Mano ūkis - Bronis Ropė: „Per pusantros valandos nieko nepasakyti apie žemės ūkį

Nuomonė

2020-09-23

Daug dėmesio žiniasklaidoje buvo skirta tam, ką per savo pirmąjį metinį pranešimą apie Europos Sąjungos (ES) padėtį pasakė Europos Komisijos (EK) pirmininkė Ursula von der Leyen. Tačiau Europos Parlamento (EP) nario Bronio Ropės teigimu, dėmesį reikėtų atkreipti ir į tai, ko U. von der Leyen nepasakė. Ką reiškia nutylėta žemės ūkio tema EK pirmininkės pranešime, kalbamės su EP nariu B. Rope.

Eikime iš karto prie reikalo – kokią žinutę Lietuvos žemdirbiui pasiuntė EK pirmininkė savo metinėje kalboje?

Mane, kaip EP Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto narį, pirmiausia ir labiausia nustebino tai, jog EK pirmininkės metiniame pranešime nebuvo nieko pasakyta apie ES Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) ateitį. Tiek Lietuvos, tiek visos Europos ūkininkai laukė informacijos apie BŽŪP reformą, strategiją „nuo lauko iki stalo“ ir įsipareigojimus pagal atnaujintą klimato planą. Tačiau apie ūkininkų ateitį nebuvo pasakyta nė žodžio! Tai buvo, ko gero, ilgiausias EK metinis pranešimas ES istorijoje. Tačiau per pusantros valandos nieko nepasakyti apie žemės ūkį – manau, tai jau ne atsitiktinumas.

Prasidėjus COVID-19 pandemijai, buvo tiek daug kalbėta apie ES ir atskirų valstybių narių apsirūpinimo maistu svarbą kaip vieną iš saugumo garantų ir aš asmeniškai tikėjausi, kad tai bus viena svarbiausių pranešimo temų, tačiau žemės ūkio klausimai Ursulos von der Leyen pranešime nesulaukė net menkiausio dėmesio. Šios temos nutylėjimas man sukėlė, švelniai tariant, nusivylimą, nes vertinu tai kaip EK poziciją, rodančią, kad derybos dėl žemdirbiams aktualių klausimų ir finansavimo šiam sektoriui nebus lengvos.

Manote, kad tokia EK pirmininkės pozicija – tai viešas pareiškimas, kad apsirūpinimas maistu Europos Komisijai vis tik nėra prioritetas?

Mano manymu, ši tema neabejotinai turėjo užimti deramą vietą EK pirmininkės pranešime. Nieko šia tema nepasakydama, ji pasakė labai daug. COVID-19 pandemija aiškiai atskleidė, ką mums visiems reiškia valstybės gebėjimas savarankiškai apsirūpinti maistu. Turėtume būti labai dėkingi savo šalies ūkininkams, kad, nepaisant didelių sunkumų, kai reikia nelygiomis sąlygomis konkuruoti Europos Sąjungos rinkoje, jie bando išlaikyti žemės ūkio sektorių gyvą. Be kai kurių sutrikimų prekybos centrų sandėliuose, dėl ko tam tikrų maisto produktų lentynos laikinai buvo ištuštėjusios, karantino metu mes vis tik turėjome pakankamai kokybiško maisto.

Ūkininkai, nepaisant visų sunkumų ir lygiai tokio paties nerimo, kokį patyrė visi gyventojai dėl COVID-19 viruso grėsmės, iš visų jėgų stengėsi užtikrinti kurį laiką net išaugusį maisto poreikį. Priminsiu, kad Lietuvoje ūkininkų amžiaus vidurkis yra tikrai solidus ir dauguma jų būdami jau pensinio amžiaus dėl pandemijos priklauso padidintos rizikos grupei. Tad pirmiausia visuomenė turėtų grąžinti pagarbos žemdirbiui skolą, vietoj to dažnai viešai girdimo nepasitenkinimo, neva ūkininkai yra ES išlaikytiniai, neva jie plėšia iš vartotojų didžiulius pinigus už maistą...

Na, tikiuosi šiai auditorijai nereikia aiškinti, kam yra reikalingos ES subsidijos žemės ūkiui ir iš ko susideda maisto kaina. O žemės ūkio subjektų statistika Lietuvoje aiškiai rodo, kad šis sektorius susiduria su sunkumais ir jam kyla reali grėsmė susitraukti, atskiroms šakoms išnykti.

