Dėl sutrikusio pašarų, trašų ir kitų priemonių tiekimo, išaugusių kainų, brangstančio kuro ir energijos ne vienas ūkininkas mažina ūkių apimtis, atsisako plėtros planų, kai kurie likviduojasi. 

„Nebeišsilaikome“, „neapsimoka auginti net sau“, „dirbame nuostolingai“ – situaciją apibūdina mano sutikti žemdirbiai. Bet kokius ateities planus sugriauna dar ir miglotos perspektyvos, kaip maisto kiekio užtikrinimą reikės suderinti su žaliaisiais įsipareigojimais.

Paskelbus „Nuo lauko iki stalo“ ir Biologinės įvairovės strategijas, Lietuvos žemdirbiai negali susikalbėti su žemės ūkio ministru, o jis žemdirbius ignoruoja. 

Ūkininkai reiškia nepasitenkinimą ne tik dėl to, kad ministras nereaguoja į jų siūlymus, pastabas rengiamiems dokumentams, nesprendžia vis gilėjančių problemų, bet ir dėl to, kad ignoruoja kvietimą bendradarbiauti, kalbėtis prie vieno stalo, svarstant tiek nacionalinius, tiek Europos Sąjungos (ES) dokumentų projektus.

Europos Komisija (EK) paskelbė Tausaus pesticidų naudojimo reglamento projektą, kuriuo nustatomi augalų apsaugos produktų kiekiai ES valstybėms narėms. Pasirodo, kad čia taikoma matematinė formulė nacionalinių pesticidų tikslų nustatymui neatspindi realios situacijos lyginant augalų apsaugos produktų naudojimą šalyse. Taip pat pasirinktas vertinimo laikotarpis (2015–2017 m.) toli gražu nebeatspindi dabartinės Lietuvos ūkių raidos ir augalų apsaugos produktų naudojimo tendencijų.

Lietuvos ūkininkai jau šiandien dirba gerokai žaliau nei Vakarų ar Pietų Europos ūkininkai, mums pagal pesticidų naudojimą toli iki ES vidurkio, 3–4 kartais jų naudojame mažiau nei ES senbuvės. Tad kelti visiems vienodus mažinimo tikslus pagal tą pačią formulę neadekvatu – mūsų ūkiai nukentėtų labiau vien dėl to, kad šiandien dirba tvariau. Nepaisant realios situacijos, Lietuvai gali būti taikomas didesnis nei 50 proc. augalų apsaugos produktų mažinimo tikslas iki 2030 metų.

Už aplinką atsakingas EK narys Virginijus Sinkevičius savo kuruojamos srities teisės aktus giria, pabrėždamas, kad tai yra pačių europiečių nuomonė, jis kalba apie siekį atkurti biologinę įvairovę ir ekosistemas, apie sveiką planetą ir sveiką ekonomiką, kad galėtume gyventi ir klestėti kartu su gamta. Tačiau V. Sinkevičius visai nekalba apie tiesiogines tų dokumentų pasekmes maisto gamybos kiekiams, ūkių gyvybingumui, Lietuvos ekonomikai. 

Lietuvos paskirtas eurokomisaras ignoruoja savo šalies žemdirbių poziciją, jo retorika neatspindi Lietuvos maisto vartotojų interesų, tarsi mes nebūtume tie europiečiai, kurių nuomonei jis atstovauja EK, rengdamas mūsų visų gyvenimą reguliuojančius teisės aktus. 

V. Sinkevičius nepastebi arba nenori pastebėti, kad visoms valstybėms vienodai taikomas principas, neatsižvelgiant į dabar naudojamų augalų apsaugos produktų kiekius, mažų mažiausiai neteisingas ir neproporcingas. Prieš išsikeliant aukštus tikslus, pirmiausia reikėtų įvertinti esamą situaciją šalyse narėse, kad, siekdami tapti pirmūnais, nenupjautume žemės ūkio šakos, ant kurios visi be išimties sėdime.

Kaip ir eurokomisaras V. Sinkevičius, šimtu procentų palaikau Europos žaliąjį kursą. Žaliasis kursas – tai valstybių nepriklausomybė nuo daugelio kitų šalių resursų, išteklių taupymas, išmintingas ir ūkiškas gyvenimo būdas. 

