Po susitikimo Lietuvoje su Europos Komisijos nariu, atsakingu už žemės ūkį, Januszʼu Wojciechowskiʼu, apie šio vizito rezultatus ir jo reikšmę Lietuvai kalbamės su vienu iš susitikimo dalyvių – Europos Parlamento nariu Broniu Rope.

Kaip vertinate susitikimą su Europos Komisijos (EK) nariu J. Wojciechowskiʼu? Kokie susitikimo rezultatai? Ką apie jį reikėtų žinoti Lietuvos žemdirbiams?

Visų pirma, svarbu yra tai, kad komisaras ištesėjo Lietuvos žemdirbiams duotą pažadą – atvyko į Lietuvą. Vizitas šiandienos aplinkybėmis dar reikšmingesnis, nei planuota. Dabar, kai vyksta karas Ukrainoje ir visos pasaulio maisto rinkos stipriai reaguoja į jo pasekmes, šio vizito darbotvarkė tampa dar sunkesnė savo turiniu ir aktualesnė mums visiems, ne tik žemdirbiams, bet ir maisto produktų vartotojams, kurie pasaulinę maisto krizę jaučia dėl kylančių maisto kainų.

Mano nuomone, itin svarbu buvo išgirsti iš paties komisaro, kad jau nėra jokio logiško pateisinimo, kodėl ES tiesioginės išmokos žemdirbiams taip skiriasi. Anksčiau dar buvo galima įžvelgti kažkokius kaštų, darbo sąnaudų skirtumus, tačiau, paties J. Wojciechowskiʼo žodžiais sakant, šiuo metu tų skirtumų praktiškai nebėra. Juk visiems ES ūkininkams reikalavimai tie patys.

Visi, norintys ūkininkauti pagal taisykles, turi naudoti tą pačią brangią techniką, tas pačias trąšas, augalų apsaugos ir kitas priemones. Visiems kuras vienodai brangus, visi vienodai daug moka už elektrą, visi susiduria su orų ir gamtinių sąlygų neapibrėžtumu ir t. t. Net ir darbuotojų atlyginimai daugmaž visur artėja prie ES vidurkio. Juk to ir siekiame – mažinti skirtumus, kad visur Europoje būtų komfortiška, patogu ir gera gyventi bei dirbti. Tad nebėra jokių pateisinamų priežasčių, kodėl iki šiol tokie milžiniški tiesioginių išmokų skirtumai, kai jų dydžiai tarp šalių skiriasi net ne procentinėmis dalimis, o keliais kartais!

Per susitikimą J. Wojciechowskiʼs pristatė labai rimtą ketinimą kitam finansiniam periodui siūlyti vienodas tiesiogines išmokas visoms ES šalims, skirtingai nuo ligšiolinių EK bandymų „mažinti skirtumus tarp tiesioginių išmokų“, dėl kurių mūsų žemdirbiai jaučiasi diskriminuojami ir vis dar nesijaučia lygiateisiais europiečiais... Primenu, kad kitai BŽŪP reformai pirmines gaires veikiausiai rengs dar šios sudėties EK ir šis komisaras. 

Taip pat išsakyta tiek Lietuvos žemdirbių atstovų, tiek Komisaro J. Wojciechowskiʼo kritika mūsų Vyriausybei dėl strateginiame plane trūkstamos paramos tiksliajai (precizinei) žemdirbystei. Šis žemdirbystės būdas leistų ne tik siekti žaliojo kurso tikslų, bet ir, kas šiuo metu itin svarbu, sumažinti priklausomybę nuo drastiškai išbrangusių trąšų tiekėjų, lengviau prisitaikyti prie esamos situacijos, kai dėl karo Ukrainoje žemės ūkis susiduria su trąšų ir kitų priemonių deficitu.

Sakote, kad Lietuvos vartotojai maisto krizę jaučia dėl kylančių kainų. Ar komisaras turi įžvalgų dėl maisto kainų krizės?

Taip, per susitikimą J. Wojciechowskiʼs kalbėjo ir apie ES gebėjimą apsirūpinti maistu, ir apie kylančias maisto kainas. Komisaro teigimu, svarbu dėti visas pastangas, kad nei ES, nei pasauliui nepritrūktų maisto. ES žemės ūkio srityje stipriai veikia tam, kad užtikrintų apsirūpinimo maistu galimybes, kol kas maisto produktų iš ES eksportuojame daugiau nei importuojame.

Komisaras neslepia, kad tam tikri žemės ūkio sektoriai junta stipresnių padarinių, krizę ES žemės ūkis patiria nevienodai. Žinoma, labiau reaguoja degalų, energijos, trąšų ir pan. kainoms jautrūs sektoriai. Tačiau pripažįstama, kad pasauliniu mastu maisto trūkumas tikrai pasijaus vis labiau, ypač trečiosiose šalyse, į kurias ES eksportuoja daugiausia grūdų ir jų produktų.

