„Lietuvos žemdirbiai – ne pėsti“, – sako Europos Parlamento narys Bronis Ropė. Kalba ne apie visuomenėje linksniuojamus ūkininkų džipus, o apie diplomatinius, teisinius gebėjimus. Žemdirbius vienijanti Lietuvos žemės ūkio taryba ėmėsi teisinių veiksmų prieš Europos Parlamentą dėl vilkinamo Lietuvos gyventojų peticijos nagrinėjimo.

Lietuvos žemės ūkio taryba kreipėsi į Europos ombudsmeną, kuris tiria skundus dėl netinkamo ES institucijų darbo. Apskųstas Europos Parlamentas, institucija, kuriai ir Jūs atstovaujate.

Visų pirma, atstovauju ne institucijai, o savo rinkėjams, tarp jų ir žemdirbiams. Žinau apie tą skundą. Mano vertinimu, skundas nukreiptas ne prieš pačią instituciją, jis remiasi tuo, kad kai kurios suinteresuotos šalys galimai vilkina institucijos veiklos procesus. Konkrečiai – Lietuvos žemdirbių peticijos nagrinėjimas užstrigo Peticijų ir Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitetuose.

Tikriausiai prisimenate, kad 2018 m. kartu su Lietuvos žemės ūkio tarybos atstovu įteikėme peticiją EP Peticijų komitetui. Taigi, gerai žinau situaciją, nes pats tame dalyvauju, tarpininkauju žemdirbiams ES institucijose.

Priminkite skaitytojams peticijos esmę.

Šia peticija, kurią pasirašė daugiau kaip 52 000 Lietuvos žmonių, Lietuvos žemės ūkio tarybos atstovaujami žemdirbiai reikalauja laikytis Lietuvos stojimo į ES sutartyje numatytų įsipareigojimų – mokėti jiems tokią pat ES paramą, kokia mokama ES senbuvių ūkininkams.

ES vidurkį siekianti parama jiems turėjo būti mokama nuo 2013 metų, tačiau nei buvusiame, nei dabartiniame finansiniame laikotarpyje Europos Komisija nevykdo Europos Vadovų Tarybos dar 2002 m. duotų įsipareigojimų. Nors ūkininkavimo standartai ir reikalavimai visiems ES žemdirbiams vienodi, Lietuvos ir kitų Baltijos šalių ūkininkams mokama parama vis dar skiriasi ne procentais, bet kartais.

Taigi, Europos Komisija vilkina Vadovų Tarybos dar 2002 m. duotus įsipareigojimus, dėl to Lietuvos žemdirbiai kreipėsi į Europos Parlamentą su peticija, reikalaudami teisingumo. O Europos Parlamentas, tiksliau, atskiri jo komitetai, toliau vilkina net ir peticijos nagrinėjimą? Panašu, kad nenorima priimti sprendimo mokėti sąžiningas išmokas visų ES šalių žemdirbiams. Manote, Lietuvos žemės ūkio tarybos skundas Europos ombudsmenui yra pagrįstas?

Na, iš Peticijų komiteto žemdirbiai gauna atsakymus, kad peticijos nagrinėjimas užtruko dėl COVID-19 pandemijos, dėl karantino, tačiau žemdirbiai nemano, kad tai pagrindinė kliūtis. Kiek žinau, jų nuomone, peticija vilkinama tyčia, kol bus priimti galutiniai sprendimai dėl ES Bendrosios žemės ūkio politikos. Jų laukiama vėlyvą pavasarį.

Esu tikras, kad yra tiesos ir tame, jog komitetams tikrai daug sudėtingiau organizuoti darbą pandemijos metu, kad ne viską taip operatyviai galima atlikti nuotoliniu būdu. Tikrai Europos Parlamente susiduriame su įvairiausiais iššūkiais dėl nuotolinių pasisakymų, dėl vertimų ir t. t. Tačiau vienaip ar kitaip su gerais norais galima įveikti visas kliūtis, rasti sprendimus.

Dėl tiesioginių išmokų suvienodinimo kartu su Lietuvos, o taip pat ir su Baltijos šalių žemdirbiais jau keletą metų dedame milžiniškas pastangas, tačiau šis klausimas sprendžiasi ypatingai sunkiai ir galime įžvelgti tam tikras tendencijas.

Pavyzdžiui, mano inicijuotas pataisas, kuriomis buvo siekiama suvienodinti tiesiogines išmokas žemdirbiams, praėjusių metų pabaigoje palaikė 244 Europos Parlamento nariai. Tokio stipraus palaikymo išmokų suvienodinimo klausimas sulaukė pirmą kartą, deja, šių balsų nepakako, kad dalies Vakarų ir Vidurio Europos šalims naudinga ES pakraščiuose esančių šalių ūkininkų diskriminacija būtų nutraukta.

Vienintelė Žaliųjų/ELA frakcija, kuriai priklausau, ir kurios kiekvieną narį asmeniškai esu įtikinėjęs, vieningos ir teisingos Europos idėją iškėlė aukščiau nacionalinių interesų ir 100 proc. palaikė pataisas dėl tiesioginių išmokų suvienodinimo.

