Šį rudenį neregėtais tempais kylant dujų kainoms iš paskos brangsta ir kiti energijos ištekliai: degalai, elektra. Tai veikia visų žmonių gyvenimą, neaplenkia ir žemės ūkio. Ar įmanoma užkirsti kelią neigiamoms šio proceso pasekmėms, kalbamės su Europos Parlamento nariu Broniu ROPE.

Pastaruoju metu energijos kainų kilimas stebimas visoje Europoje. Brangsta dujos, elektra, degalai... Kokias tokių netikėtų pokyčių priežastis matote iš Briuselio?

Pirmiausiai išaugo dujų kainos, o tai sukėlė ir visų kitų energijos išteklių bei gaminių, kurie gaunami iš dujų ar naudojant dujas, pabrangimą.

Yra kelios dujų kainų kilimo priežastys. Europa gamtinėmis dujomis pagrinde maitinama iš Rusijos ir iš Norvegijos. Rusijoje dėl gaisrų ir, galimai, dėl politinių motyvų buvo sustabdyti dujų tiekimai. Norvegijoje dėl avarijos irgi tam tikrą laiką buvo sutrikęs dujų tiekimas. Dėl visų šių priežasčių Europa negalėjo prisipildyti dujų rezervuarų. Tad tiekimams ėmus mažėti, dujos pradėjo brangti.

Dar viena priežastis – atsigavusios Rytų rinkos, kurios pradėjo daugiau vartoti, ir dujos buvo nukreiptos į Rytus, nes tokios šalys, kaip Kinija ar Indija už jas daugiau moka.

Yra kalbų, kad stipriai išaugo vartojimas. Tačiau statistika to nerodo. Šių metų dujų vartojimas pasaulyje iš tiesų šiek tiek didesnis negu pernai, bet vis dar mažesnis negu buvo 2019 m.

Lietuvai tenka iš užsienio rinkų pirkti brangesnę elektrą bei dujas, nes mes patys nepasigaminame reikiamo kiekio elektros energijos, perkame net 80 proc. O žalioji energija sudaro mažiau kaip pusę mūsų pagaminamo elektros energijos kiekio. Be to, šiemet žaliosios energijos pagaminome mažiau negu pernai.

Energijos kainos yra visos gamybos, tame tarpe ir žemės ūkio, dedamoji. Pavyzdžiui, dėl brangstančių dujų trąšų gamyklos riboja arba visai stabdo gamybą. Trąšų kainos kyla. Dyzelinįkurą irgi naudoja visi ūkininkai. Kaip visa tai paveiks mūsų ūkius ilgesnėje perspektyvoje?

Į mane jau kreipiasi kylančių kainų išgąsdinti žemdirbiai iš įvairių sektorių. Brangstanti elektra veikia ypač tuos sektorius, kurie atlieka pirminį produktų apdirbimą ar pakavimą, kaip daržininkystės ūkiai. Kalbėjausi ir su pienininkų atstovais – energijos brangimas palies ir pieno sektorių, nes visa melžimo ir fermų įranga naudoja elektros energiją. Taip pat palies tuos ūkius, kurie sandėliuoja grūdus, kadangi juos reikia ventiliuoti. Grūdų džiovinimas labiau priklauso nuo žymėto „raudono“ dyzelino. Tad jiems aktualiau išlaikyti tas kainas ir reikiamus kiekius šiam kurui.

Šiomis temomis tikrai daug bendraujame ir bendradarbiaujame, tad puikiai žinau, kad ūkininkai baiminasi dėl žymėto „žalio“ dyzelino lengvatinio akcizo panaikinimo. Jau ir dabar yra sumažintos kuro normos, kurių dažnu atveju nepakanka ir reikia pirkti įprastą dyzeliną, o jo akcizo padidinamas palies visus ūkius, tiek mažus, tiek didelius, tiek augalininkystės, tiek gyvulininkystės ūkius. Išimčių nebus.

Gamtinių dujų pabrangimas ūkiams gal nebus tiek skausmingas, nes dujos nėra plačiai naudojamos žemės ūkyje. Prisijungti prie gamtinių dujų gali retas ūkininkas. Tačiau namų reikmėms naudojamos energijos brangimas juos lygiai taip pat palies kaip ir kitus gyventojus.

