Anykščiai. Per 20 metų išmokę užauginti kokybiškus mėsinius galvijus, Lietuvos ūkininkai žino, kad kasdienė praktika ir nuolatinis žinių bagažo gausinimas - veiksmingiausia sėkmės formulė. Tai, kad augintojai ieško žinių, įrodė aktyvus jų dalyvavimas Vokietijos mokslininko Jorgo Martino seminare.

Autoritetingas specialistas iš Vokietijos dr. J. Martinas (Jorg Martin), Meklenburgo-Priešakinės Pomeranijos Gyvulininkystės instituto mokslininkas, dalyvavo pirmojoje Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos (LMGAGA) surengtoje specializuotoje mėsinių galvijų parodoje „Vaja Farm" ūkyje (Anykščių r.). Parodoje apie mėsinių galvijų veislininkystę Vokietijoje kalbėjo šios šalies specialistas Klemensas Brašos (Clemens Braschos).

Lietuvos ūkininkai specializuotoje mėsinių galvijų parodoje susidomėję klausėsi Vokietijos specialistų paskaitų

„Nutarus laikyti mėsinius galvijus, pirmiausia reikia atsakyti į klausimą, kokiu tikslu laikysime vieną ar kitą veislę", - savo pranešimą „Karvių žindenių laikymas ir galvijų penėjimas, atsižvelgiant į vietovės sąlygas", pradėjo J. Martinas. Daugiau kaip valandą jis sklandžiai kalbėjo (ir tai jau buvo antrasis jo pranešimas tą dieną), o vėliau ir atsakinėjo į daugybę klausimų, be jokių užrašų ir kompiuterio. Apibertas Lietuvos ūkininkų klausimais, Vokietijos mokslininkas, padedamas jam vertėjavusios biodinaminio judėjimo koordinatorės ir „Biodinamika LT" prezidentės Rasos Čirienės, nė karto nedirstelėjo į laikrodį, o kantriai dalijosi savo žiniomis ir patirtimi.

Karvė žindenė kasmet privalo atsivesti po vieną sveiką veršelį, turi turėti pakankamai pieno, kad jauniklis augtų sveikas ir gyvybingas. Todėl ir karvė, ir bulius, turi būti ištvermingi, ilgaamžiai ir gero charakterio. Pastaroji savybė labai svarbi jautriausiais ir pavojingiausiais laikotarpiais - kai karvė kergiasi ir veršiuojasi.

Dr. Jorgui Martinui seminare padėjo jam vertėjavusi biodinaminio judėjimo koordinatorė ir „Biodinamika LT" prezidentė Rasa Čirienė 

J. Martinas rekomenduoja orientuotis į vidutinio karkaso galvijus, o pernelyg didelius - brokuoti. „Tokiems reikia daug pašarų, gimę dideli veršeliai ir toliau gamins didelius palikuonis, karvė sunkiai veršiuosis, be to, dideli veršeliai vėlai subręsta, todėl nekaupia kūno riebalų. Dideliam veršeliui sunkiau išgyventi, būna blogesnis jo vaisingumas", - aiškino mokslininkas.

Tačiau galvijo skeletas yra labai svarbus, ne veltui jis vertinamas ir nustatant galvijo veislinę vertę. Nuo jo priklauso, kaip galvijas priims ir įsisavins pašarus. Sąnariai, pasak mokslininko, turi būti „švarūs", ne minkšti, nagos - kietos, tvirtos, neprasiskėtusios. Tiek buliui, tiek karvei svarbu tvirtos užpakalinės kojos - joms tenka labai didelis krūvis kergiantis, todėl jeigu užpakalinės kojos nelaikys, galvijas ilgai negyvens.

Pranešėjas patarė atkreipti dėmesį ir į tešmenį: „Tešmuo - vaikščiojanti pieninė, paskui kurią eina veršelis. Speniai turėtų būtų vienodame aukštyje ir vienodai išsidėstę, ne per stori, kad veršelis galėtų apžioti. Optimalu, kai spenio pabaiga sutampa su užpakalinės kojos sąnariu, tai idealus spenio aukštis veršeliams."  

