Skuodo rajono pieno gamintojas Adomas STATKUS yra prisiekęs kooperacijos šalininkas, vienas iš ŽŪK „Pienas LT“ iniciatorių ir kūrėjų. Su juo kalbamės apie patirtį ir pamokas, kurias atnešė ūkininkavimas ir narystė kooperatyvuose.

Nepaisant visuotinai pripažintos kooperacijos naudos žemės ūkiui ir patiems ūkininkams, aktualiausia tema kooperatyvams išlieka valdžios pripažinimas ir teisės aktų lopymas bei tobulinimas, nes jie yra rimtas trukdis pažangiems ir ekonomiškai sėkmingiems kooperatyvams užsitikrinti ekonominį tvarumą.

Prezidentas G. Nausėda neseniai pasirašė Seimo priimtas kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymo pataisas. Simboliška, kad šis įstatymo atnaujinimas beveik sutapo su Tarptautine kooperacijos diena, kuri tradiciškai minima pirmąjį liepos šeštadienį.

Apie būtinybę keisti atgyvenusį kooperatyvų įstatymą kalbėta jau senokai. Ar priėmus pataisas situacija pasikeis ir kooperacija Lietuvoje išjudės iš mirties taško?

Vien įstatymo pakeitimas neužtikrins kooperacijos plėtros. Tačiau tai pagrindinis dokumentas, kuris sukuria galimybes veikti.

Tiesa, iki šiol jis labiau orientavo konsoliduoti ūkininkų pagamintą produkciją ir gauti pridėtinę vertę iš žaliavos pardavimo, perparduodant didesnį jos kiekį.

Kooperatyvų įstatymas vis dar neskatina didinti investicijas į užaugintos produkcijos perdirbimą, nors tai ne tik užtikrintų didesnes ūkininkų pajamas, bet ir tvaresnę kooperatyvų veiklą.

Poreikis keisti įstatymą kilo patiems kooperatyvams, kurie, planuodami plėtrą, susiduria su sunkumais gauti kreditus, nes jų verslas priskiriamas prie netvarių. Jei kooperatyvas nori augti,  nariai turi investuoti savo turtą. Bankas niekuomet neskolins verslui, jei savininkas neinvestuoja savo lėšų.

Tačiau jei kooperatyvo narys traukiasi iš kooperatyvo, jis nori ir turi įstatymo suteiktą teisę išsinešti savo investiciją pajaus pavidalu. Mažėjant narių skaičiui, mažėja kapitalas, todėl bankai tai vertina kaip riziką.

Atskirais atvejais bankai prašo kooperatyvo narių laiduoti asmeniniu turtu už sutektą kreditą, tačiau apskritai bankai nepasitiki kooperatyvais, nes jų kapitalas netvarus. Kooperatyvas patenka į užburtą ratą.

Dabar įstatyme jau numatyta leisti ilgesnį pajų išmokėjimo laikotarpį, tai suteiks kooperatyvui stabilumo. Tiesa, tai nebus privaloma kiekvienam kooperatyvui. Nesiekiantys daug investuoti gali veikti pagal iki šiol galiojusį teisinį reglamentavimą.

Kooperatyvų įstatymo pakeitimai nebūtinai paspartins kooperacijos plėtrą. Pirmiausia turi būti kooperatyvo narių noras veikti. Tačiau įstatymo pataisos atriša rankas ir suteikia daugiau laisvės pažangiems kooperatyvams veikti ir investuoti į žaliavos perdirbimą.

Šiuo metu pradėjome antrą diskusijų etapą dėl naujų pataisų. Vienas diskutuotinų dalykų susijęs su kooperatyvų pripažinimu, t. y. dėl apyvartos apimčių su nariais. Viena iš „plonybių“ yra ta, kad nesumuojamos į apyvartą su nariais gautos pajamos už ne žemės ūkio produkciją, pvz., iš kooperatyvo narių įsigytos trąšos, pesticidai.