Europa nori tapti tvarių transformacijų lydere ir taip užtikrinti, kad gerovė būtų sukurta ir ateities kartoms. Mes iš tiesų ilgus amžius gerovę kūrėme dažnai nepaisydami mūsų daromo poveikio aplinkai. Dabar atėjo laikas keistis. Taip pat ir žemės ūkiui laikas sparčiau prisitaikyti prie klimato kaitos, aplinkos taršos ir kitų iššūkių, jam reikia tapti tausesniam, žalesniam, šiuolaikiškesniam. Tačiau keistis – nereiškia stačia galva šokti į bedugnę, dėl ko prarastume vietinius maisto gamintojus ir taptume visiškai priklausomi nuo įvežtinio maisto, kurio kainas diktuotų importuotojai.

Nedarykime nepasvertų revoliucijų – rinkimės išmintingesnį, užtikrintesnį, kad ir lėtesnį evoliucinį kelią. Galvokime, kaip padėti žemdirbiams, kad nenutrūktų ir taip jau sutrikęs maisto gamybos procesas. 

Būtina iš naujo peržiūrėti EK nustatytas augalų apsaugos produktų normas valstybėms narėms, kurios Lietuvos atžvilgiu yra nelogiškos ir nustatytos labai dirbtinai, neatsižvelgiant į realią situaciją ir skirtumus tarp šalių.

Lietuvos Vyriausybė privalo dalyvauti diskusijose dėl Europos žaliojo kurso priemonių, kur turime visi kartu, įskaitant Lietuvos žemdirbius, visus socialinius partnerius, nacionalinės valdžios atstovus ir Lietuvos paskirtą EK narį V. Sinkevičių, vieningai reikalauti Lietuvai palankių sprendimų, visiškai suderinę pozicijas, argumentus ir nesiblaškydami. Tam būtinas maksimalus dalyvavimo europinės politikos arenoje intensyvumas ir supratimas, kad Europa nenumeta mums kažkokių blogų neišdiskutuotų reikalavimų – mes patys, kaip šalis narė, per silpnai giname savo pozicijas, tad pirmiausia prisiimkime atsakomybę ir dirbkime dėl bendro Lietuvos intereso. 

Žaliojo kurso tikslai puikūs. Mano manymu, jie galėtų (ir turėtų būti) dar ambicingesni, tačiau jų reikėtų siekti ne tiek žemės ūkio, kiek energetikos sektoriuje. Svarbu, dėl kokių priemonių rinkinių ir jų finansavimo susitarsime su valstybėmis narėmis, ar įsipareigojimai bus subalansuoti, išmintingi, ar bus laikomasi teisingumo principo, ar transformacijai įgyvendinti bus skirtas reikalingas finansavimas.

EK suteikė daug lankstumo ir pasirinkimo laisvės valstybėms narėms, rengiant nacionalinius žemės ūkio strateginius planus, kuriais remiantis bus įgyvendinami ir žaliojo kurso įsipareigojimai. Deja, praktika rodo, kad valstybės įsipareigojimus tiek žemdirbiams, tiek žaliojo kurso tikslams traktuoja labai skirtingai. Lietuvoje, rengiant strateginį planą, žemdirbiai visiškai nepageidauti, bandymas išsakyti savo nuomonę ir teikti pasiūlymus jiems kainavo didžiulę žemės ūkio ministro nemalonę.

Žemdirbių kritika mūsų Vyriausybei dėl strateginiame plane trūkstamos paramos tiksliajai (precizinei) žemdirbystei yra visiškai pagrįsta. Dėl to paties kritiką Lietuvos valdžiai išsakė ir už žemės ūkį atsakingas EK narys Januszʼas Wojciechowskiʼs (Janušas Voicekovskis). Šis žemdirbystės būdas leistų siekti žaliojo kurso tikslų, mažesnio ir tikslesnio augalų apsaugos produktų naudojimo, o taip pat leistų sumažinti priklausomybę nuo drastiškai išbrangusių trąšų tiekėjų, lengviau prisitaikyti prie esamos situacijos, kai dėl karo Ukrainoje žemės ūkis susiduria su trąšų ir kitų priemonių deficitu.

Tiesiog procentiškai apribojus augalų apsaugos produktų naudojimą, ūkininkai prarastų reikšmingą dalį derliaus, nes neturėtų priemonių kovoti su augalus puolančiais kenkėjais ir ligomis. Ne tik sumažėtų derlius, bet ir suprastėtų jo kokybė. Tikslas sumažinti trąšų naudojimą žemės ūkyje taip pat reikšmingai sumažintų žemės ūkio derlių. Dėl to ūkininkai netektų daug pajamų, o vartotojai – galimybės užtektinai įsigyti vietinio kokybiško maisto. 