Norint bandoje pasiekti tokių rezultatų, pasak J. Martino, būtinas geras bandos valdymas ir tinkamas racionas, o tai įvykdžius galvijų pardavimas nekels jokių rūpesčių.

Kalbėdamas apie žindenes, jis išskyrė 4 svarbius etapus, kai reikia būti itin budriems. Pirmasis - veršiavimosi periodas. Reikia siekti, kad bandoje visos karvės apsiveršiuotų 10-12 savaičių laikotarpiu, nes paskiau vyresni veršeliai gali atiminėti pieną iš jaunesniųjų. Ir labai svarbu išvengti sunkių veršiavimųsi.

Antrasis - žindymo periodas. Karvė pieną turi gaminti iš kokybiško šieno ir siloso. Trečiasis - kergimas. Norint gauti vieną veršį per metus, vėliausiai 2 mėn. po veršiavimosi į bandą reikia įleisti bulių, kad trečiąjį mėn. karvė apsivaisintų. Ketvirtasis - bulius turi būti pajėgus sukergti visas bandos karves. Jaunam buliui, kergiančiam pirmąjį kartą, turi tekti ne daugiau 20 karvių. Antrąjį kartą jis gali kergti 30, o senas bulius - iki 50 karvių.

Prieš nujunkant, veršelius reikia pratinti prie koncentruotųjų pašarų. „Tai labai svarbu, nes bus gautas dvejopas efektas - veršelio prieskrandis geriau išsivystys ir geriau priims pašarą. Vokietijoje yra nuomonė, kad bazinio pašaro - žolės - visiškai pakanka. Bet taip vystysis tik prieskrandžio tūris ir motorika. O mums reikia, kad vidinis prieskrandžio plotas būtų kuo didesnis. Kai duodame „jėgos" - koncentruotąjį pašarą, prieskrandyje išskiriamos skrandžio rūgštys, kurios padeda geriau virškinti ir taip įpratiname geriau dirbti skrandį. Tokiu būdu vidinis prieskrandžio tūris gali padidėti iki 7 kartų, o tai reiškia, kad pašaras bus geriau įsisavinamas", - aiškino J. Martinas. Jeigu veršeliai bus atjunkomi 8 mėn., 6-ąjį mėn. jau galima juos pratinti prie koncentratų.

Pasiteiravus, kas geriau veršeliams - traiškyti grūdai ar miltai, lektorius nedvejodamas atsakė, kad traiškyti grūdai, nes jų virškinimas prieskrandyje tolygesnis. „Aš ir karvėms neduočiau miltų, nes tai yra maistingųjų medžiagų švaistymas, tik 60 proc. miltų karvė panaudoja pieno gamybai", - teigė mokslininkas.

Kadangi koncentruotus pašarus veršelis geriau įsisavina, jis greičiau auga. J. Martinas iš savo patirties žino, kad 1 kg traiškytų grūdų pakeičia 3 kg bazinio pašaro. Jis rekomenduoja tokį mišinį: miežiai (25 proc.), kvietrugiai (apie 55 proc.) ir sojų rupiniai (18 proc.). Sojų rūpinius galima būtų pakeisti žirniais ir pupomis, bet jų reikės dvigubai daugiau.

Sulaukus 6 mėn., reikia atskirti vyriškos ir moteriškos lyties veršelius. Vokietijos ūkiai taiko du metodus - kai kurie anksčiau nujunko buliukus, o kiti iškart po veršiavimosi atskiria vyriškos ir moteriškos lyties veršelius.

Nujunkytus veršelius būtina išvežti kuo toliau nuo motinų. „Karvė, išgirdusi bliaunantį vaiką, įveiks bet kokią tvorą. O ir bliovimas būna sunkiai pakeliamas, yra buvę, kai žmonės net policiją kvietė dėl triukšmo", - sakė J. Martinas. Pasak jo, optimaliausia juos atskirti ryte, tuomet karvė 6 val. bus rami, o vaiko ieškoti pradės, kai pritvinks pieno. 

