Otava. Britų Kolumbijos universiteto (Kanada) mokslininkai siūlo grupuoti naujagimius veršelius po du, nes tokia praktika ne tik taupo darbo sąnaudas, bet ir teigiamai veikia jauniklių augimą.

Dažniausia pieninių veislių veršeliai iki nujunkymo laikomi individualiuose nameliuose, vėliau grupuojami pagal amžių. Kanados mokslininkai įsitikinę, jog iš karto po atvedimo auginant veršelius po du ar daugiau, naudą pajustų tiek ūkininkai, tiek gyvūnai. Automatinės girdyklos galėtų aptarnauti daugiau veršelių, sumažėtų darbo jėgos poreikis. Grupėse tenkinami jauniklių socialiniai poreikiai, todėl jie greičiau adaptuojasi prie kintančių aplinkos sąlygų, rašoma mokslo leidinyje „Journal of Dairy Science“.

Vienas iš didžiausių grupinio laikymo pranašumų yra tas, jog padidėja pieno suvartojimas prieš nujunkymą. Įrodyta, jog apetitu nesiskundžiantys jaunikliai priauga daugiau svorio, rečiau serga, o telyčios per pirmą laktaciją duoda daugiau pieno.

Kai kurie ūkininkai baiminasi, jog padidėjęs pieno suvartojimas taps kliūtimi nujunkymo laikotarpiu. Alkani veršeliai (pavyzdžiui, per dieną duodant tik 4 l pieno) suėda daugiau koncentruotųjų pašarų, tačiau jaunikliai negali suvartoti ir suvirškinti starterio kiekį, kuris kompensuotų pieno trūkumą. Dėl šių priežasčių veršelių priesvoriai būna mažesni, palyginti su jaunikliais, girdomais iki soties. Gausiai girdant (pavyzdžiui, duodant mažiausiai 8 l per dieną) veršelių priesvoriai būna didesni, ypač jei iki nujunkymo likus 2 ir daugiau savaičių pieno kiekis mažinamas, skatinant ėsti kietą pašarą.

Norint sėkmingai nujunkyti svarbu, kad pieniniai veršeliai pradėtų anksti vartoti kietą pašarą. Grupėse laikomiems veršeliams būdingas socialinis mokymasis ir jie anksčiau atranda ėdžių turinį. Jei jaunikliai laikomi atskirai, jie neturi galimybės pamėgdžioti gentainių elgesį.

Tyrimai rodo, jog porose laikomi jaunikliai greičiau adaptuojasi po nujunkymo, perkėlimas į didesnes grupes sukelia mažesnį stresą. Jaunų veršelių laikymas kartu su vyresniais gentainiais dar labiau padidina motyvacija ėsti kietuosius pašarus ir tai teigiamai veikia jų augimą.

Britų Kolumbijos universiteto mokslininkai atliko tyrimą su 36 veršeliais, kuriuos suskirstė į tris grupes. Pirmosios grupės gyvūnai buvo laikomi individualiai, antrosios – suporuoti iš karto po atvedimo, trečiosios – sugrupuoti tik 6 sav. amžiaus. Specialistai stebėjo veršelius 10 savaičių ir registravo suėdamo pašaro kiekį bei jauniklių svorį.

Rezultatai atskleidė, jog veršeliai, laikyti poromis, ėdė daugiau, nei pirmos ir trečios grupės gentainiai. 10 sav. amžiaus jaunikliai (praėjus 2 sav. nuo nujunkymo) suvartodavo 800 g daugiau kieto pašaro, palyginti su kitais tyrime dalyvavusiais jaunikliais. Antros grupės gyvūnai per dieną priaugdavo vidutiniškai po 900 g, pirmos – 750 g, trečios – 740 g. Tai įrodo, jog individualiai laikomiems veršeliams reikia daugiau laiko, kol jie išmoksta ėsti kietą pašarą.

Socialiniai santykiai suteikia naudos, tačiau taip pat padidina kai kurių problemų, susijusių su grupavimu, riziką. Laikant veršelius mažesnėse grupėse mažėja ligų plitimo ir konkurencijos tikimybė. Daugelio tyrimų rezultatai rodo, jog lengviausia valdyti mažesnes nei 8 veršelių grupes. Bandant veršelių laikymą poromis iš karto po atvedimo, rekomenduojama pradėti nuo dvynukų.

MŪ inf.