Dar kartą mėšlo tvarkymo klausimu – be emocijų
2021-01-20

Akademija, Kėdainių r. Mėšlo klausimas šiuo metu aktyviai ir emocingai aptarinėjamas žemdirbių bendruomenėje, piktinantis naujais reikalavimais, kurie įsigalios po devynių mėnesių. Tačiau, ar iš tiesų ūkiuose visada nepriekaištingai susitvarkoma su mėšlu?

Skirtingų institucijų specialistai Virginijus Feiza (LAMMC Žemdirbystės institutas), Saulius Jasius (Žemės ūkio ministerija), Arvydas Povilaitis (VDU Žemės ūkio akademija), Kristina Narvidienė (Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba) ir Vytautas Ribikauskas (LSMU Veterinarijos akademija) šia aktualia tema parengė komentarą, remdamiesi ne vienus metus atliekamais tyrimais.

„Kai prieš kelerius metus rengėme Gerosios žemės ūkio praktikos kodeksą, minėto naujo įsakymo, apibrėžiančio mėšlo ir srutų tvarkymo aplinkosaugos reikalavimus, dar nebuvo. Girdėdami šiuo metu verdančias diskusijas žemdirbių visuomenėje, norime trumpai aptarti naujo teisinio dokumento atsiradimo priežastis bei aplinkosauginę ir agronominę svarbą“, – sako V. Feiza.

Linas agro mob 21 04 01

Primename, kad 2020 m. pabaigoje bendru Žemės ūkio ir Aplinkos ministrų įsakymu buvo patvirtintas naujas mėšlo ir srutų tvarkymo aplinkosaugos reikalavimų aprašas, kuris pakeitė 2005 m. liepos 14 d. įsakymą Nr. D1-367/3D-342 „Dėl Mėšlo ir srutų tvarkymo aplinkosaugos reikalavimų aprašo patvirtinimo“. Šis įsakymas įsigalioja nuo 2021 m. lapkričio 15 d.

Tik teisingai laikomas mėšlas bus vertinga trąša

Organinės trąšos skatina humuso formavimąsi bei yra svarbus maisto medžiagų šaltinis augalų augimui. Tačiau organinės trąšos (ypač mėšlas) bus vertingos tik tuomet, jeigu bus teisingai laikomos, kol pateks į dirvą. Deja, neretai mėšlo laikymas Lietuvoje dar nėra tinkamas.

Nemažai gyvulininkystės ūkių, neturėdami mėšlidžių, arba turėdami jas, bet per mažos talpos laikomų gyvulių skaičiui, ne augalų vegetacijos metu mėšlą veža į laukus ir ten jį laiko krūvose.

Tačiau tik pavieniai ūkiai mėšlą krauna į rietuves laukuose, stengdamiesi minimalizuoti azoto ir kitų mėšle esančių medžiagų nutekėjimus. Dauguma ūkių tokios praktikos netaiko. Priekabos išverčiamos netvarkingai, mėšlas pilamas krūva prie krūvos, jos neuždengiamos.

Nenaudinga nei aplinkosauginiu, nei ekonominiu požiūriu

Mėšlas negali būti pilamas lauke tiesiai ant dirvos. Jo laikinam kaupimui iki jo paskleidimo reikalinga įrengti paklotę, kuri sumažina srutų nutekėjimą į dirvožemį ir vandenį. Labai svarbu ir tinkamai uždengti krūvą, kad būtų sumažintas kritulių patekimas bei azoto ir kitų lakių medžiagų garavimas į atmosferą.

Mėšlo vežimą į laukus ir krovimą į rietuves mūsų dienomis vargu ar galime vadinti ekonomiškai naudingu. Darbo sąnaudų bei transportavimo išlaidų požiūriu – tai tikrai nenaudinga.

Be to, jau dveji metai iš eilės, kai Lietuvoje nėra dirvos įšalo per visą žiemą. Drėgnos ir neįšalusios dirvos suvažinėjimas neišvengiamai sąlygoja jos suslėgimą. Dirva aplink mėšlo krūvas bus išvažinėjama traktoriui ar krautuvui manevruojant bei kraunant mėšlą į kratytuvus pavasarį.

Taip pat būtina paminėti ir augalų maistinių medžiagų praradimus, kurie neišvengiami taikant šią praktiką.

Per šešis mėnesius iš vienos melžiamos karvės gaunamo kraikinio mėšlo kaupe slegiantis mėšlui ir dėl kritulių vandens gali susidaryti iki 4,2 kubinių metrų srutų (iš vienos mėsinės karvės su veršeliu – iki 3 kubinių metrų).

Šios srutos turi būti arba surenkamos į rezervuarą, arba sugeriamos specialaus sluoksnio, kitaip šis kiekis bus nuplautas į dirvą ir užterš aplinką bei vandenis. Tokiose srutose sausųjų medžiagų kiekis gali būti 0,4-2,5 proc., bendrojo azoto – 0,7-2 kg/t, bendrojo fosforo – 0,02-0,16 kg/t, kalio – 0,7-3,5 kg/t.