„Nujunkytus būtina pasverti - žinosite, kiek žindenė pieninga, kokias reproduktoriaus savybes paveldėjo veršelis, bus aišku, ar veislei, ar penėjimui skirtas veršelis ir pagal svorį bus galima formuoti gardus", - dalijosi patirtimi Vokietijos mokslininkas.

Optimalaus nujunkymo laiko nėra - tai priklauso ir nuo vietovės, ir nuo to, kada norite, kad karvė vėl veršiuotųsi. Jeigu veršelis atvestas žiemos pradžioje, jis prie motinos gali ilgiau būti.

Vokietijos mokslininkas dr. J. Martinas Lietuvos ūkininkams pateikė daug įdomių žinių apie karves žindenes

Kalbėdamas apie karvių užtrūkinimą, mokslininkas akcentavo, kad tai vienas iš svarbesnių karvės gyvenimo periodų - ji pasiilsi, o veršelis vystosi. Šiuo laikotarpiu užtikrinamas tolimesnis karvės vaisingumas. Veršingumo pabaigoje reikia labai gero bazinio pašaro, pakankamai ląstelienos, kad neprikauptų riebalų ir nesusiaurėtų gimdymo takai, o veršelis neužaugtų per didelis.

J. Martinas primygtinai rekomenduoja stebėti žindenių veršiavimąsi, taip pat ir veršelį pirmąją savaitę - tai kritinis laikas, kad motina jį priimtų ir dar yra pakankamai galimybių jį išgelbėti, esant problemų. Krekenas veršelis turi gauti greitai, nes po 6 val. jų kokybė pablogės. Pirmąją gyvenimo dieną krekenų jis turi gauti 10 proc. savo svorio. Beje, girdyti per zondą mėsinių veršelių Jorgas nėra bandęs.

Labai svarbi, pasak lektoriaus, „kumščio" taisyklė: 10 l žindenės pieno - 1 kg veršelio priesvorio per dieną. Norint 1,5 kg priesvorio, reikia 15 l pieno. Ir žindenių pašaras turi didžiausios įtakos tam. „Gera žindenė yra tokia, kuri pakankamai pažindo savo veršelį. Tačiau pas jaunas motinas dažnai ateina „vagys" - vyresni veršeliai, ir savas vaikas liekas nuskriaustas", - perspėjo J. Martinas.

Kaip nustatomas žindenės pieningumas ir kuris veršelio svėrimas yra tiksliausias? Tiksliausias yra pirmasis svėrimas 112 d., kol veršelis dar nėra gavęs kito pašaro, tik motinos pieno.

Ūkininkai klausė patarimų, kaip pereiti į ganiavos laikotarpį. Lektoriaus manymu, nuo siloso pereiti prie žolės yra mažiau problemų negu atvirkščiai. Tik išginus galvijus į ganyklą jiems dar 14 dienų reikia dėti po vieną kitą siloso ar šienainio ritinį, šiaudų. „Žinau, kad lietuviai prieš išgindami duoda šviežios žolės - tai irgi tinka, bet ganykloje padėti seno pašaro yra paprasčiau negu pjauti, rinkti ir vežti šviežią žolę į tvartą", - šypsojosi vokietis.

Mėsinių galvijų augintojai turėjo daug klausimų J. Martinui

Labai daug klausimų jis sulaukė dėl išspaudų naudojimo. „Tai - labai plati tema, kuriai aptarti reikia daug laiko. Bet svarbiausia žinoti - jeigu penimiems galvijams išspaudas pradėjai duoti, tai turi duoti iki galo. O karvėms žindenėms gali duoti, gali ir neduoti", - aiškino Jorgas.

Į klausimą, ar yra veislių skirtumai, kalbant apie jo aptartas problemas, Jorgas atsakė, kad išsakytos pagrindinės mintys tinka visoms veislėms.

MŪ inf.