Taip pat siekiame pakeisti pelno paskirstymą, suteikiant daugiau laisvės kooperatyvo sprendimams. Šiandien didžioji dalis kooperatyvo pelno skirstoma pagal apyvartą - 85 proc. ir daugiau nuo pelno. Ši nuostata tinkamiausia, jei kooperatyvas realizuoja iš narių surinktą produkciją. Tačiau jei planuoja investuoti į perdirbimą, reikia daugiau kapitalo. Pagal dabartinius teisės aktus, dividendams galima skirti tik iki 10 proc. pelno. Narių suneštas pajinis kapitalas nėra įvertinamas tinkamai. Todėl būtina įteisinti platesnius pelno paskirstymo rėžius.

Komanditinių kooperatyvo narių įteisinimas – tai trečiasis kooperatyvų siūlomas įstatymo pakeitimas. Komanditiniai nariai tai tie, kurie kooperatyvo veikloje dalyvauja kaip investuotojai, bet nevykdo apyvartos su kooperatyvu. Tai leistų kooperatyvams pritraukti daugiau kapitalo.

Ūkininkaujate nuo Nepriklausomybės atkūrimo. Kas padėjo Jums formuotis požiūrį, kad ūkininkas turi matyti toliau savo ūkio tvoros ir dalyvauti bendruomenės veikloje?

Ūkininko pažymėjimą gavau 1991 metais. Mano sūnus anuomet mokėsi vidurinėje mokykloje. Kartą mokytoja paklausė vaikų, kuo dirba jų tėvai. Mano sūnus atsakė, kad jo tėvas nedirba. Paaiškėjo, kad jam buvo gėda prisipažinti, jog tėvas ūkininkauja.

1995-aisiais vyko pirmas Lietuvos ūkininkų sąjungos konkursas geriausiems ūkininkams išaiškinti. Laimėjau pirmą vietą, o dovanų – išvyką į Švediją. Lankydamasis ūkiuose daug mokiausi, nes švedai labiau prakutę. Susitikimuose norėjau išsiaiškinti, ar jų vaikams kaip ir manajam taip pat gėda prisipažinti, kad jų tėvai ūkininkai. Jie prisipažino, kad turi tokią pačią bėdą.

Švedų ūkiuose užaugę jaunuoliai nenorėjo būti nei melžėjais, nei šėrėjais, ir išlaikyti juos ūkiuose buvo labai sunku. Tačiau jau anuomet švedai turėjo sprendimą – jų ūkininkai laikėsi strategijos kurti įvairias ūkius aptarnaujančias organizacijas, kurioms reikėjo aukštos kvalifikacijos specialistų. Jų melžėjai tapo melžimo operatoriais, o traktorininkai – inžinieriais. Ką jau bekalbėti apie ūkiams taip reikalingus buhalterius ir apskaitininkus. Taip jiems pavyko „pririšti“ savo vaikus prie žemės ūkio.

Lietuvoje iš tokių pažangių procesų galiu įvardinti  agroservisą, kurį jaunimas šiandien noriai renkasi. Be to, tai palengvina ūkininkui darbą.

Kuo kooperacija naudinga ūkininkui? Kokios naudos gaunate Jūs?

Bet koks kooperatyvas yra ūkininko pagalbininkas. Mano ūkyje 200 galvijų, tačiau iš technikos turiu tik vieną žoliapjovę. Visa kita technika dalinuosi su kooperatyvo nariais.

Apie tai, kokią prasmę turi kooperatyvas ūkininko veikloje daug diskutavome „Pienas LT“ valdyboje, kai planavome statyti gamyklą. Ne kartą aiškinomės, ar vertikaliosios integracijos kooperatyve gamykla yra atskiras nuo ūkio darinys. Mano galva, pieno perdirbimo įmonė yra mano, pieno gamintojo, darbo įrankis.

Šiuo metu esu trijų kooperatyvų narys. Buvau vienas iš Kredito unijos Skuode įkūrėjas, o dabar dalyvauju jos veikloje. Ji man teikia finansines paslaugas. Esu vienas iš pašarų kooperatyvo įkūrėjas. Dar esu „Pienas LT“ narys (A. Statkus renkamas „Pienas LT“ valdybos nariu nuo pat kooperatyvo įkūrimo – red. past.).

