Kaunas. Europos Komisija pasiryžo įgyvendinti vieną svarbiausių nūdienos uždavinių – teisiškai pasirūpinti švaria europiečių aplinka, pamaitinti juos skaniu ir sveiku maistu, praplečiant bioįvairovės ribas ir jos vertę.

2020 gegužės mėn. 20 d. EK paskelbė strategijas „Nuo lauko iki stalo“ ir „Bioįvairovės“. Tarp žemės ūkiui esminių tikslų strategijose numatoma iki 2030 m. 50 proc. sumažinti trąšų maisto medžiagų nuostolius (tai prilyginama 20 proc. trąšų naudojimo sumažinimui); ekologinė žemdirbystė turėtų užimti 25 proc. žemės ūkio naudmenų; saugomos ES sausumos ir jūros plotas turėtų sudaryti bent 30 proc., o griežtai saugomos - bent 10 proc. ES šio statuso teritorijų; akcentuojami tręšimo planai tręšimo darbų valdymui ir kt.

Kaip tokius EK siekius vertina mokslininkai - agrochemijos ir trąšų specialistai? Į portalo manoūkis.lt klausimus atsako Tarptautinės trąšų (IFA) ir Europos trąšų gamintojų („Fertilizers Europe“) asociacijų Žemės ūkio komitetų veikloje dalyvaujantis prof., habil. dr. Gvidas ŠIDLAUSKAS.

Ar iš tiesų žemdirbiams reikia labai nerimauti dėl minėtų dokumentų? Kaip reikės be trąšų auginti derlių?

Vertinant iš žemės ūkio pozicijų, pažangu, kad dokumentuose pažymima, jog taršos problemas lemia tiek mineralinės, tiek ir organinės kilmės augalų maisto medžiagos. Todėl siekiant keliamų tikslų, būtina atsižvelgti ir įvertinti visus galimus taršos šaltinius.

Kita vertus, aplinkos taršos problemas paprastai sukelia ne pačios augalų maisto medžiagos, bet perdėtas, nesubalansuotas, neefektyvus jų naudojimas, ypač intensyvios gyvulininkystės regionuose.

Parengtuose dokumentuose pažymima: tam, kad būtų užtikrintos vienodos ūkininkavimo sąlygos, privaloma atsižvelgti į regioninius skirtumus ir ypatumus. Išryškinama tręšimo planų, kaip efektyvios priemonės augalų maisto medžiagų naudojimo valdymui, svarba, leidžianti padidinti jų efektyvumą ir sumažinti nuostolius. Akcentuojama, kad aplinkos taršos problemas reikėtų spręsti, mažinant augalų maisto medžiagų nuostolius, kas leistų palaipsniui sumažinti ir pačių trąšų naudojimą.

Tačiau parengtuose dokumentuose neįvardinama, kad svarbiausia yra padidinti trąšų efektyvumą, o jam padidėjus, savaime sumažės mitybos elementų nuostoliai ir taršos mastas.

Kokio kiekio trąšų Lietuvos žemės ūkyje turėtume atsisakyti, jų naudojimą sumažinus 20 procentų?

Penktadaliu Lietuvoje sumažintas trąšų naudojimas maždaug prilygtų 100-120 tūkst. tonų amonio salietros, 55-65 tūkst. t granuliuoto superfosfato, 25-30 tūkst. t kalio chlorido arba apie 350 tūkst. t kompleksinių N₁₆P₁₆K₁₆ trąšų ekvivalento. Tai ne tik neigiamai įtakotų augalų derlių, ypač jų kokybę, mažintų ir taip jau negausias maisto medžiagų atsargas dirvožemiuose, bet ir skatintų nesubalansuotą ir neefektyvų trąšų naudojimą, kas savo ruožtu didintų aplinkos taršą neįsisavintais augalų maisto elementais.

Daugybė mokslinių tyrimų akivaizdžiai įrodo, kad didžiausias derlius, geriausia žemės ūkio produkcijos kokybė pasiekiama derinant mineralinių ir organinių trąšų naudojimą. Šiuo metu šalyje mineralinės trąšos sudaro apie 80 proc. tręšiamųjų produktų sunaudojamo kiekio, organinės (mėšlas, srutos, žaliosios trąšos, šiaudai, durpės ir pan.) - apie 20 proc. ir turi aiškią tendenciją mažėti, nes sparčiai mažėja galvijų ir kiaulių skaičius.

