Dėl Europos žaliojo kurso protestuoja ne tik Lietuvos žemdirbiai. Daugelio ES šalių ūkininkai kelia nepatogius klausimus ir jungiasi bendrai protesto akcijai prie ES institucijų. Ar tai nenoras turėti švaresnį pasaulį? Ar vis dėlto tai pagrįstas racionalaus mąstymo šauksmas?

Turime pripažinti, Europos žaliasis kursas – tai ne balinių vėžlių ir nendrinukių gelbėjimo planas. Tai gelbėjimosi planas Europai. Ir ne tik nuo biologinės įvairovės nykimo. Tai strateginis dokumentas, kuris, visų pirma, gimė dėl to, kad Europa pradeda atsilikti skaitmenizacijos srityje ir dėl to praranda rinkas. Prarandame konkurencingumą pasaulyje, o žymiai sparčiau besivystančios šalys pradeda siūlyti pažangesnius produktus ir paslaugas.

Antra priežastis – besikeičiantis klimatas, dėl kurio patiriame milžiniškus nuostolius. Didelę žalą patiria ir žemės ūkis, su tuo susiję galimi produkcijos kainų svyravimai galutiniams vartotojams. Tad esu tikras, ūkininkai puikiai supranta pokyčių svarbą, nes patys pirmieji „savo kailiu“ jaučia klimato kaitos padarinius. Bet išlieka esminis klausimas – kaip tuos pokyčius įgyvendinti nesunaikinant žemės ūkio ir kaimo apskritai.

BŽŪP neturi finansinio pagrindo Žaliojo kurso įgyvendinimui

Nors daug kalbėta apie didelius bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) pokyčius bei apie papildomą finansavimą, realybėje tai gali būti sunkiai įgyvendinama, nes šalys narės turės labai daug laisvės pačios spręsti, kaip išleisti lėšas, kur jas nukreipti. Europos Parlamentas yra ta institucija, kuri skatina sprendimus priimti kuo greičiau ir siūlo labai konkrečius finansavimo šaltinius naujiems Žaliojo kurso įsipareigojimams. Tačiau derybose su Europos Komisija bei ES Taryba iškyla daug ginčų ir sprendimai iki šiol yra užvilkinti.

Pavyzdžiui, tik šią savaitę Europos Parlamentą pasieks kai kurios BŽŪP nuostatos, tokios, kaip ekoschemos, ekologinis ūkininkavimas, antrojo ramsčio lėšos aplinkai, klimatui ir pan. Dėl jų bus balsuojama plenariniame posėdyje.

BŽŪP dokumentai Europos Parlamentui buvo pateikti svarstyti dar 2018 m., kai apie Europos žaliąjį kursą nebuvo jokios kalbos.  2019 m. pradėjus dirbti naujajai Ursulos von der Leyen vadovaujamai Europos Komisijai, vienas iš prioritetų tapo Žaliasis kursas ir skaitmenizacija visose srityse, taip pat ir žemės ūkio sektoriuje.

Mes, europarlamentarai, siūlėme Europos Komisijai atsiimti BŽŪP dokumentus ir integruoti Žaliojo kurso, tiek „Nuo lauko iki stalo“, tiek „Biologinės įvairovės“ strategijas, kartu numatant ir finansavimo ES lėšomis gaires bei aiškią įgyvendinimo sistemą. Deja, tai neįvyko, buvo nuspręsta BŽŪP derinti atskirai. Strategijos numato naujus įsipareigojimus valstybėms narėms, tačiau nėra numatyta aiškūs finansavimo šaltiniai.

Ieškoma atsitiktinių laikinų šaltinių

Kadangi BŽŪP dokumentuose pilnai nenumatomas Žaliojo kurso įgyvendinimas, tas žaliąsias strategijas bandoma perkelti į Europos ekonomikos gaivinimo planą, suteikiant galimybę tas priemones finansuoti Atsigavimo fondo pinigais. Bet mes gerai žinome, kas įvyko Lietuvoje.

Valstybės narės pačios rengė nacionalinius ekonomikos gaivinimo planus, tad mūsų atveju, Lietuvos Vyriausybė iš šio fondo pasirinko žemės ūkiui nenumatyti nė vieno euro. Tai visiškai nesuprantama, nes, skirtingai nei kai kuriose kitose šalyse, klimato kaitos mažinimo įsipareigojimus, ir dargi ganėtinai ambicingus, Lietuva nusprendė apsiimti ne tik transportui, pramonei, bet ir žemės ūkiui.

Be to, Atsigavimo fondas yra skirtas laikinoms priemonėms išeiti iš COVID-19 pandemijos sukeltos krizės. Jis bus naudojamas tik kelis metus ir neturi tęstinumo. Tad net jei Vyriausybė numatytų deramas priemones žemės ūkio sektoriui – ji, remdamasi šiuo fondu, negalėtų užtikrinti jų finansavimo tęstinumo.

Dėl ko protestuoja žemdirbiai?

Pats asmeniškai bendrauju su žmonėmis, kurie iš tiesų dirba žemę, kurie gamina žaliavą, maistą. Rinkau žemdirbių nuomones apie tuoj prasidėsiančius pokyčius, apie jų galimybes prisitaikyti, kviečiau teikti pasiūlymus, kaip jie mato perėjimą prie tvaresnio, žalesnio ūkininkavimo.

Lietuvos ūkininkai tikrai neneigia klimato kaitos ir nėra nusiteikę prieš balinius vėžlius ar meldines nendrinukes. Jie tik kelia pagrįstus klausimus – kaip su naujais įsipareigojimas, o tai reiškia – ir su didesniais ūkininkavimo kaštais, reikės konkuruoti ES ir pasaulio rinkoje? Tai nėra protestas prieš Žaliąjį kursą. Tai protestas prieš nepasvertus, neišmintingus ir netgi neišmanėliškus sprendimus.

