Vilnius. Dauguma organizacijų, deklaruojančių, kad atstovauja žemdirbių grupių interesams, iš esmės neatitinka savivaldos organizacijai keliamų reikalavimų.

Į šią kategoriją patenka ir Lietuvos žemės ūkio rūmai, sako dr. Gediminas RADZEVIČIUS, Europos regioninės politikos instituto vadovas.

Lietuvos žemės ūkio rūmai neatitinka svarbiausių priskyrimo savivaldos organizacijų grupei principų – finansinio nepriklausomumo ir tiesioginio žemdirbių atstovavimo rūmų valdymo organuose – reikalavimų. Labiausiai šiuos principus atitinka tik Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos ir Lietuvos ūkininkų sąjungos veikla. Tokias išvadas suformulavo Europos regioninės politikos instituto tyrėjai, gilinęsi į žemdirbių savivaldos finansavimo modeliavimą.

Nors tyrimo išvados paskelbtos prieš dešimtmetį, situacija nepasikeitė esmingai. „Galiu patvirtinti, kad per dešimtmetį žemdirbių savivaldoje, deja, neįvyko jokių esminių jų veiklos kryptis koreguojančių pokyčių, todėl Instituto atlikto tyrimo „Žemdirbių savivaldos finansavimo modeliavimas“ rezultatai (analizė ir pasiūlymai) dar ir šiandien yra aktualūs nagrinėjant savivaldos tobulinimo kryptis ir galimo (ir būtino) pertvarkymo kelius“, portalui manoukis.lt pažymėjo Europos regioninės politikos instituto vadovas dr. Gediminas Radzevičius.

Lietuvoje Žemės ūkio rūmai daugiausia finansuojami valstybės lėšomis, t. y. patys žemdirbiai finansavime dalyvauja mažai. Senosiose ES šalyse, kuriose veikia žemės ūkio rūmai, valstybės subsidijų dalis, skiriama valstybės deleguotų funkcijų daliniam finansavimui, kas metai mažinama, ir rūmai yra priversti ieškoti alternatyvių finansavimo šaltinių, visų pirma plėsdami mokamų paslaugų žemdirbiams spektrą.

Senosiose ES šalyse žemės ūkio rūmai, turintys istoriškai didelę pasitikėjimo, reprezentatyvumo ir administracinę patirtį, atlieka iš esmės bendrųjų ir individualizuotų paslaugų žemės ūkio gamintojams teikimo funkciją.

Tačiau žemės ūkio rūmai veikia tik dalyje ES šalių, net atskirų valstybių viduje (Vokietijoje) dauguma federalinių žemių žemės ūkio rūmų neturi, nes valstybei dalyvaujant žemdirbiams teikiamas paslaugas yra patikėjusios atskiroms savarankiškai veikiančioms įstaigoms ar institucijoms (mokėjimo agentūroms, konsultacinėms įmonėms, moksliniams institutams ir kt.).

Senosiose šalyse narėse gana aiškiai atsiskiria žemės ūkio rūmų institucijos (administruojančios, informuojančios ir konsultuojančios) ir ūkininkų organizacijų vaidmenys.

Žemės ūkio rūmai yra daugiau valstybės deleguotas funkcijas vykdanti, žemdirbiams administracines ir dalykines paslaugas teikianti organizacija, bendradarbiaujanti su valdžios institucijomis ar tarptautinėmis organizacijomis, neperžengdama savo vykdomos veiklos rėmų. Ūkininkų sąjunga, kitaip – šalies visų žemdirbių tikrosios savivaldos organizacija, veikianti kaip politiniams žemdirbių interesams atstovaujanti institucija nacionaliniu ir ES lygiu.

„Lietuvos žemės ūkio rūmų narystė pagrįsta netiesioginiu žemdirbių atstovavimu, kur sudėtinga užtikrinti (nustatyti) atskirų žemdirbių grupių interesų (pvz., šeimos ūkininkų) atstovavimo proporcingumą ir atstovaujamo sektoriaus svorį. Sprendimų priėmimo sistemos reprezentatyvumas kelia abejonių“, nurodoma Europos regioninės politikos instituto tyrime.

Tyrimo autoriai pabrėžia, kad žemdirbių savivaldos organizacijos veiklos finansavime ateityje turėtų gerokai mažėti nacionalinio biudžeto lėšų dalis. Tai padėtų lengviau identifikuoti atskiras žemdirbių savivaldos organizacijas ar jų bendrą sąjungą.

Nustačius takoskyras ir bendrumus, būtų išvengta nuomonių prieštaringumo ir atskirų organizacijų noro ginti vien tik savo siaurus interesus, sustiprintų visų pripažintos (pripažįstamos) žemdirbių savivaldos organizacijos(ų) parengtų pasiūlymų svorį ir reprezentatyvumą tiek nacionalinio, tiek ES socialinio dialogo kontekste.

„Lietuvos žemės ūkio rūmai, pagal šalies įstatymus turinti veikti kaip skėtinė žemdirbių savivaldos organizacija, kol kas neranda savo vienareikšmio vaidmens, atstovaudama žemdirbių interesams šalies ir tarptautiniu mastu. Tokios situacijos priežastis – nenusistovėjusi žemdirbių savivaldos samprata, daugelio paraleliai veikiančių asociacijų, atstovaujančių siauriems sektoriniams interesams, siekis ginti tik savus interesus, dėl to menkas tokių organizacijų nuomonių ir pozicijų reprezentatyvumas ir svoris politiniame dialoge“, nurodoma rekomendacijose.

Anot tyrimo autorių, ES senųjų šalių žemės ūkio rūmų specializacijos kontekste Lietuvos žemės ūkio rūmai praktiškai neturi laisvos nišos, kuri nebūtų perdengta savarankiškai ir efektyviai veikiančių institucijų (NMA, LŽŪKT, augalų veislių tyrimo stotys ir kt.). Žinant šią situaciją, minėtas valstybines funkcijas dirbtinai deleguoti žemės ūkio rūmams būtų netikslinga.

Europos regioninės politikos instituto vadovas dr. G. Radzevičius sutinka, kad pirmasis žingsnis Žemės ūkio rūmų reprezentatyvumui didinti – žemdirbių savivaldos formavimas, keičiant narystės rūmuose principus.

MŪ inf.