Kaunas. Nesąžiningos prekybos praktikos ir menkos derybinės galios maisto tiekimo grandinėje – vieni iš iššūkių, su kuriais susiduria žemdirbiai Lietuvoje ir kitose Europos šalyse.

Į tai reaguodama Europos Komisija (EK) siūlo naujas priemones, kuriomis siekia sustiprinti ūkininkų pozicijas ir užtikrinti efektyvesnę kovą su nesąžininga prekyba.

Apie tai, kiek šios priemonės reikšmingos, kalbamės su Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidentu Eimantu Pranausku.

Jūsų manymu, kurios iš siūlomų priemonių, kuriomis EK siekia sustiprinti ūkininkų derybines galias maisto tiekimo grandinėje, svarbiausios?

Svarbios ir reikšmingos visos, kurios griežčiau ir tiksliau reglamentuoja žemdirbių ir produkcijos pirkėjų pasirašomų sutarčių taisykles, nustato prievolę ilgalaikėse sutartyse atsižvelgti į rinkos pokyčius, sąnaudų ir ekonominių sąlygų svyravimus.

Naujas dalykas – įpareigojimas valstybėms narėms sukurti mediacijos mechanizmą ir sudaryti galimybę juo pasinaudoti.

Trečia, skatinamos kolektyvinės žemdirbių iniciatyvos, daugiausia dėmesio skiriant gamintojų organizacijoms.

Pagal dabartinius siūlymus, ES šalys narės gamintojų organizacijoms ir jų asociacijoms galėtų teikti didesnę finansinę paramą pagal BŽŪP priemones. Ar galima tikėtis, kad tai paskatintų daugiau ūkininkų burtis į tokias organizacijas? Kokie žemės ūkio sektoriai, jūsų nuomone, labiausiai ir greičiausiai pajustų šių pokyčių poveikį?

Atsakymas trumpas – artimiausiu metu didesnių paskatų gali tikėtis tik vaisių ir daržovių sektorius.

Kodėl tik vaisių ir daržovių? Juk pasiūlyme dėl reglamentų pakeitimų minimos ir kitos organizacijos, pavyzdžiui, pieno gamintojų.

Turima informacija, Lietuvos strateginiame plane šiuo metu numatyta parama tik vaisių ir daržovių sektoriaus gamintojų organizacijoms. Gamintojų organizacijų rėmimas kituose sektoriuose nenumatytas.

Komisijos teikiamu projektu siekiama išplėsti remiamų sektorių sąrašą. Tačiau esminių pakeitimų įsigaliojimo terminas – 1,5 ar 2 metai po teisės akto publikacijos. Dabartinis BŽŪP laikotarpis praktiškai bus pasibaigęs, tad pakeitimai bus aktualūs stipriausiems išlikusiems.

Gamintojų organizacijų uždavinys sustiprinti jų pozicijas tiekimo grandinėje, tačiau Lietuvoje jos nepopuliarios. Galbūt tai lemia sudėtingi reikalavimai, keliami jų steigimui?

Priešingai. Komisija supranta būtinybę stiprinti gamintojų pozicijas maisto grandinėje ir įvertina tai, kad ne visi žemdirbiai nori kooperuotis, todėl įsteigė tarpinę pakopą – galimybę jungtis į gamintojų organizacijas. Dar daugiau – teikiamais pakeitimais Komisija siekia labiau supaprastinti jų pripažinimo procedūrą.

Šio tikrai elementaraus bendradarbiavimo tipą turbūt trumpiausiai ir tiksliausiai nusako dvi Bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamento (reglamentas 1308/2013) 149 str. citatos: „pripažinta pieno ir pieno produktų sektoriaus gamintojų organizacija savo ūkininkų narių vardu gali derėtis dėl visai jų bendrai produkcijai ar jos daliai taikytinų sutarčių dėl žalio pieno“, „nepaisant to, ar ūkininkai perleidžia gamintojų organizacijai nuosavybės teisę į žalią pieną.“

Paprastai kalbant, žemės ūkio produkcijos gamintojas įgalioja gamintojų organizaciją derėtis jo vardu dėl savo produkcijos kainos ir kitų sąlygų, nesuversdamas to į bendrą katilą...

Kodėl gamintojų organizacijos vis dėlto Lietuvoje nepopuliarios?

Palyginkite Žemės ūkio ministerijos publikuojamuose tekstuose žodžių „kooperacija“ ir „gamintojų organizacija“ dažnumą. Neabejoju, kad nustatytumėte pastarojo junginio beviltišką atsilikimą nuo kooperacijos propagavimo.

Kažkodėl nepamenu, kad būtų užsakytas publikacijų, populiarinančių gamintojų organizacijas, ciklas. Mano manymu, tai akivaizdus įrodymas, kad gamintojų organizacijų kūrimosi skatinimas Lietuvoje vykdytas atbulomis rankomis.

EK taip pat siekia užtikrinti efektyvesnę kovą su nesąžininga prekybos praktika tarpvalstybiniu lygiu. Pagal naujas siūlomas taisykles, būtų sukuriama savitarpio pagalbos sistema tarp nacionalinių priežiūros institucijų. Jūsų akimis, kaip ji prisidėtų prie efektyvesnės nesąžiningos prekybos kontrolės?

Sunku dabar pasakyti. Tačiau ir šis reglamentas bus taikomas praėjus metams po jo priėmimo. Galima konstatuoti – permainos vyksta, tačiau jos juda vėžlio greičiu ir tikrai ne visi jų sulauks.

Nesąžiningos prekybos praktikas siūloma išskirti į juodąsias ir pilkąsias. Juodosios būtų visais atvejais draudžiamos, o pilkosios galimos tik tais atvejais, jeigu tiekėjas ir pirkėjas dėl jų iš anksto susitartų. Kaip manote, ar toks skirstymas padėtų išvengti nesąžiningos prekybos? 

Perkeliant direktyvą į nacionalinius teisės aktus, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija pasiūlė visas vadinamosios pilkosios dėžės priemones perkelti į juodąją. Susidarė įspūdis, kad nacionalinio teisės akto rengėjams toks pasiūlymas priminė ereziją ir sukėlė šoką. Žinoma, tai nebuvo padaryta.

Kaip šie siūlymai, susiję su didesnėmis ūkininkų derybinėmis galiomis maisto tiekimo grandinėje, apskritai atlieptų Europos ūkininkų poreikius? Jūsų manymu, ar dar trūksta kokių nors svarbių punktų?

Visur ir visada kartoju – viską lemia požiūris. Šių metų balandį paskelbtoje Komisijos ataskaitoje apie Nesąžiningos prekybos praktikos direktyvos (direktyva 2019/633) įgyvendinimą pateikiama labai įdomi informacija. Pavyzdžiui, tarp valstybių narių, kurios išplėtė aukščiau minėtas pilkąsias ir (ar) juodąsias praktikas ar taikė papildomas priemones, Lietuvos nėra.

Įgyvendindamos šią direktyvą keturios šalys narės (Ispanija, Kroatija, Vengrija, Italija) pritaikė nuostatą, draudžiančią parduoti arba pirkti mažesne nei gamybos savikaina kaina. Tad ES lygmens teisės aktų pakanka – reikia tik tvirto nusiteikimo ir ryžto veikti.