Kylant kainoms, žinoma, didės ir ūkininkavimo išlaidos, brangs žaliaviniai žemės ūkio produktai. Brangstančias trąšas gamyklos gamins tol, kol bus jų paklausa. O ūkiai jas pirks tol, kol dar įpirks, kol jų produkcijos savikaina neviršys realizavimo kainų. Nepamirškim ir to, kad Lietuvos ūkininkai gauna vis dar vienas mažiausių ES tiesioginių išmokų. Jau iki šiol jie patyrė didelius sunkumus. Kaip sakoma, viena krizė, ne krizė. Tad dabartinėmis aplinkybėmis tiesioginių išmokų klausimą valdžia linkusi iš viso pamiršti. Tad ūkininkų likimas tampa dar labiau miglotas.

Perdirbimo pramonė irgi naudoja energijos išteklius. Jų gaminamos produkcijos savikaina irgi stipriai auga. Maisto produktų kainos jau dabar yra pakilusios. Galiu tik spėlioti, už kiek iš prekybcentrių pirksime grietinės indelį, morkų ar burokėlių kilogramą artimiausiu metu...

Po mėnesio, kito matysime visos šios situacijos padarinius. Siekiant sušvelninti kainų žirkles, tuos ES pinigus, kurie mūsų šaliai skirti, būtina investuoti išmintingai, neapeinant žemės ūkio, ir pirmiausiai – į žaliosios energijos gamybą.

Žalioji energetika laikoma sprendimu, kuris padėtų stabilizuoti energijos kaštus. Kaip manote, ar energijos iš atsinaujinančių šaltinių gamybos plėtra galėtų būti spartesnė?

Iš tiesų, šiuo metu visų atsinaujinančių išteklių (saulės, vėjo, atsinaujinančio biokuro, rūšiuotų šiukšlių) energija praktiškai nepabrango. Tai geras signalas, patvirtinantis, kad mes turime greičiau eiti Žaliojo kuro kryptimi, tam tikslui panaudodami Atsigavimo fondą ir visus kitus galimus finansavimo šaltinius. Tokiu būdu ateityje išvengsime mus iki šiol varginančio nuolatinio energijos brangimo ir ypač tokių šuolių, kaip šįkart.

Prisiminkime ir ankstesnius laikus – 1991-uosius, kai Rusija mums buvo prisukusi naftos produktų tiekimą. Tuomet irgi privalėjome rasti išeičių – pradėjome naudoti biomasę ir pan.

Manau, kad šiuo metu žaliosios energetikos plėtra nepakankamai sparti. Labai daug naudojome dujų, nes jos buvo pigios. Tie, kas naudojasi dujomis, dabar jaučia didelį nerimą. Pavyzdžiui, Vilniuje šildymas brangsta drastiškai, nes sostinė šildosi dujomis. Kituose miestuose, kurie perėję prie šildymo biomase, šildymo kainų pokyčiai bus kur kas mažesni.

Taigi, Atsigavimo fondo ir kitų ES fondų pinigus, ten, kur galima, būtina greičiau nukreipti į žaliosios energijos plėtrą. Reikia supaprastinti reikalavimus paramai gauti, kad žmonės, pareiškę norą investuoti, pavyzdžiui, į saulės energetiką, galėtų gauti paramą greičiau. O dabar kvietimai teikti paraiškas būna vos du kartus per metus – vėžlio žingsniu judame. Žemdirbiai jau eilę metų kelia klausimą dėl galimybės gauti paramą atsinaujinančios energetikos įrengimui ūkių reikmėms.

Suprantu, kad kyla daug visokių klausimų, bet juos reikia spręsti. Tam ir numatyta ES parama, kad valstybės narės galėtų ja naudotis. ES reglamentuose numatyta, kad kitam laikotarpiui, iki 2027 m., ne mažiau kaip 30 proc. paramos lėšų būtų panaudota klimato programoms (transportui ir energetikai), o iš Atsigavimo fondo ne mažiau kaip 27 proc. iki 2026 m. turi būti panaudota klimato kaitos prevencijos programoms. Tai yra ant lėkštutės padėti pinigai. Tik investuokime juos ūkiškai, išmintingai, kad būtų reali nauda ir klimatui, ir čia, Lietuvoje, gyvenančiam žmogui, Lietuvos žemę dirbančiam ūkininkui, maitinančiam savo tautiečius. Jeigu kai kuriuos darbus sudėtinga atlikti labai greitai, tai paplanuoti ir kitąmet pradėti juos įgyvendinti niekas nedraudžia.