Be abejonės, tai turėtų poveikį ekonomikai, eksporto apimtys susitrauktų, o importas – išaugtų. Ir nebūtinai įsivežtume kokybišką, aukštus standartus atitinkantį maistą. Tikėtina, kad konkurencinę kovą laimėtų pigesni produktai iš trečiųjų šalių, kuriose aplinkosauginiai ir maisto saugos reikalavimai nėra tokie aukšti, kaip mūsų.

Tikslioji žemdirbystė leistų efektyviai išnaudoti dirbamos žemę plotą, saugoti augalus nuo ligų ir kenkėjų, taikyti pažangias technologijas tam, kad trąšos ir augalų apsaugos produktai patektų tik ten, kur iš tiesų reikia, tik tada, kada reikia, ir tiek, kiek reikia. Taip, nemažinant maisto gamybos ir atitinkamai nemažėjant žemdirbių pajamoms, galima užauginti sveiką derlių, kuris bus konkurencingas ir pasiekiamas už žmonėms prieinamą kainą.

Tikslioji žemdirbystė turi būti adekvačiai remiama, pirmiausia, nacionaliniuose strateginiuose planuose numatytomis priemonėmis, ko mūsų Žemės ūkio ministerija, deja, nenumatė. EK sugrąžino nacionalinius strateginius planus valstybėms narėms su pastabomis ir suteikė papildomo laiko jiems koreguoti, atsižvelgiant į susidariusią padėtį dėl karo Ukrainoje ir pasaulinę maisto krizę. Tačiau ir šiame etape iš Vyriausybės sulaukėme tik pataisymų pristatymo, bet ne derinimo, tarimosi ir bendradarbiavimo.

Ūkininkai, kuriems pavyko pradėti taikyti tiksliąją žemdirbystę, dalijasi patirtimi, kad jie naudojamų trąšų ir pesticidų kiekį sumažino apie 20 procentų. Bet tiksliosios žemdirbystės technika brangi, tad tam, kad taikytų tiksliąsias technologijas visu pajėgumu, patys ūkininkai dabartiniame sumažėjusių pajamų kontekste jos neįpirks be adekvačios paramos.

Palaikau siekį, kad purškimo ir dirvožemio diagnostikos technika progresuotų tiek, kad augalų apsaugos produktai būtų dozuojami ne tolygiai per visą purkštuvo peties ilgį, o kiekvienas atskiras purkštukas reguliuotų, kiek ir kur dozuoti. Tai būtų visiškai precizinis, išmanus priemonių naudojimas, atsižvelgiant į realius kiekvieno dirvos lopinėlio poreikius.

Ateityje Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijoje būtų tikslinga rengti daugiau specialistų, kurie gilintųsi į precizinę žemdirbystę. Taip pat Lietuvoje vystyti ir iš atitinkamų šaltinių (pavyzdžiui, ES „Horizonto“ programos) finansuoti į tai orientuotus mokslinius tyrimus, skatinti dirvos ir augalų tyrimų pažangą.

Laikas senka – Lietuvos ūkiai, ypač smulkieji ir vidutiniai, tendencingai likviduojasi. Socialinės problemos, žmonių pajamų skirtumai ir skurdas Lietuvoje didėja kasdien. Kai matome pasaulinį kontekstą, rizikuoti savo valstybės gebėjimu apsirūpinti maistu yra labai pavojinga. 

Niekur nedingo sausros, ekonominiai pandemijos padariniai ir daugelis kitų pasaulinės maisto krizės priežasčių, o karas dar labiau pablogino niūrią situaciją. Jau dabar matome, kas vyksta su maisto kainomis, o ekspertai vis nuogąstauja, kad tikrąjį šio veiksnių derinio poveikį pajusime tik kitais metais.

Tad išsaugokime savo žemės ūkį ir galimybę užsiauginti maisto savarankiškai, žaliųjų tikslų siekdami mokslu ir išmintingiausiais būdais, leidžiančiais išsaugoti tą šaką, ant kurios sėdime.

Bus apmokėta iš Europos Parlamento Žaliųjų / ELA politinės grupės sąskaitos.