Vilnius. Tik stipri Veterinarijos tarnyba gali kontroliuoti situaciją, siekiant Lietuvoje išvengti užkrečiamųjų ligų, kurios kelia nerimą visame pasaulyje. 

Taip teigia prof. Kazimieras LUKAUSKAS, Pasaulio gyvūnų sveikatos organizacijos (WOAH) ekspertas. Jis išsakė griežtą savo nuomonę dėl rengiamos Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) pertvarkos. Šiai tarnybai (iki 2000 m. ji vadinosi Valstybinė veterinarijos tarnyba) K. Lukauskas pats vadovavo 1992–2010 m. 

„WOAH ekspertai pažymi, kad pastaraisiais metais valstybėse sustiprėjo beatodairiškas politikų kišimasis į valstybinių veterinarijos tarnybų veiklą: reorganizavimas, optimizavimas, centralizavimas ir kiti politiniai užmanymai. Netgi ES valstybėse ne visada sėkmingai pavyksta pertvarkyti Veterinarijos tarnybas, kurias tik silpnina tokie procesai, pertvarkos, ypač jeigu tuose pokyčiuose nedalyvauja arba būna eliminuotos Veterinarijos gydytojų asociacijos.

Pagal esamą epizootinę situaciją mūsų valstybėje kaip niekad reikia stiprinti VMVT. Politikai, sprendžiant iš jų veiksmų reorganizuoti VMVT, neatsižvelgiant į WOAH reikalavimus, nutarė, kad to nereikia. 

Pradėtas VMVT veiklos pertvarkymas pavadintas „administraciniais struktūriniais pokyčiais“. Tai jau trečia tokia niekuo nepagrįsta reorganizacija per paskutinius penkerius metus, kuri, mano nuomone, neduos naudos. 

Pertvarka yra efektinga, kai ji remiasi WOAH patvirtintais Valstybinės veterinarijos tarnybos kokybės vertinimo komponentais. Ar jie žinomi reformuotojams Lietuvoje? Gali būti, kad žinomi nevisiems, tad noriu trumpai priminti.

Kokie yra žmogiškieji, finansiniai ir fiziniai Veterinarijos tarnybos ištekliai, koks specialistų kvalifikacinis ir vadovavimo įgūdžių lygis? Koks yra VMVT rezervas, siekiant pritraukti naujus reikalingus specialistus? Taip pat – kokios  yra VMVT juridinės galios? Ar turi gebėjimų spręsti esamus ir naujus biologinės gyvūnų ligų profilaktikos iššūkius? Svarbus tarnybos kokybės vertinimo komponentas – ar yra nuolatinė sąveika ir bendradarbiavimas tarp suinteresuotų institucijų, įgyvendinant gyvūnų ligų kontrolės programas ir kitas priemones, saugančias gyvūnus ir žmones?

Ir, galiausiai, ar valstybėje VMVT veikla užtikrina galimybę eksportuoti produkciją, patekti į užsienio rinkas laikantis esamų standartų ir įgyvendinant naujas disciplinas, tokias kaip standartų lygiavertiškumo ir zonavimo suderinimas?

Lietuvoje dabar vykdoma VMVT pertvarka, mano nuomone, visiškai neatsižvelgia į WOAH patvirtintus Valstybinės veterinarijos tarnybos kokybės vertinimo komponentus. 

Paanalizavus galima pastebėti, kad Lietuvos VMVT atitiko visus geros Veterinarijos institucijos reikalavimus. Lietuva jau 31 metus yra WOAH ir 19 metų ES narė, pagal galiojančius tarptautinius reglamentus ir direktyvas sukurta Lietuvos VMVT struktūra. Iki reformos Vyriausybei pavaldžios VMVT vadovas pagal Veterinarijos įstatymą galėjo būti tik veterinarijos gydytojas. Taip reikalauja WOAH Sausumos gyvūnų sveikatos kodeksas (angl. Terrestrial Animal Health Code).

Šalyje pavyko išvengti ypač pavojingų  užkrečiamųjų gyvūnų ligų, buvo įgyvendinta griežta ir efektyvi užkrečiamųjų ligų prevencija. Dabar dar nelikviduotas afrikinis kiaulių maras, diagnozuotas paukščių gripas ir vis kyla naujos problemos.

Problemų sukėlė tam tikri sprendimai. Pirmiausia, per paskutinius 10 metus VMVT pridėta įvairių funkcijų, bet finansavimas, mano žiniomis nepadidintas tiek, kiek reikėtų. Atliktas tarnybos optimizavimas (2011 m.) ir reorganizavimas (2020 m.) nedavė jokio efekto.

Viską centralizavus aptarnavimo padalinys, kaip ir darbuotojų skaičius centrinėje VMVT būstinėje, išaugo. VMVT regioniniai padaliniai neteko savarankiškumo, net pagal sudarytus kontrolės planus be VMVT vadovybės raštiško leidimo negali pajudėti iš įstaigos. Centras viską mato geriau?