Mes jokiu būdu negalim leisti ūkininkams atsisakyti dirbti žemę – paprasčiau sakant – gaminti maistą. Kodėl? Nes maistas yra gyvybiškai būtina prekė bet kokioje situacijoje: ar tai būtų ramūs valstybės klestėjimo, augimo laikai, ar tai būtų krizinė situacija. Jeigu neturėsime savo maisto, turėsime pirkti jį už tokią kainą, kokią mums primes išorės gamintojai. Ir tokiu atveju maistas tikrai nebus pigus jiems žinant, kad neturime savo produkcijos, galinčios konkuruoti nei kaina, nei kokybe su atvežtine. Tai jau yra nutikę su kai kuriais produktais, pavyzdžiui, su kiauliena ir jos gaminiais.

Manote, kad EK ruošia nepalankius sprendimus žemės ūkiui?

Mums net nereikia papildomų nepalankių sprendimų, jau dabar situacija yra nepalanki Lietuvos ūkininkams. Pagrinde – tai Lietuvos žemdirbiams mokamos vienos žemiausių tiesioginių išmokų. Tai nereiškia, kad lietuviams žūtbūt reikia daugiau pinigų. Tai reiškia, kad mūsų ūkininkams reikia sąžiningų konkurencinių sąlygų. Kitų valstybių ūkininkai gauna didesnes išmokas, vadinasi, jiems tai suteikia didesnį konkurencinį pranašumą, o juk visi veikiame toje pačioje ES rinkoje be sienų.

Taip pat jau ne kartą esu minėjęs, kad labiausiai į neviltį ūkininkus varo net ne konkretūs jiems nepalankūs sprendimai, o būtent nežinia, kai negali planuotis savo veiklos artimiausioje ateityje. Jei nesugebėsime išlaikyti žemės ūkio sektoriaus, mes neteksime vieno iš svarbiausių saugumo garantų.

Tokia EK pirmininkės pozicija – nutylėti šią temą – mano manymu, reiškia, kad ji nepakankamai gerai supranta ir nepakankamai realistiškai vertina ES ūkininkų, ypač tokių šalių kaip Lietuva ar kitos Baltijos šalys, labai įtemptą situaciją. U. von der Leyen skyrė atskirą dėmesį vidaus rinkai ir jos stiprinimui, tačiau ir čia nieko konkretaus, kaip vidaus rinkoje veiks ūkininkai, kurių per ateinantį laikotarpį laukia milžiniški iššūkiai – žaliųjų reikalavimų įgyvendinimas, nauja išmokų sistema, perėjimas prie „nuo lauko iki stalo“ strategijos.

Esu tikras, kad iš esmės ji gerai suvokia kertinį žemės ūkio vaidmenį Europos Sąjungoje. Tačiau galbūt ji mano, kad žemės ūkio situacija ES yra pakankamai stabili. Dalis politikų taip ir stengiasi parodyti, netgi priešindami visuomenę su žemdirbiais. Kas domisi, tas žino, kad net ir Europos Parlamente turime atstovę iš Lietuvos, manančią, kad žemės ūkiui atskiro ES dėmesio nei finansavimo nereikia.

Dar vienas aspektas, kuris galėjo būti U. von der Leyen nutylėtos žemės ūkio temos pagrindu – tai „Europos žaliasis kursas“. Žalieji reikalavimai vienaip ar kitaip palies ūkininkavimą. EK pirmininkė šiuo požiūriu yra sudėtingoje situacijoje, kaip išlaviruoti tarp išsikeltų ambicingų aplinkosauginių tikslų ir žemės ūkio sektoriaus poreikių. Žaliąją kryptį tikrai labai sveikinu, visada rėmiau žaliąsias iniciatyvas – tvarumas, žmogaus ir gamtos darna - tai tas principas, kuris apskritai yra būtinas mūsų išlikimui, ateinančių kartų labai netolimai ateičiai. Tačiau tai nėra priežastis palikti ūkininkus nežinioje ar nesureikšminti jų situacijos, jų balso, jų poreikių, jų galimybių oriai išgyventi.

