„Nesu dalyvavęs vaisingose derybose, kur galios pozicijoje būtų ūkininkas, parduodantis produkciją ir diktuojantis sąlygas. Ūkininkas – silpnoji grandis ir visi tuo naudojasi. Ne išimtis buvo ir vasario 24 d. įvykusios derybos Žemės ūkio ministerijoje“, – savo feisbuko paskyroje mintis po derybų ir žemdirbių palaikymo piketo dėlioja ūkininkas Audrius Vanagas.

Derybinės grupės vadovo teigimu, ūkininkų derybinių galių pozicija turi keistis, privalu įgyti daugiau svertų keisti situaciją, tapti lygiaverčiais partneriais ir pagaliau būti oriais. Todėl iškilus pieno krizei buvo nutarta sukviesti visas grandies dalis prie vieno derybų stalo: ūkininkų, perdirbėjų, prekybininkų atstovus, prižiūrint Konkurencijos tarybai bei dalyvaujant Žemės ūkio ministerijai, kaip tų santykių sureguliavimo institucijai, o Vyriausybei – moderuojant.

„Deja, bet tądien įvyko blogiausia, kas galėjo įvykti derybose. Derėtis norėjo tik viena pusė – ūkininkai. Prekybininkų atstovai iškart užsidengė geležine uždanga. Jų manymu, negalimi jokie siūlymai ir sprendimai dėl Konkurencijos tarybos galimų tolimesnių veiksmų.

Perdirbėjai ėmė kaltinti ūkininkus, kad, neva, ūkiai per smulkūs, pieno surinkimo, punktų išlaikymo ir tyrimų kaštai per dideli, kad tokios situacijos niekur kitur Europoje nėra, ir kad ta kaina tokia yra, nes mes patys esame to verti. Daugiau moralas nei noras derėtis.

Žemės ūkio ministerija pripažino, kad pieno gamintojų situacija yra kritinė, pademonstravo skaičius, kad ūkininkų užauginti „lašiniai“ yra šnipštas ir padėtis yra tikrai labai rimta. Tačiau nepripažino to fakto, kad ji pati kalta dėl susidariusios kritinės padėties pieno gamybos sektoriuje.

Pieno krizės pasikartoja nuo 2003 m. kas šešerius metus, tai – jau ketvirtoji krizė šiame tūkstantmetyje ir nebuvo iki šiol priimta jokių konkrečių sprendimų apsaugant silpniausią pieno sektoriaus grandį – pieno gamintojus. Paradoksas – nekontroliuojama ir neginama pieno gamintojų atžvilgiu situacija naudojama įrankiu, kad pirmiausia turi būti priimami ilgalaikiai sprendimai pieno gamintojų situacijai keisti ateityje, o tik paskui galimi trumpalaikiai sprendimai gelbėti pieno gamintojams.

Toks keistas jausmas: privedame prie kritinės situacijos, silpnumo akimirką darome spaudimą priimti įsivaizduojamus ir tik vienos pusės, pieno gamintojų, prisiimamus įsipareigojimus ilgalaikėje perspektyvoje ir tada nusprendžiame gal gelbėjame, gal ne – nuo nuotaikos priklausys. Na negalima taip žaisti su mumis. Kur bandymas ir lyderystės prisiėmimas ieškoti sprendimų visoje pieno grandinėje?“ – rašo A. Vanagas.

Anot jo, penktadienį, matant, kad siūlymai tik užrašomi lentoje, tačiau išsamiai neaptariami, kad derybos sukasi ne į derybų pusę, o į tik vienos pusės bandymą derėtis ir kalbėtis, o kitų pusių – ignoravimą ir bandymą kaltinti ūkininkus, kad jie patys kalti dėl situacijos pieno sektoriuje, buvo priimtas sprendimas išeiti iš derybų anksčiau laiko.

„Matėme, kad situacija mūsų atžvilgiu buvo kritinė. Pasitvirtino sena tiesa, kad skęstančiųjų gelbėjimas pačių skęstančiųjų reikalas“, – rašė A. Vanagas, kartu dėkojantis visiems susirinkusiems prie Žemės ūkio ministerijos palaikyti.

„Tik kartu mes galime apginti savo interesus ir pakovoti už visiems teisingą rytojų“, – primena ūkininkas.