Humusingų dirvožemių turime ne tiek ir daug

Kaip jau minėta, organinės trąšos skatina humuso formavimąsi. Dirvožemio humusas sudaro pagrindinę dirvožemio organinės medžiagos dalį. Jis yra ne tik maisto medžiagų šaltinis augalams, bet gerina dirvožemio struktūringumą, mažina drėgmės garavimą iš dirvožemio bei cheminių elementų išsiplovimą į gruntinius ar drenažo vandenis.

LAMMC Agrocheminių tyrimų laboratorijos mokslo darbuotojų 2015 m. išleistoje monografijoje „Inovatyvūs dirvotyros ir agrochemijos mokslo sprendimai“ pateikiami duomenys, kad beveik trys ketvirtadaliai šalies laukų mineralinių dirvožemių yra mažo ir vidutinio humusingumo. Humusingų dirvožemių yra 17,7 proc., didelio humusingumo – 7,2, o labai mažo humusingumo – 1,3 proc.

Humusingiausios yra Vidurio Lietuvos dirvos. Skurdžiausi humuso dirvožemiai yra Rytų Lietuvoje. Čia vyrauja labai mažo ir mažo humusingumo dirvožemiai (atitinkamai 7,5 ir 66 proc.), vidutinio humusingumo yra 19, humusingų – 4, labai humusingų – 3,5 proc. tirto ploto.

Lygumose vyraujančiuose balkšvažemiuose, išplautžemiuose bei rudžemiuose humuso yra vidutiniškai 2,5–2,9 proc., aukštesnėse vietose ir kalvose esančiuose dirvožemiuose jo kiekis nesiekia 2 proc. Mažiausiai humuso yra eroduotuose dirvožemiuose – vos 0,6–1,4 procento.

Kas svarbiausia naujuose reikalavimuose?

Verta įsigilinti, kokie konkrečiai reikalavimai dabar taikomi laikant tirštąjį mėšlą laukuose. Taigi, pagrindiniai punktai, įvardinti naujajame dokumente, yra šie:

• Vieta laukuose mėšlui laikyti parenkama, kad tirštojo mėšlo rietuvės neapsemtų paviršiniai vandenys (liūčių, potvynių metu), ne arčiau kaip 100 m nuo gyvenamosios ir (ar) visuomeninės paskirties pastatų. Kai laikymo vieta įrengiama arčiau kaip 800 m iki gyvenamosios ir (ar) visuomeninės paskirties pastatų, mėšlo kaupas turi būti uždengtas nurodytomis priemonėmis.

• Vieta parenkama ne arčiau kaip 20 m nuo karstinių smegduobių, melioracijos griovių ir įrenginių (paviršinio vandens nuleistuvų ir latakų). Potvynių grėsmės teritorijose, paviršinių vandens telkinių apsaugos zonose, požeminio vandens vandenviečių apsaugos zonose, šiaurės Lietuvos karstiniame regione turi būti laikomasi specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, nustatytų Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme.

• Ruošiant vietą tirštajam mėšlui laikyti, pirmiausia ant dirvos paviršiaus formuojamas durpių arba smulkintų šiaudų pasluoksnis srutoms ar skysčiams iš mėšlo sugerti. Šis pasluoksnis visu perimetru turi būti platesnis už mėšlo rietuvę, aiškiai matomas. Laikymo vieta turi būti apjuosta ne žemesniu kaip 30 cm aukščio žemės pylimu. Pylimas įrengiamas, kad visą mėšlo saugojimo laikotarpį srutos neištekėtų už jo ribų.

• Rietuvėse mėšlas laikomas ne ilgiau kaip 6 mėnesius. Jeigu planuojama tirštąjį mėšlą laikyti tręšiamajame lauke ne ilgiau kaip 2 savaites, nei pasluoksnio, nei pylimo nereikia.

„Apibendrinant pateiktą informaciją, konstatuojame, kad Gerosios žemės ūkio praktikos požiūriu, mėšlo laikymas rietuvėse atvirame lauke gali būti naudojamas kaip laikina priemonė, bet ne išeitis iš padėties“, – tokias išvadas daro specialistų grupė.

Žinant, kad Lietuvoje vyraujančių moreninės kilmės dirvožemių derlingumas priklauso nuo organinės medžiagos kiekio ir yra vienas su kitu tiesiogiai susiję, praturtinti mūsų dirvas kokybiška organine medžiaga turi būti ir pačių žemdirbių interesas. Ateityje šis poreikis tik augs.

MŪ inf.

Gudinas - mobilioji apacia 21.03.14

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kokių rūšių augalų plotus ūkyje šį pavasarį ketinate gerokai padidinti?
Orai