.

Tiksliojo tręšimo esmė

Norint laukus tręšti tiksliai, atsižvelgus į dirvožemį, pirmiausiai\ reikia atlikti agrocheminius tyrimus. Juk laukai labai skirtingi, kiekviename irgi yra įvairių plotelių, juose maisto medžiagų kiekiai nevienodi. Pasak M. Kazlausko, visa tai lemia netolygų lauko derlingumą. Tarkime, dėl netolygaus pH augalai skirtingai pasisavins maisto medžiagas. Tačiau visą lauką pakalkinus vienoda norma, vienose jo vietose situacija gal pasitaisys, bet kitose poveikio nebus, tik be reikalo išbarstytos medžiagos. Panašiai ir su trąšomis.

„Dirvožemis skenuojamas, tiriamame lauke važinėjant tam tikromis trajektorijomis, nustatomas elektrinis laidumas, paimami mėginiai agrocheminiams tyrimams atlikti. Hektare atliekama net 200 matavimų“, – apie tai, nuo ko prasideda tikslusis tręšimas, aiškino M. Kazlauskas.

Dirvožemio mėginiai siunčiami į laboratoriją, kur atliekamos agrocheminė analizė: nustatomi pH, fosforo, kalio, magnio, organinių medžiagų kiekiai, granuliometrinė sudėtis. Pagal gautus duomenis sudaromi skaitmeniniai tręšimo žemėlapiai. Tokiu būdu kiekviename ištirtame lauke galima tręšti kintama norma.

„Maksimalus derlius pasiekiamas tręšiant racionaliai. Galima gauti didesnį derlių ir kartu sutaupyti trąšų, nes išsamus rekomenduojamos trąšų normos algoritmas užtikrina, kad kiekvienas fosforo, kalio, magnio ar kalkių kilogramas veiktų kuo efektyviau“, – sakė lektorius.

Pasak jo, tokius skaitmeninius dirvožemio savybių žemėlapius galima panaudoti ir laistymui kintama norma. Pagal dirvožemio granuliometrinę sudėtį galima parinkti ir sėklos normą, sėjos gylį. Pasėjus optimalų sėklos kiekį konkrečiam lauko dirvožemiui, užtikrinamas tolygesnis pasėlio sudygimas, optimalus augalų tankumas, o tai reiškia, kad galima tikėtis geresnio derliaus.

Fosforo ir kalio trūkumai

Įvertinus šalies ūkiuose atliktų dirvožemių tyrimų duomenis matyti, kad net 74 proc. plotų trūksta fosforo. Dėl šio elemento stygiaus augalai negali normaliai pasisavinti azoto.

„Taigi, vien dėl fosforo trūkumo dirvoje prarandama 20 proc. azoto. Jeigu ūkininkas užsisako 10 t salietros, galima sakyti, kad gauna tik 8 t, nes išbėrus 10 t augalai vis tiek penktadalio nepasisavins. Tai – labai dideli nuostoliai tiek pinigine, tiek ekologine prasme“, – vaizdžiai palygino M. Kazlauskas.

Jis pateikė dar vieną konkretaus ūkio pavyzdį: lauke Pasvalio r. rasta labai mažai fosforo (vos 20 mg/kg), ūkininkui reikėjo išberti 350 kg/ha amofoso. Tą padarius augalai galėjo normaliai pasisavinti ir azotą. Rezultatas – kitąmet jis kūlė ne 4, o 8 t/ha kviečių.  

Situacija dėl kalio ištirtuose dirvožemiuose kiek geresnė – jo trūksta apie 61 proc. dirvų. Lektorius atkreipė dėmesį, kad tyrimai dažniausiai atliekami dideliuose moderniuose ūkiuose, o mažuose, kurie dirvų visiškai netiria, situacija gali būti dar blogesnė.

„Kai sudedame minėtų 2 elementų trūkumą, tokiuose laukuose gauname net 40 proc. azoto nuostolių, nes jo augalai negali pasisavinti. Trąšų gamintojai ir pardavėjai džiaugiasi, kad ūkiams tenka pirkti daugiau trąšų. Dar visai neseniai, kai jos buvo gana pigios, ūkininkai vien azoto į hektarą išberdavo daugiau nei po 200 kg, kartais netgi 300 kg veikliosios medžiagos“, – skaičiavo lektorius.

Jis demonstravo įvairių ūkių laukų tyrimo žemėlapius, kurie rodo, kokie dirvožemiai yra margi pagal agrocheminę sudėtį, koks skirtingas tręšimo ar kalkinimo poreikis. Jeigu dirvoje fosforo ir kalio yra užtektinai, augalai pasisavina 98 proc. azoto.

„Trąšos – investicija, todėl svarbu, kad pinigai nebūtų išleisti veltui, atsipirktų ir duotų derliaus priedą. Tręšiant kintama norma, kaip rodo per daugelį metų skirtingose dirvose ir su skirtingais augalais vokiečių atlikti tyrimai, derlius padidėja vidutiniškai 14 procentų“, – patikino M. Kazlauskas.