Ūkininkai patys gerai supranta, kad jeigu nedarysime sprendimų klimato kaitos srityje, tai jie pirmieji nuketės ir jau dabar kenčia nuo šio reiškinio padarinių. Tad žemdirbiai tikrai yra suinteresuoti daryti veiksmus, saugančius žemės ūkį nuo sausrų, potvynių, neigiamą įtaką darančių invazinių floros ir faunos rūšių. Tačiau nereikia būti dideliu išminčiumi, kad suprastume, jog siekiant kilnių aplinkosauginių tikslų, turime būti pakankamai atidūs ir praktiški – perėjimą prie tvaresnio, žalesnio ūkininkavimo turime organizuoti taip, kad nenupjautume šakos, ant kurios sėdime – t. y., nesunaikintume sektoriaus, kuris mums yra gyvybiškai būtinas.

Staigūs neapgalvoti sprendimai gali taip stipriai destabilizuoti situaciją žemės ūkyje, kad nespėsime susivokti, kaip, pvz., neadekvatūs mokesčiai ar nepamatuoti reikalavimai privers žemdirbius atsisakyti žemės ūkio. Skirtingos šalys turi labai skirtingas situacijas, reiktų tai įvertinti ir neleisti kai kurioms ES valstybėms narėms likti be šalies viduje gaminamo maisto.

Yra daug nežinomųjų... O kas šiuo metu jau yra aišku dėl Europos žemdirbių likimo?

Na, pagrindinės žinios yra tokios, kad, siekiant užtikrinti bent minimalų stabilumą žemdirbiams, ES Taryba ir Europos Parlamentas suderėjo dėl pereinamojo laikotarpio reglamento nuostatų. Liko tik suderinti skiriamų lėšų dydžius, atsižvelgiant į Vadovų Tarybos suderėtą daugiametę finansinę perspektyvą. Kol kas finansinė perspektyva nėra patvirtinta ir dar bus laukiama, kol bus žinomi galutiniai paramos skaičiai įvairioms programoms.

Kaip žinia, Europos Parlamentas principingai nepritaria ES Vadovų Tarybos sumažintam ES daugiamečiam biudžetui. Finansavimas tokioms gyvybiškai svarbioms sritims, kaip Sanglauda (mažiau išsivysčiusių regionų finansavimas) ir žemės ūkis, negali mažėti. Esu šią poziciją ir alternatyvius siūlymus išsamiai pristatęs, čia nesiplėsiu. Tikiuosi, kad jau greitu metu sulauksime konkrečių sprendimų. Nebėra laiko tik garsiai deklaruoti europines vertybes – laikas imtis veiksmų.

Tuo tarpu jau sutarta, kad pereinamasis laikotarpis tęsis du metus (2021-2022 m.) iki įsigalios naujasis BŽŪP. Šio pereinamojo laikotarpio metu galios senosios BŽŪP taisyklės, bet bus naudojami naujos finansinės perspektyvos pinigai.

ES valstybių vadovai taip pat suderėjo dėl Atsigavimo fondo. Dalis pinigų turėtų tekti ir žemės ūkiui. Europos Parlamento nariai šiuo metu ieško būdų, kaip paspartinti šių pinigų naudojimą. Norima, kad jais ūkininkai galėtų naudotis jau 2021 m. pabaigoje, vėliausiai – 2023 m. Todėl yra svarstoma Atsigavimo fondo paramą perkelti į pereinamojo laikotarpio reglamentą, kas leistų tai padaryti. Tokiu atveju lėšas jau būtų galima naudoti nelaukiant 2023 m. Panašu, kad Atsigavimo fondo lėšos kitoms sritims bus naudojamos tik nuo 2023 m.

Europos Parlamento darbas įsivažiuoja į įprastas vėžes. Jau turime įprastos didelės apimties tiek komitetų, tiek plenarinių posėdžių darbotvarkes. Praėjusią savaitę EP Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto posėdžiuose buvo išreikštas aiškus matymas, jog turime padaryti viską, kad lėšas būtų galima naudoti kuo greičiau, nes ūkininkams paramos reikia šiuo metu, t.y. krizės metu, o ne po kelerių metų. Esu šešėlinis BŽŪP pereinamojo laikotarpio reglamento pranešėjas ir vienas iš pranešėjų dėl Atsigavimo fondo dalies, skirtos BŽŪP kaimo plėtrai, tad teiksiu pataisas, kurios leistų kuo greičiau ir kuo paprasčiau ūkininkams pasinaudoti ES paramos pinigais.

Ačiū už pokalbį.