ES ūkininkams kelia vis didesnius žaliojo kurso reikalavimus ir ragina taikyti tvaresnės žemdirbystės technologijas. Vienas iš siūlomų sprendimų, kuris padėtų sumažinti trąšų naudojimą – perėjimas prie daugianarės sėjomainos schemos, kurią galėtų sudaryti net šešių augalų sėjomaina. Ar Lietuvos ūkininkai tam pasirengę?

Šio pavasario sėja šalies ūkininkams – viena sudėtingiausių po šalies nepriklausomybės atkūrimo. Ženkliai išaugo daugelis augalų agrotechnikos prekių kainos, o trąšų kainos pakilo net 4-6 kartus. Tai tapo dideliu iššūkiu žemdirbiams, o ypač santaupų neturintiems smulkesniems ūkiams.

Šešialaukės sėjomainos programa, pasak specialistų, gali padidinti laukų derlingumą ir sumažinti cheminių trąšų poreikį, o tai naudinga ir aplinkai, ir ūkininkui. Tačiau kol kas žemdirbiai prie šio sėjomainos modelio neskuba pereiti.

Pirmiausia todėl, kad Lietuvoje už šios schemos taikymą šiemet ūkininkams dar nemokamos papildomos išmokos, kurios kompensuotų negautas pajamas iš derliaus tuose laukuose, kur vietoj pardavimui skirtų kultūrų auginami žoliniai augalai. Planuojama, kad patvirtinus išmokų tvarką ir tarifus, šešialaukę sėjomainą taikantiems ūkininkams kompensacijos bus mokamos nuo kitų metų. Kita priežastis – paruošti gerą ir plačią sėjomainos schemą reikia nemažai darbo, planavimo ir pasiruošimo.

„Tokią mažiausiai šešių kultūrų sėjomainos programą, kai ta pati kultūra lauke sodinama tik kas šešerius metus, ir į kurią įtraukti ankštiniai bei žoliniai augalai, Lietuvoje kol kas naudoja tik mišrūs ūkiai, greta žemdirbystės užsiimantys ir gyvulininkystės veikla. Pavyzdžiui, „Linas Agro Group“ valdomuose pieno ūkiuose labai plačios sėjomainos taikomos jau daugelį metų, nes žoliniai augalai, kukurūzai ir kitos kultūros būtinos gyvulių pašarui gaminti. Tuo metu kituose ūkiuose vis dar dominuoja keturlaukė sėjomaina“, – sako Andrius Lukoševičius, AB „Linas Agro“ technologijų vystymo ir mikroelementų prekybos vadovas.

A.Lukoševičius skaičiuoja, kad iš viso Lietuvoje yra apie 2 mln. ha ariamos žemės plotų, kurie ilgalaikėje perspektyvoje galėtų būti visu mastu ar bent iš dalies dirbami pagal šešialaukės sėjomainos schemą. Šis modelis pasiteisina ūkiuose, kurių plotas bent 30 hektarų, nes mažesniuose ūkiuose susiformuoja labai maži pasėlių plotai, kurie tampa nepatogūs žemės dirbimo ir pasėlių priežiūros darbams atlikti. Daugianarė sėjomaina padidina dirvos biologinį aktyvumą, padeda išvengti augalų ligų ir užkerta kelią kenkėjų, kurie išlieka dirvoje, plitimui.

Planuojantys pereiti prie platesnio sėjomainos modelio turi numatyti, kokius augalus augins savo laukuose 6 metus į priekį. Todėl specialistai jau dabar rekomenduoja pradėti planuoti ir ruošti projektus, kad juos ūkininkai spėtų imti įgyvendinti jau nuo šio rudens arba kitą pavasarį, prasidedant naujai sėjai.

Šešialaukė sėjomaina leidžia išauginti didesnę augalų įvairovę, nes jai naudojami ne tik populiariausi augalai – kviečiai, miežiai, kvietrugiai, rugiai, avižos, rapsai, bet ir mažiau populiarūs augalai, kaip žolynai, grikiai, kukurūzai, pupiniai ir kiti augalai. Tai naudinga gamtai, tačiau ūkininkams gali sukelti papildomų iššūkių. Kaip pastebi A.Lukoševičius, sėjomainai užsėję, pavyzdžiui, kukurūzų lauką, ne visi žemdirbiai turi jų derliui nuimti reikalingą techniką, be to juos sunkiau ir realizuoti.

Vis dėlto, dabar, kai drastiškai išaugo trąšų kainos, ši technologija ūkininkams tampa patraukli ir finansiškai. „Pavyzdžiui, dobilų įsėlis į žieminių kviečių pasėlius, po kurių vėl bus sėjami kviečiai, per sezoną ūkininkui „uždirba“ apie 150–180 eurų iš hektaro. Tiek kainuotų patręšti žemę pirktinėmis trąšomis, tad pajamos yra 3–4 kartus didesnės, nei sąnaudos įsėlio auginimui. Vis tik, apsispręsti ir aktyviau pereiti prie šešialaukės sėjomainos modelio ūkininkus paskatins tik ES parama, kuri padės jiems subalansuoti savo investicijų ir pajamų srautus“, – pažymi A.Lukoševičius.