Siekdami užtikrinti nesustabdomai augantį globalaus apsirūpinimo maistu poreikį ir surinkti adekvačias valstybės pajamas tiek trumpuoju, tiek ilguoju laikotarpiu, privalome pasirūpinti esminiu tai garantuojančiu veiksniu - dirvožemio išsaugojimu.

Mokslinių tyrimų duomenimis, dėl suintensyvėjusios žemdirbystės, aktyvaus agrotechnikos naudojimo ir plataus monokultūrų auginimo, sparčiai ryškėja dirvožemio degradacijos požymiai - dirvos rūgštingumas ir erozija, prastėjančios agrocheminės ir biologinės dirvožemio savybės ir kt.

Nors bendro reglamentavimo, užtikrinančio dirvožemio apsaugą ES lygmeniu, nėra, kai kurios valstybės narės (tarp jų - Vokietija, Didžioji Britanija, Latvija), siekdamos stabdyti aplinkai ir žmogui pražūtingą procesą, savo įstatymuose yra griežtai apibrėžusios dirvožemio naudojimą.

Vadovaujantis šia praktika, Lietuvoje taip pat parengtas Dirvožemio įstatymo projektas, kuriame  nurodomos pagrindinės degradacijos procesų stabdymo priemonės: tausi žemdirbystė, derlingumą sauganti ir atkurianti sėjomaina, subalansuotas tręšimas ir t. t. Įstatymo projektas apima ne vien žemės ūkio paskirties žemės naudojimą, bet ir tvarkingą miško, durpžemių bei urbanizuotų teritorijų dirvožemio eksploatavimą.

Būtina pažymėti, kad nė viename šiuo metu galiojančiame teisės akte nėra patvirtintų sąvokų ir funkcijų apibrėžimų, dėl to daug neaiškumų kyla tiek žemės naudotojams, tiek aplinkos saugos kontrolę vykdantiems pareigūnams. Šie neaiškumai dažnai tampa ir teisminių ginčų pagrindu.

Be to, šiuo įstatymo projektu yra siekiama apjungti keleto atskirų teisės aktų nuostatas, taip palengvinant esminių dirvožemio saugos reikalavimų įgyvendinimą.

Aiškus tvarkingos ūkininkavimo praktikos ir dirvožemio derlingumo atstatymo reglamentavimas yra vienintelė išeitis, garantuojanti Lietuvai ekonominę naudą ilgalaikėje perspektyvoje.

Virginija VINGRIENĖ

Seimo narė