Lietuvos žemdirbiai, kaip ir dalis kitų ES valstybių ūkininkų, dar iki COVID-19 pandemijos jau patyrė ir iki šiol patiria krizę dėl nevienodų konkurencinių sąlygų, t. y. – dėl diskriminacinės ES paramos, kai vienų šalių žemdirbiams mokamos gerokai mažesnės tiesioginės išmokos nei kitų, senbuvių ES narių žemdirbiams. Tad kai kuriems žemės ūkio sektoriams dėl įsisenėjusių priežasčių esant ant išnykimo ribos, nauji Žaliojo kurso reikalavimai be finansinių išteklių gali būti pražūtingi.

Žaliasis kursas šalyse narėse bus įgyvendinamas pagal nacionalinius strateginius planus. Juos rengiančios valstybės turi daug laisvės improvizuoti. Pavyzdžiui Vokietijos žemės ūkio strateginis planas buvo nuosekliai derintas su šalies ūkininkais, bendru sutarimu priimtos formuluotės yra logiškos, nuostatos suprantamos ir praktiškai įgyvendinamos.

Tuo tarpu Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros strateginio plano projektas ateinančiam finansiniam laikotarpiui yra labai miglotas, mažai derinamas su žemdirbiais, kurie netgi iš socialinių partnerių ne kam kitam, o Žemės ūkio ministerijai tapo nepageidaujamais lobistais. Ūkininkai šį projektą vertina kaip itin sudėtingą ir praktiškai sunkiai įgyvendinamą, nelogišką ir prasilenkiantį su realybe.

Nepaleiskime vėjais to, dėl ko taip sunkiai dirbome

Nors daug kalbama apie tai, kad su Žaliuoju kursu į žemės ūkį ateina ES pinigai, realiai Lietuvos ūkininkams naujus įsipareigojimus teks įgyvendinti iš to paties tiesioginių išmokų krepšio. Priminsiu, kad inovacijų kūrimui ir vystymui yra skirtos kitos programos. Lietuva galėtų sėkmingai dalyvauti ES mokslinių tyrimų ir inovacijų programoje „Horizon“.  Tačiau Lietuvoje ir šias veiklos sritis norima vystyti žemdirbių sąskaita.

Su žemdirbiais kartu nuėjome ilgą kelią, kol pasiekėme, kad tiesioginės išmokos Lietuvos ir kitų mažiausias tiesiogines išmokas gaunantiems žemdirbiams artėtų prie ES vidurkio. Ir vis dar esame kelyje į galutinį tikslą. Tačiau mūsų pačių valdžios, nesuprantančios žemės ūkio specifikos ir išskirtinumo iš kitų ūkio šakų, sprendimai gali sugriauti ir tas sunkias tarpines pergales.

Jeigu mes nereaguosime į jautrią situaciją žemės ūkyje, jeigu padarysime neišmintingus eksperimentus, užkraudami žemdirbiams papildomus reikalavimus, prieš tai neįvertinę pasekmių ir neišsprendę jau šiuo metu egzistuojančių ūkininkų ekonominių problemų, mes galime susidurti su maisto trūkumu, tam tikrų produktų deficitu ir su tuo susijusiomis dešimtis kartų sukilusiomis maisto kainomis.

Kodėl įsipareigojimų finansavimo griežtai nereglamentuoja ES?

Panašu, kad Europos Komisijos pirmininkė, siekdama įtikti kiekvienai valstybei narei, pataikauja ES Tarybai ir nesistengia siekti kompromiso su Europos Parlamentu, turinčiu daug griežtesnę nuomonę įsipareigojimų finansavimo klausimais. Dabartinė Europos Komisija turi didesnį dešiniųjų palaikymą, o tai reiškia, kad viršų ima kuo didesnės valstybių narių autonomijos siekis. Deja, kairesnių pažiūrų, labiau į socialinį teisingumą, į lygybę, į tolygesnį vystymąsi orientuotų idėjų įgyvendinimui toks požiūris nėra palankus.

Visa tai atsiremia į gryną praktiškumą, ūkiškumą ir galimybes kurti kasdienę gerovę savo krašte. Pavyzdžiui, Lietuvai šitas požiūris sąlyginai atsieina milijonus eurų į „minusą“ per 2021-2027 m. finansinės perspektyvos reglamentus, per bendrosios žemės ūkio politikos bei sanglaudos politikos dokumentus.

Tad dabar labai daug priklauso nuo nacionalinio lygio sprendimų, nuo mūsų pačių vyriausybės požiūrio, kuris, bent jau kol kas, mūsų šalies žemės ūkio išlikimui nėra palankus. Jeigu ES investicijų panaudojimas pagilins socialinę atskirtį, nuskurdins ūkininkus, sumažins gyvybiškai svarbaus žemės ūkio sektoriaus konkurencingumą ir taip apribos šalies gyventojų galimybes įsigyti vietinio, kokybiško ir finansiškai prieinamo maisto, turėsime pripažinti, kad vis tik netinkamais būdais siekdami Žaliojo kurso tikslų, pražudėme mūsų visuomenę maitinantį Lietuvos kaimą.

Tad Lietuvos Vyriausybei linkiu vis tik išgirsti žemdirbių racionalaus mąstymo šauksmą, raginu įtraukti juos į strateginio plano rengimą kaip lygiaverčius partnerius ir naujus kylančius iššūkius priimti pasirengus ūkiškai bei išmintingai.

Užsakymas Nr. 10696

Bus apmokėta iš Europos Parlamento Žaliųjų / ELA politinės grupės sąskaitos