Kooperatyvus vertinu kaip agroserviso įmones. Jie visi veikia darbo pasidalijimo principu ir sprendžia mano ūkinius reiklaus. „Pienas LT“ sprendžia mano rūpesčius dėl pieno surinkimo ir pardavimo. Man nebeskauda galvos kiekvieną mėnesį derėtis su perdirbėjais, kaip tai būdavo anksčiau. Ir bijoti nereikia, ar atsiųs rytoj pienvežį, kaip kadaise buvo nutikę.

Kodėl ūkininkai netiki kooperatyvų narių žodžiais apie kooperacijos naudą, mokslininkų išvadomis, pažangių užsienio šalių patirtimi ?

Viena iš priežasčių – tai karti kolūkių griūties laikotarpio patirtis. Anuomet kolūkių bazėje kūrėsi tarsi maži kooperatyvai, kurie bandė išgyventi. Juose grupelės žmonių visokias suktybes darė, kol galų gale tie junginiai išmirė, o turtą pradangino, iš žmonių atimdami galimybę ūkininkauti. Kuo ilgiau tęsėsi tie procesai, tuo skausmingiau jie baigėsi. Vis dėlto, jei vėl tekstų ardyti kolūkių sistemą, mano galva, reikėtų daryti taip pat, bet greičiau.

Kita problema yra valdžios požiūris į kooperaciją ir kooperatyvus. Visos valdžios veidmainiavo pasisakydamos už kooperaciją. Nors tvirtino, kad kooperatyvams žiebia žalią šviesą, tačiau situaciją nusakyčiau kitaip: šviesa tai žalia, bet lemputė nedega.

Visa europinė parama iš esmės buvo orientuota į individualų ūkį, bet ne kooperaciją. Tai buvo klaida, nes buvo siekiama pigaus populiarumo. Belieka apgailestauti, kad valdžios institucijose nebuvo toliaregių politikų. Jei kooperacijai būtų sąžiningai skirta parama su atitinkama kontrole, šiandien situacija būtų kitokia.

Trečioji problema – ūkininkų nesusikalbėjimas. Bet kurioje ūkininkų organizacijoje sprendžiant problemas susikalbėti sunku. Daugelio ūkininkų požiūriai savanaudiški, o siūlomi sprendimai momentiniai. Niekas nekalba apie bendrus reikalus ir kooperacijos politiką. Jei gali gauti lėšų individualiai, kam besistengti dėl kooperatyvo. Toks ūkininkų požiūris paveikia valdžią.

Retas ūkininkas suvokia kooperacijos kaip pagalbinės organizacijos prasmę. Gal todėl iš tūkstančių pieno gamintojų mūsų belikome tik keli šimtai, kurie patikėjo ir įkūrė kooperatyvą „Pienas LT“.

Buvote prie kooperatyvo vairo, kai daugelis priešinosi gamyklos statybai, o vėliau skleidė melagienas apie nesąžiningai panaudotą ES paramą. Kartu su kitais „Pienas LT“ valdybos nariais vertinote grėsmes, kai išėjo keli stambūs kooperatyvo nariai. Kokios patirties tai atnešė?

Pamenu tą laiką, kai rengėme kooperatyvo įstatus. Kadangi dalyvavau įkuriant du kooperatyvus, šį darbą pasisiūliau padaryti. Beveik metus juos redagavome ir pildėme. Diskutavome dėl kiekvieno punkto, žodžio, kol galiausiai pradėjome suprastai vienodai. Steigiamajame susirinkime priėmėme pradinį variantą beveik be pataisų. Užtrukome metus, kol visi suvokėme įstatus vienodai.

Dabar mūsų suvokimas yra ne toks. Dažnai asociacijų susirinkimuose mane stebina kitų kooperatyvų požiūris į kooperaciją. Kartą dėl to pasiguodžiau vienai pašnekovei, o ji padrąsino: mes kooperatyve „Pienas LT“ per 10 metų padarėme 50 metų šuolį, o kiti įstrigo laike ir nesupranta, ką jiems siūlome. Dėl to mūsų siūlomų teisės aktų pataisų nesupranta nei valdžia, nei kiti kooperatyvai, nei kiti ūkininkai. Bet aš jau išmokau, kad už pažangą tenka brangiai mokėti.

Parengta bendradarbiaujant su ŽŪK „Pienas LT“