Skaičiuojama, kad panaudojus 1 kg azoto vidutiniškai papildomai užauginama apie 20-25 kg grūdų. Todėl sumažinus azoto trąšų naudojimą 20 proc., neprikultume apie 1,0-1,5 mln. t grūdų ir 0,15-0,25 mln. t rapsų. Pinigine išraiška tai sudarytų apie 200-300 mln. Eur per metus. 

Efektyvus žemės, augalų apsaugos ir maisto medžiagų naudojimas - tvaraus žemės ūkio intensyvinimo pagrindas. Tad kaip surasti aukso viduriuką tarp minėtų strategijų siekių ir efektyvaus ūkininkavimo?

Atmetus į šalį emocijas, kartais net peraugančias į isterijas, ir pasitelkus mokslo žinias bei ūkininkavimo patirtį, turime užtikrinti, kad augalams netrūktų maisto, kad jie būtų patikimai apsaugoti nuo piktžolių, ligų ir kenkėjų, kad būtų auginami ir prižiūrimi subalansuotoje terpėje, kad būtų kuriamos, praktikoje diegiamos ir skatinamos diegti gamtai neutralios augalų auginimo technologijos.

Reikia konstatuoti, kad pristatytose strategijose nepakankamai aiškiai išryškintos gairės, detalizuotos numatomos priemonės, finansavimo šaltiniai ir jų intensyvumas, kaip pasiekti keliamą tikslą, t.y. 50 proc. sumažinti augalų maisto medžiagų nuostolius iki 2030 m.

EK nesugebėjo glaudžiai susieti augalų maisto medžiagų nuostolių sumažinimo su veiksmingu ir kontroliuojamu mechanizmu – mineralinių ir organinių trąšų naudojimo efektyvumas ir jo analizė. Todėl numatomas 20 proc. trąšų naudojimo sumažinimas nepagrįstai ribotų tvaraus žemės ūkio produktyvumo potencialo išnaudojimą ūkiuose ir regionuose, ypač prasčiau sukultūrintose, maisto medžiagomis nesubalansuotose ir mažiau turtingose Rytų Europos šalių dirvose.

Taigi, numatomos priemonės neužtikrintų moksliškai pagrįsto ir veiksmingo poveikio keliamam aplinkosauginiam tikslui pasiekti.

Kaip EK siekius mažinti trąšų sunaudojimą vertina šios srities europinės organizacijos. Ar jos pasirengusios tą daryti?

Europos trąšų gamintojų asociacija („Fertilizers Europe“) sveikina EK iniciatyvą, susijusią su tolesniu augalų maisto medžiagų nuostolių mažinimu, tačiau įspėja dėl galimų neigiamų pasekmių išsikėlus nepakankamai pagrįstus trąšų naudojimo mažinimo tikslus.

Nors ES azoto naudojimo efektyvumas nuo 1990-1992 iki 2002-2004 metų dėl įvairių technologinių veiksmų ir įdiegtų priemonių padidėjo nuo 51 proc. iki 59 proc. (EBPO, 2008), tačiau ir toliau vidutiniškai prarandama daugiau kaip 40 proc. augalų maisto medžiagų (organinių ir mineralinių).

Atsižvelgdama į tai Europos trąšų gamintojų asociacija, siekiant sparčiau ir labiau mažinti augalų maisto medžiagų nuostolius, skatina sprendimus priimančius asmenis laikytis platesnio požiūrio ir derinti aplinkosaugos bei žemės ūkio gamybos klausimus.

Jie apima gerąją žemdirbystės praktiką, pažangiausias tręšimo technologijas ir tręšiamuosius produktus, subalansuotas tikslines trąšas konkrečiam laukui ir augalui, derinant jų naudojimą su sumanaus ūkininkavimo metodais, pereinančiais į skaitmenizuotą žemės ūkio gamybos modelį. Taršos problemą reikėtų išspręsti ne per trąšų naudojimo mažinimą, bet didinant tręšiamųjų produktų efektyvumą.

Europos trąšų gamintojų asociacija kartu su Europos mokslo institucijomis ir ES Azoto ekspertų grupės („Nitrogen Expert Panel“) nariais yra parengusi metodiką, skirtą vertinti ir išmatuoti azoto trąšų naudojimo efektyvumą lauko, ūkio ar net šalies lygmeniu. Azoto efektyvumo skaičiuoklė pateikia informaciją, leidžiančią ūkininkams bei sprendimus priimantiems asmenims vertinti ir detalizuoti skirtumus tarp laukų, ūkių, ūkininkavimo sistemų, šalių, kalendorinių metų ir pan.