Atsiradęs nepasitikėjimas VMVT regionų padaliniais (vienas regionas tikrina kitą, nušalina nuo kai kurių funkcijų), kai viskas sprendžiama Vilniuje centrinėje būstinėje, tarnybai naudos nedavė. Paradoksas – gyvuliai, maisto gamybos įmonės yra rajonuose, o VMVT – tik didžiuosiuose miestuose. Fermų tenka ieškoti su GPS... Būtina kiekvienoje savivaldybėje turėti VMVT skyrių ar padalinį, atsakingą už gyvūnų ligų ir gerovės kontrolę.

Susilpnėjo VMVT ryšys su privačiais veterinarijos gydytojais. Kaimuose veterinarijos gydytojų trūksta ir jau netolimoje ateityje reiks steigti valstybinio veterinarijos gydytojo etatą, kad aptarnautų ūkininkus.

Įvertindamas situaciją ir gerai žinodamas geros VMVT veiklos principus, siūlyčiau kitokį kelią. Užuot keitus Veterinarijos įstatymą, reikėtų maždaug 30 proc. mažinti etatų skaičių centrinėje VMVT būstinėje, o bandyti pritraukti jaunus, išsilavinusius ir motyvuotus veterinarijos specialistus, atlyginimus būtina didinti iki konkurencingo dydžio. 

Būtina kiekvienoje savivaldybėje turėti VMVT skyrių ar padalinį, atsakingą už gyvūnų ligų ir gerovės kontrolę, nes būtina greita reakcija įtarus ar nustačius užkrečiamąja liga serganti gyvūną.

Labai svarbu būtų visus viešuosius pirkimus iš VMVT perduoti į Viešųjų pirkimų tarnybą.

VMVT inspektorius už Veterinarijos įstatymo pažeidimą surašytą protokolą turėtų perduoti Valstybinei mokesčių inspekcijai, kuri ir išieškotų baudas. Tokiu atveju aukštos kvalifikacijos veterinarijos gydytojui nereikėtų dalyvauti egzekuciniuose procesuose.

Daug metų buvo investuojama į VMVT struktūrą. Visi regionai turėjo normalius pastatus, sėkmingai veikia prieš 15 metų pastatyti pasienio veterinariniai pastatai. Griežtai siūlau atsisakyti minties privatizuoti regionuose esančius VMVT pastatus – jie, esantys daugiausia už miesto, yra tam tikras saugos elementas, nes čia surenkami mėginiai tiriant užkrečiamąsias gyvulių ligas, kurių 65 proc. yra zoonozės.

Jeigu VMVT padaliniai būtų perkelti į ofisus, nuomojant porą kabinetų, reikėtų informuoti kaimynus, kokių problemų jie gali turėti, jeigu dėl aplaidumo ar nelaimės būtų pažeisti saugos reikalavimai, užkertantys kelią išplisti virusams ir bakterijoms.

Pastaraisiais metais VMVT ir Nacionaliniam maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutui (NMVRVI) galimai įtaką darė politikų spaudimas, siekiant įdarbinti savus partiečius, proteguoti įmones, ką sužinojome iš STT informacijos. Tam jų vadovai negalėjo atsispirti. 

Norint ateityje išvengti tokių problemų, siūlyčiau Institutą palikti pavaldų VMVT. Institutą atskyrus nuo VMVT, susilpnėtų rizikos vertinimas dėl užkrečiamųjų gyvulių ligų patekimo iš užsienio valstybių, nes jungtis prie tam tikrų veterinarinių elektroninių informacinių sistemų pasaulyje juridinę teisę turi tik VMVT įstaigos.

Būtina peržiūrėti esamus darbuotojų etatus pagal veiklos sritis, nes NMVRVI nuostatai nurodo, kad rizikos, laboratorinę ir mokslinę veiklą vykdo tos srities specialistai, turintys aukščiausias kvalifikacijas ir mokslinius laipsnius. Patartina atleisti darbuotojus, tiesiogiai nesusijusius su NMVRVI tiesiogine veikla. Galima sudaryti tarybą iš VMVT, Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos ir kt. organizacijų, kuriai kas ketvirtį NMVRVI pateiktų ataskaitas apie veiklą. 

Stebint situaciją Lietuvoje, susidaro įspūdis, kad valstybinė veterinarijos kontrolė yra silpninama. Įdomu būtų sužinoti, kiek tarp atsakingų asmenų centrinėje VMVT būstinėje dirba įvairaus lygio vadovų, kurie nė dienos nėra dirbę praktinio darbo nei fermoje, nei klinikoje, nei įmonėje?

Pasaulio maisto epidemijų ir ligų patirtis rodo, kad ir maisto negalima išbraukti iš sveikatos rizikos faktorių, todėl valstybėje turi būti skiriamas didelis dėmesys, kad būtų užtikrintas maisto saugumas ir kokybė.

Darna, susikalbėjimas, per eilę metų sukurtų pamatinių principų tobulinimas, o ne laužymas – tai kertiniai akmenys šių dienų valstybės prioritetams įgyvendinti.“