Kainų kilimo negali niekas nuneigti. Mano akimis, šio reiškinio negalima ignoruoti. Pirmiausia, jį turime pripažinti, o tada – ieškoti būdų, kaip kainas stabilizuoti. Pavyzdžiui, Pasaulio banko prezidentas M. Malpassʼas šią pasaulinę maisto kainų krizę siūlo spręsti didinant trąšų ir maisto tiekimo galimybes visame pasaulyje, ieškant alternatyvių tiekimo kelių ir šaltinių, skiriant tikslinę pagalbą neturtingiausiems žmonėms.

ES viduje stabilizuoti maisto kainas galime tik užsitikrindami apsirūpinimą, kiek įmanoma, valstybėse narėse. Mano nuomone, tam kiekviena šalis turi atlikti labai konkrečią stipriųjų ir silpnųjų pusių bei grėsmių ir galimybių analizę, numatyti aiškią strategiją visoms žemės ūkio sritims ir suteikti konkrečią pagalbą tiek investicijomis, tiek konsultacinėmis paslaugomis, tiek biurokratinių tvarkų pritaikymu aiškiam ir paprastam įgyvendinimui. Esu įsitikinęs, kad politikos stabilumas, aiški ilgalaikė strategija, kurios nuosekliai laikomasi, bei adekvačios investicijos į žemės ūkį turėtų stiprų teigiamą poveikį tiek maisto kainų stabilizavimui, tiek regionų ekonomikai, tiek visos ES galimybėms apsirūpinti kokybišku maistu už europiečiams prieinamą kainą.

Komisaras, kalbėdamas apie maisto kainas, akcentavo „Nuo ūkio iki stalo“ strategijos įgyvendinimo svarbą. Anot jo, strategijos priemonės leistų sutaupyti daug logistikos ir kitų kaštų, tad sumažėtų ir maisto gamybos kaina. Aš jam visiškai pritariu, tikiu šia strategija, duomenys pagrįsti ir gali padėti tiek klimato kaitos kontrolei, tiek saugaus, kokybiško maisto užtikrinimui bei kainų stabilizavimui, tiek vietos rinkų stiprinimui, regionų plėtrai.

Nelabai sutikčiau su kai kurių politikų teiginiais, neva ES nėra grėsmės dėl apsirūpinimo maistu. Matydamas situaciją Lietuvoje, įžvelgiu tendencijas, kad dėl konkurencinių sąlygų skirtumo, nacionalinės valdžios abejingumo ir vis labiau augančios naštos žemdirbiai praranda bet kokią motyvaciją užsiimti veikla, kuri jiems dažnai tampa nuostolinga. Ūkiai užsidarinėja, likviduojasi, ypač smulkesni ir vidutiniai. Tai reiškia, kad mes ne tik neartėjame prie „Nuo lauko iki stalo“ strategijos tikslų, bet ir tolstame nuo jų, prarandame gamybos pajėgumus. Žemės ir žmonių, galinčių ją dirbti, yra, tačiau ūkiai likviduojasi. Jeigu ši tendencija dar labiau sustiprėtų, sušlubuotų ir ES galimybės apsirūpinti maistu, ypač tam tikrais produktais. Be abejonės, pirmiausia tai pasireikštų papildomu kainų augimu. Pirma priemonė to išvengti, sakyčiau, vis tik yra tiesioginių išmokų suvienodinimas ir sąžiningų konkurencinių sąlygų užtikrinimas.

Per susitikimą komisaras J. Wojciechowskiʼs dėkojo Jums už bendradarbiavimą dėl tiesioginių išmokų suvienodinimo, už aktyvumą Europos Parlamente. Papasakokite, kokias galimybes europarlamentarai turi bendrauti su EK nariais ir daryti įtaką jos sprendimams? Kokia Jūsų bendravimo su J. Wojciechowskiʼu patirtis iki šio susitikimo?

Na, o kas gi daugiau, jei ne europarlamentarai? Mes, atstovaudami savo rinkėjus (žemdirbius ir vartotojus), tiesiogiai dalyvaujame teisėkūroje, teikiame pasiūlymus EK parengtiems teisės aktams, balsuojame už juos. Komisijos nariai taip pat turi dalyvauti Europos Parlamento rengiamuose klausymuose. EK mums privalo atsakyti į klausimus raštu ir žodžiu. Aš asmeniškai, kaip Europos Parlamento narys, šiomis teisėmis aktyviai naudojuosi. Visų pirma, teikiu pataisas teisės aktams, pavyzdžiui, dėl tiesioginių išmokų žemdirbiams suvienodinimo.