Deja, panašu, kad dauguma parlamentarų suinteresuoti palikti diskriminuojančią tvarką, kuri iš esmės prisideda prie dalies Vakarų ir Vidurio Europos, t. y. ES šalių senbuvių, kurioms mokamos didžiausios išmokos,  ūkininkų protegavimo ir skatina ūkių nykimą šalyse, kurios yra ES pakraščiuose – ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos, Estijos, Portugalijos, Rumunijos, Kroatijos, Slovakijos, Bulgarijos, Lenkijos, Suomijos, Ispanijos, Švedijos, Čekijos, Vengrijos.

Manote, labiau išsivysčiusių ES šalių atstovai suinteresuoti, kad išmokos nebūtų suvienodintos?

Kaip ir kiekvienas parlamentas, taip ir Europos Parlamentas yra vieta, kur reikia suderinti labai skirtingus ir įvairius interesus. Žinoma, natūralu, kad ES senbuvės nenori prarasti savo įtakos bei ekonominės galios. Jos įneša didžiausias dalis į ES biudžetą ir yra suinteresuotos kuo daugiau iš ten susigrąžinti ES subsidijų pavidalu. Ne išimtis ir tiesioginės išmokos žemdirbiams. Šitokiu būdu jos išlaiko konkurencingumą savo produkcijai, neužleidžia rinkos kitų šalių, tokių kaip Lietuva, ūkininkams.

Logika kaip ir suprantama, bet vis tik toks ES išmokų paskirstymas, kai galingiausi gauna daugiausiai, o besivystančios šalys – mažiausiai, gerokai iškraipo konkurencines sąlygas. Lietuvos žemdirbiai praranda bet kokias galimybes konkuruoti su, pvz., Vokietijos ar Prancūzijos žemdirbiais...

Taip! Būtent tai jau septintus metus kartu su žemdirbiais ir bandome įrodinėti visoms ES institucijoms. Ir protestų, ir peticijų, ir tiesioginio darbo ES teisėkūroje pagalba. Lietuvos žemdirbiai – ne pėsti. Jiems, kad išsilaikytų, tenka ne tik gerai mokėti žemę dirbti, bet ir išmanyti bei dalyvauti rengiant ES teisės aktus.

Tam reikalingos ir teisinės žinios, ir diplomatiniai gebėjimai. Juk ne kartą esu Lietuvos žemdirbiams suorganizavęs susitikimus su ES komisarų kabineto nariais, kvietėmės jų atstovus ir į Lietuvą. Ir tikrai negalima sakyti, kad nieko nepasiekėme – turime kuo pasidžiaugti, turime kuo pasididžiuoti, švęsti atskirų veiklos etapų pergales.

Kad ir praėjusių metų Vadovų Tarybos priimtą sprendimą didinti tiesiogines išmokas. Kai pradėjau dirbti Europos Parlamente, tiesioginės išmokos nesiekė net 60 proc. ES vidurkio, o dabar jau patvirtinta, kad 2027  m. proporcingai didėjant kasmet jos sieks apie 83 proc. ES vidurkio. 2021-2027 m. tam papildomai skirta 944 mln. Eurų.

Tačiau ne tiek, kiek buvo įsipareigota anksčiau. Šios pergalės yra nepakankamos, kad Lietuvos žemės ūkis jau galėtų atsikvėpti. Tendencijos vis dar pražūtingos – ištisi Lietuvos žemės ūkio sektoriai eina link sunykimo. Todėl žemdirbiai išnaudoja visas įmanomas teisines priemones apginti savo teisėtus lūkesčius.  

Turite omenyje skundą Europos ombudsmenui?

Taip, jį taip pat. Iki jo, kaip ir minėjau, buvo imtasi daug kitų priemonių. Kiek galėdamas, padedu žemdirbiams šiame kelyje. 2020 m. gegužę turėjo vykti klausymai Europos Parlamente dėl peticijos, apie kurią čia kalbėjome. Pateisinant prasidėjusia pandemija, komitetas klausymus nukėlė ir dabar vilkina, neteikia konkrečių atsakymų.

Šių metų kovo 17 d. Lietuvos žemės ūkio taryba kreipėsi į Peticijų ir Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitetus su prašymu organizuoti klausymus skubiai, nuotoliniu būdu. Tačiau nesulaukė jokio konkretaus atsakymo, tik atsirašinėjimą, kuriame pateikti mums jau gerai žinomi metų senumo dokumentai.

Na, ir kas beliko – kreiptis į Europos ombudsmeną dėl Peticijų komiteto vengimo laiku išnagrinėti ir išspręsti Lietuvos žemės ūkio tarybos inicijuotą peticiją. Žemdirbiai tokiu būdu ieško kelio į teisingumą.

Ar palaikote tokį Lietuvos žemės ūkio tarybos sprendimą?

Taip, aš esu žemdirbių pusėje. Lietuvos ūkininkai nereikalauja jokių išskirtinių sąlygų, neprašo jokios pašalpos, jie reikalauja pažadėto teisingumo. Dėl gerokai mažesnių tiesioginių išmokų sąlygos mūsų žemdirbiams yra prastesnės, nei kitose Europos Sąjungos šalyse, kur tiesioginės išmokos ūkininkams mokamos ženkliai didesnės.

Tad kreipimasis į Europos ombudsmeną, kai visos kitos priemonės nedavė laukiamų rezultatų – tai normali teisinė procedūra Europos Sąjungoje. Puikiai suprantu, ko ūkininkai reikalauja ir toliau ieškosiu būdų jiems padėti.

Ačiū už pokalbį.

Užsakymas Nr. 10465

Bus apmokėta iš Europos Parlamento Žaliųjų / ELA politinės grupės sąskaitos