Tokia galimybė padėtų užtikrinti vienodas konkurencijos sąlygas, kas ypač svarbu Rytų Europos šalims, plėtojant savo žemės ūkio gamybos potencialą ir lygiomis teisėmis įsiliejant į tvarią ir stabilią kokybiškų maisto produktų gamybos grandinę.

Europos trąšų gamintojų asociacijos ir Pažangaus ūkio aljanso („Cool Farm Alliance“) sukurta skaičiuoklė „Cool Farm Tool“ kiekybiškai įvertina įvairius žemės ūkio praktikos ir maisto produktų gamybos rodiklius. Tai leidžia ūkininkams priimti labiau argumentuotus ir optimizuotus sprendimus savo ūkiuose, kurie didina panaudotų priemonių efektyvumą ir mažina jų poveikį aplinkai bei sukuria paskatas klimato požiūriu neutralaus žemės ūkio vystymui.

Bioįvairovės strategijoje numatoma saugoti bent 30 proc. ES sausumos ir jūros teritorijų. Numatoma integruoti ekologinius koridorius, organinei žemdirbystei skirti bent 25 proc. žemės ūkio naudmenų. Šiuo metu ES organinė žemdirbystė užima apie 8 proc. Visa tai irgi turės įtakos, nors ir netiesioginės, chemizuotam ūkininkavimui.

Detalizuojant šias strategijas, turėtų būti atliktas išsamus visų ekonominių, ekologinių, socialinių, politinių ir pan. aspektų poveikio vertinimas, atsižvelgiant ir į COVID 19 pandemijos padarinius bei atsigavimo laikotarpio ypatumus. Tačiau dėl mažesnio ekologinio žemės ūkio veiklos produktyvumo ir ženkliai aukštesnių produkcijos kainų, atsiranda pavojus, kad žemės ūkio produktų gamyba gali pasislinkti už ES ribų, kur prisilaikoma žemesnių kokybės standartų gaminamai produkcijai.

Be to, ir kraštovaizdžio aspektu ekologinis ūkininkavimas nėra toks patrauklus kaip intensyvios, bet reglamentuotos žemės ūkio gamybos ir biologinės įvairovės teritorijų derinys. Integruoti, aplinką tausojantys žemės ūkio veiklos modeliai veiksmingesni tiek biologinei įvairovei, tiek ir naujoms technologijoms bei agroklimatinių sąlygų ir dirvožemių produktyvumui.

Tvaraus ūkininkavimo ir žemės ūkio gamybos intensyvinimo sąvokos turi nesikirsti, o sutapti. Jų derinys privalo tapti tvirtu pagrindu, siekiant įgyvendinti abiejose strategijose numatytiems tikslams.

Be to, ekologinio ūkininkavimo plėtra turi atitikti vartotojų norus ir pasirinkimą, todėl savavališkai nustatant tikslus ir jų ribas atsiranda rinkos iškraipymo ir nepagrįstų mokesčių mokėtojų išlaidų rizika. Akcentuotina ir tai, kad produkcijos kokybę lemia ne „ekologiškas“ auginimo būdas, bet kokybiniai derliaus parametrai, kurių pagrindu ir turėtų būti vertinamas produkcijos „ekologiškumas“.

„Nuo lauko iki stalo“ ir Bioįvairovės strategijos privalo būti suderinamos su jau galiojančiais ir rengiamais ES teisės aktais, tokiais kaip Bendroji žemės ūkio politika, ES paukščių ir buveinių direktyvos („The EU Birds and Habitat Directives“), Ekologinio ūkininkavimo veiksmų planas, ES Dirvožemio apsaugos teminės strategijos įgyvendinimas, Oro, vandens ir dirvožemio nulinės taršos veiksmų planas ir pan.

Be to, analizuojant ir tobulinant abiejų strategijų aspektus, ypač susijusius su organine žemdirbyste ir saugomomis teritorijomis, reikalingi išsamūs moksliniai tyrimai, atspindintys ES dirvožemių ir klimato skirtingumus, naudojamas technologijas ar nusistovėjusias tradicijas, kuriuose būtų palyginti įvairūs ūkininkavimo metodai, įskaitant įprastinį ir ekologinį ūkininkavimą, kas pasitarnautų tvariam žemės ūkio intensyvinimui bei biologinės įvairovės gausinimui.

Ačiū už atsakymus.