Kokios dar Europoje siūlomos pagalbos priemonės, kurios padėtų žemės ūkiui išgyventi šią energijos krizę, įsigyti reikiamus kiekius trąšų, kuro ir už juos mokėti adekvačią gamybos išlaidoms kainą, kadbūtų įmanoma išlaikyti produkcijos kiekius, derlingumą, kad gyventojai nestokotų maisto?

Kadangi brangsta energetika, kyla kainos, tai didėja ir valstybių biudžetų pajamos. Didės ir savivaldybių biudžetų pajamos. Iš tų pajamų dalį pinigų valstybė tikrai turėtų nukreipti žemės ūkio paramai per Kaimo plėtros programas. Nemažai ES valstybių žemdirbiams tiek lėšų, kiek joms skiriama iš ES, dar prideda iš savo biudžetų. Tokiu būdu būtų galima amortizuoti kaštų augimą ūkiams.

Jeigu kaimyninės valstybės (pavyzdžiui, Lenkija, kitos šalys) padidins paramą savo žemdirbiams, o mes ne, tai jų ūkininkai bus dar konkurencingesni. Jų produkcija bus pigesnė. Jeigu mes nespręsime šitų klausimų, tai kils žemės ūkio produkcijos savikaina, ir mūsų ūkininkai, jau ir dabar sunkiausiai konkuruojantys ES rinkoje, galiausiai pralaimės. Arba ūkiai bankrutuos, arba vartotojai turės mokėti brangiau už maistą.

Kol kas apie rėmimo iš šalies biudžeto padidinimą mūsų žemdirbiams šalies valdžia nekalba... Biudžeto projekte lėšų numatyta tik simboliškai daugiau.

Sakyčiau, įdomi situacija, švelniai tariant, kad savo pačių žemdirbiai ne kam kitam, o Žemės ūkio ministerijai tapo nebe bendradarbiausiančiais socialiniais partneriais, o lobistais. Kai parduotuvių lentynose atsiras neregėtai aukštos kainos duona, pienas ir pan. produktai, tada, matyt, ir suskubs. Žemdirbiai kelia tuos klausimus, bet Vyriausybė kol kas laukia... Mano požiūriu, šiuos klausimus būtina spręsti ne tik dėl žemdirbių, bet dėl valstybės sugebėjimo vidaus rinkoje apsirūpinti maistu. Dėl Lietuvos vartotojų interesų turėti galimybę įsigyti vietinius, sveikus, saugius produktus už prieinamą kainą.

Lietuvos valdžios koridoriuose kalbama, kad netolimoje ateityje bus peržiūrimi žemės ūkyje naudojamų degalų mokesčių tarifai. Ar tikrai mūsų ūkiai pajėgūs už degalus, naudojamus žemės ūkio technikoje, mokėti tiek pat, kaip visi kiti transporto naudotojai?

Lietuvos valdžia labai keistai elgiasi. Viena vertus, valdantieji atėjo su devizu, kad mažins iškastinio kuro naudojimą, kad mažins lengvatas iškastiniam kurui, o dabar ruošiasi padaryti lengvatas ne kam kitam, o dujų tiekėjams.

Tuo tarpu žemdirbiams kuro lengvatų planuojama atsisakyti. Kadangi Lietuvos žemės ūkiui tiesioginės išmokos yra vienos mažiausių ES, tai mūsų ūkių pajėgumai yra silpnesni, nėra išvystyti kaip senose ES šalyse. Tai, aišku, sukels dar spartesnį ūkių nykimą, jeigu bus priimti neapgalvoti sprendimai.

Nieko nematau blogo, jeigu valstybė galėtų ūkininkams kompensuoti kainų skirtumą pinigais, o ne skirti žymėtąjį dyzeliną. Tai būtų vienas iš sprendimų. Galbūt kai kurie ūkininkai, panaudoję tas kompensacijas, investuotų į savo ūkių žaliąją energetiką ir visai nenaudotų iškastinio kuro. Tad šio tikslo reikėtų siekti per skatinimo programas.

Užsakymo Nr. 10670

Bus apmokėta iš Europos Parlamento Žaliųjų / ELA politinės grupės sąskaitos