Šias pataisas įregistravome nuo visos mano Žaliųjų / ELA frakcijos Europos Parlamente. Beje, puikiai suvokdamas problemos mastą, labai stengiausi, įtikinėjau frakcijos kolegas, siunčiau argumentus, lyginamąsias analizes, galiausiai ir vizualius raginimus, kalbėjau šia tema kiekvieną kartą, kai tik gaudavau minutę pasisakyti tiek komitetuose, tiek plenariniuose posėdžiuose, tad galiausiai matome ir mano bendrų pastangų su žemdirbiais rezultatą – visa mano frakcija dėl išmokų suvienodinimo balsavo vieningai, palaikydama sąžiningų išmokų ir Baltijos šalių žemdirbių diskriminacijos nutraukimo idėją. Sakyčiau, tai yra tiesioginis europarlamentaro įrankis daryti įtaką EK sprendimams.

Žemės ūkio atstovai neretai kreipiasi į mane, norėdami išsiaiškinti tam tikrus teisinius niuansus, nacionalinių teisės aktų atitikimą europiniam reglamentavimui ir pan. Tokiais atvejais europarlamentaro oficialūs klausimai EK raštu yra geriausias būdas gauti išaiškinimus. Pavyzdžiui, tokia priemonė pasitarnavo Lietuvos žemės ūkio subjektų naudai palankiai išsprendžiant vadinamąją moduliacijos bylą.

Dažnai su žemės ūkio komisaru susitinkame Europos Parlamento komitetų ir plenariniuose posėdžiuose. Savo diskusijas su J. Wojciechowskiʼu ir kitais EK nariais paskelbiu ir savo „Facebook“ puslapyje, kad rinkėjai galėtų matyti mano darbą tiesiogiai, iš arti.

Dar vienas iš būdų – laiškų diplomatija. Tiek EK, tiek kitiems ES vadovams esame inicijavę, surinkę parašus ir išsiuntę ne vieną Europos Parlamento narių kreipimąsi su raginimu, pavyzdžiui, suvienodinti tiesiogines išmokas ir priimti kitus žemės ūkiui svarbius sprendimus.

Savo stipriausiems socialiniams partneriams (žemės ūkio organizacijoms, jų atstovams) stengiuosi padėti kuo galiu: nuo palaikymo protestuose Briuselyje prie EK rūmų, tarpininkavimo teikiant Lietuvos žemdirbių peticiją, skirtą EK ir kitiems ES vadovams, iki diplomatinių susitikimų su EK narių kabinetais organizavimo.

EK pasinaudodama krizių rezervu, ES žemės ūkio sektoriui siūlo 500 mln. Eur vertės paramos rinkinį, iš kurio būtų remiami labiausiai nuo sunkių karo Ukrainoje padarinių nukentėję gamintojai. EK ketina sudaryti galimybę valstybėms narėms prisidėti prie šios paramos 200 proc., t. y. minėtą paramos sumą padidinti tris kartus. Lietuvai numatyta suma iš šio paketo – 7,7 mln. eurų. Tad dar kartą raginu Vyriausybę į šią galimybę nežiūrėti atsainiai ir prisidėti prie šios sumos visais leistinais 200 procentų. Taip pat raginu Vyriausybę pasinaudoti EK siūlomu lankstumu, teikiant Valstybės pagalbą, kaip tuo sėkmingai naudojasi Lenkija, pasirengusi papildomai subsidijuoti savo žemdirbius šiuo krizės laikotarpiu ir tam skirianti virš 800 mln. eurų.

EK sugrąžino nacionalinius strateginius planus valstybėms narėms su pastabomis ir davė papildomo laiko jiems koreguoti, atsižvelgusi į susidariusią padėtį dėl karo Ukrainoje ir pasaulinę maisto krizę. Tad Vyriausybė turi atsakingai pakviesti žemdirbių atstovus prie apskrito stalo ir kartu labai rimtai padirbėti prie šio dokumento korekcijų, kad EK galėtų patvirtinti visas puses tenkinantį Lietuvos strateginį planą, apimantį iki galo išdiskutuotus, mūsų šaliai reikalingus kompromisus

Jau kelis kartus raštiškai dėl to kreipiausi į Vyriausybę, tačiau laiko nedaug, tad raginu žemdirbius savo iniciatyva teikti siūlymus, nes, kaip rodo patirtis, iš šios Vyriausybės kvietimo galima ir nesulaukti.

Bus apmokėta iš Europos Parlamento Žaliųjų / ELA politinės grupės sąskaitos.